Nevalstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose Lietuvoje mokosi 0,7 proc. mokinių – tai beveik žemiausias rodiklis Europoje. Nė vienos nevalstybinės mokyklos nėra 52 šalies savivaldybėse. Padėtis mažai kinta jau antrą dešimtmetį. Ją lėmė ne tik įtarus pokomunistinės visuomenės požiūris į nevalstybinį švietimą ir menkos galimybės papildomai mokėti už mokslą, bet ir pastarojo dešimtmečio švietimo politika, kuria buvo siekiama išlaikyti unifikuotą bendrojo lavinimo sistemą, taigi ir pristabdyti alter­natyvių mokyklų radimąsi.

 Praėjus septyneriems metams, nevalstybinėmis mokyklomis laikomos tik tos mo­kyklos, kurių steigėjas nėra valstybė arba savivaldybė, jos gali turėti tik viešosios įstaigos statusą ir iš valstybės gauti mokinio krepšelį, skirtą ugdymo procesui fi­nansuoti. Lėšas, kurių reikia ūkiui ir kitai ugdymo aplinkai, nevalstybinės mokyklos turi gauti iš savo steigėjų arba susirinkti iš tėvų. Taigi mokymasis nevalstybinėje mokykloje mokinių tėvams jau nekainuoja tiek daug, kaip tais metais, kai jos ne­gaudavo jokios valstybės paramos, ir vis dėlto yra brangesnis nei mokymasis valstybinėje mokykloje.

15-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje įsipareigota vienodai fi­nansuoti valstybines ir nevalstybines mokyklas lankančius mokinius sudarant są­lygas nustatyto dydžio tėvų bendruomenėms inicijuoti nevalstybinių (taip pat ir tra­dicinių religinių bendruomenių) mokyklų steigimą. Be to, pažadėta, kad „valstybė rems tėvų iniciatyvas ir panaudos pagrindais „tėvų iniciatyvos mokykloms“ suteiks tinkamas patalpas“. Įgyvendinant šias nuostatas, atnaujinta Netradicinio ugdymo koncepcija (2010 m. kovo 5 d. Nr. V-299), kurioje apibrėžta alternatyvaus ugdymo, laikomo lygiaverčiu tradiciniam, tačiau pagrįsto savita paradigma, pasaulėžiūrine ar religine orientacija, ugdymo tikslais, savitu pedagoginiu psichologiniu požiūriu į žmogaus prigimtį ir raidą bei savitu ugdymo organizavimu, mokyklos struktūra ir valdymu, samprata.

Tačiau lieka neišspręsti nevalstybinio ugdymo finansavimo ir nevalstybinių moky­klų aprūpinimo pastatais bei su tuo susiję prieinamumo klausimai, taip pat neapsi­spręsta, kokio ir kiek nevalstybinio švietimo galėtų ar turėtų remti valstybė. Šioms diskusijoms skiriama leidinyje pateikiama informacija.