Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Bendrojo ugdymo dalykų vadovėliai: turinio kokybė ir naudojimas pamokoje

Bendrojo ugdymo dalykų vadovėliai: turinio kokybė ir naudojimas pamokoje

Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlis tebėra svarbi ir dažniausiai naudojama pamokoje mokymo priemonė. Todėl šiandien daug diskutuojama apie vadovėlių kokybę, turiniui keliamus reikalavimus ir kitų mokymo priemonių naudojimą ugdymo procese. Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, yra nustatyti reikalavimai vadovėlių turinio kokybei ir vertinimo procedūroms. Svarbiausias vadovėlių vertinimo tikslas yra nustatyti vadovėlio tinkamumą naudoti ugdymo procese. Idealių ir visiems tinkančių vadovėlių nebūna, tačiau keičiantis ugdymo turiniui, orientuojantis į aktyvų mokymąsi keičiama „gero vadovėlio koncepcija“, kuria remdamasis autorius rengia vadovėlį, vertintojas vertina jo turinį, mokytojas – pasirenka vadovėlį, o mokinys mokosi ir įgyja reikiamas kompetencijas. Akivaizdu, kad siekiant ugdymo programose apibrėžtų rezultatų vien vadovėlio nebepakanka, reikalingos ir kitos mokymo priemonės. Atsižvelgiant į šias kaitos tendencijas yra rengiami vadovėlių komplektai arba kitos spausdintos ar skaitmeninės mokymo priemonės. Siekiant geriau suprasti ir įvertinti Lietuvos bendrojo ugdymo būklę svarbu aptarti vadovėlių ir kitų mokymo priemonių turinio kokybę ir naudojimą ugdymo procese.

 Esminės išvados

  • Daugelyje Europos šalių matyti tendencija, kad vadovėlis palaipsniui, bendrajame ugdyme buvęs pagrindinis ir vos ne vienintelis mokymosi šaltinis, tampa tik viena iš mokymo priemonių, tačiau dauguma Lietuvos mokinių vadovėliu pamokoje naudojasi kaip pagrindine mokymosi priemone.
  • Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos mokytojai geriausiai įvertino naudojamų vadovėlių teikiamas galimybes ugdytis kompetencijas. Prasčiausiai jie įvertino vadovėliuose siūlomus mokinių pažangos ir pasiekimų įsivertinimo būdus, pateiktos medžiagos tinkamumą įvairių mokymosi stilių ir gebėjimų mokiniams, taip pat pritaikomumą savarankiškam mokymuisi.
  • Mokytojai, pamokoms rinkdamiesi mokymo turinį, paprastai laikosi Bendrosiose ir egzaminų programose pateiktų reikalavimų, stengiasi sužinoti, kokios naujovės šiuo metu siūlomos turinio specialistų, taip pat remiasi tradicine savo dalyko mokymo praktika ir savo patirtimi. Du trečdaliai mokytojų, apsispręsdami dėl mokymo per pamoką turinio, pasitiki vadovėliuose siūloma mokymo seka, turiniu ir būdais.
  • Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros išorinių vertintojų stebėtų pamokų protokolų duomenimis, 63 proc. mokytojų kartu su vadovėliu naudojo dar kokią nors mokymo priemonę – dažniausiai tradicines vaizdines priemones, audiovizualines ir (arba) vizualines priemones, rodomas visai klasei (paprastai pateiktis), ir mokytojo parengtą dalijamąją medžiagą.
  • Mokytojai paprastai retai pamokose naudoja individualiam mokinių darbui skirtas skaitmenines mokymosi priemones.
  • Per chemijos, biologijos ir fizikos pamokas mokytojai rečiau naudoja eksperimentams skirtą įrangą ir medžiagas, o dažniau orientuojasi į visai klasei, bet ne individualiam darbui skirtas tradicines mokymo priemones ir skaitmenines mokymo priemones.
  • Mokymo diferencijavimui ir papildomai informacijai teikti mokytojai gana dažnai naudoja savarankiškai parengtą dalijamąją medžiagą.

Visą analizę galite skaityti čia.