Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Ikimokyklinio ugdymo finansavimas. Ar ikimokyklinio ugdymo krepšelis pateisins lūkesčius?

Ikimokyklinio ugdymo finansavimas. Ar ikimokyklinio ugdymo krepšelis pateisins lūkesčius?

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų įgyvendinimo priemo­nėse akcentuojamas siekis nuosekliai įgyvendinti lėšų paskirstymo metodikos principą „pinigai paskui mokinį“ visose švietimo grandyse. Ikimokyklinio ir prieš­mokyklinio ugdymo plėtros 2011–2013 metų programos priemonėse numatyta nuo 2011 m. finansuoti ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą taikant ikimokyklinio ugdymo krepšelio finansavimo principus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. V-350). Šiame leidinyje aptarsime užsie­nio šalių patirtį taikant principą „pinigai paskui mokinį / vaiką“ bendrojo ugdymo bei ikimokyklinio ugdymo mokyklose ir kokių klausimų gali kilti Lietuvai įvedus ikimokyklinio ugdymo (IU) krepšelį.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad didesnės tėvų galimybės rinktis vienodai dažnai gali ir didinti, ir mažinti socialinę atskirtį. Pastebima, kad yra skirtumų ne tik šalių, bet ir paskirų mokyklų lygmeniu. Ko gero, įvairios pasirinkimų schemos, kurios siūlomos tėvams, gali būti veiksmingos, jei skurdžių šeimų tėvai būtų aktyvesni ir jiems būtų teikiama daugiau ir įvairesnės informacijos.

JAV ir Jungtinės Karalystės ikimokyklinio ugdymo finansavimo patirtis rodo, kad IU krepšelio taikymas sudaro sąlygas ikimokyklinio ugdymo paslaugų plėtrai valstybi­niame sektoriuje; gerina ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą; didina kon­kurenciją, kuri savo ruožtu pagerina vaikų darželių veiklos rezultatus ir kokybę.

Ikimokyklinio ugdymo krepšelio skyrimas visiems ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikėjams (valstybiniams ir nevalstybiniams) stiprina socialinę sanglaudą ir didi­na socialinį teisingumą, kai sudaromos sąlygos didesnei lygybei skirtingas paja­mas turinčioms šeimoms. Lygios dalyvavimo ikimokykliniame ugdyme galimybės griauna vaikų stratifikavimą pagal šeimos gaunamas pajamas, kai valstybinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos aptarnauja skurdžiuosius, o privatūs – tuos, kurie gali mokėti.

Ikimokykliniame ugdyme dalyvaujantys privatūs paslaugų teikėjai pasiekia tei­giamus rezultatus, kai ikimokyklinių įstaigų veikla reglamentuojama atsižvelgiant į pasirinkimo galimybių, teisingumo ir socialinės sanglaudos stiprinimą. Net ir esant dideliam veiklos reglamentavimui gali atsirasti konkurencija, kuri daro teigiamą poveikį ikimokyklinių įstaigų veiklos rezultatams.

Privatūs ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikėjai linkę pasitraukti iš IU krepšelio diegimo programos, jei veiklos reglamentavimas labiau apsunkina nei padeda, jei ateities perspektyva nėra aiški. Tarp valstybinių ir nevalstybinių ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikėjų gali susiklostyti ne konkuruojantys, o papildantys vienas kitą santykiai: savotiškas pasidalijimas teikiamų paslaugų tipais ir aptarnavimo teritorija.

2011 m. Lietuvoje įvedus IU krepšelį, ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko per 5 000 vaikų daugiau palyginti su 2010 m. IU krepšelyje numatyta 35 proc. didesnė lėšų suma vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, galimybė skirti lėšų ikimokyklinio ugdymo prieinamumui ir paslaugų įvairovei didinti. Teisės aktuose numatytos palankios sąlygos privatiems ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikė­jams sudaro prielaidas ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumui gerinti.

Ikimokyklinio ugdymo krepšelio diegimo pirmųjų metų rezultatai dar neleidžia at­sakyti į klausimus: ar privatūs darželiai steigsis tik miestuose, ar ir kaimiškosiose savivaldybėse? Ar privatūs darželiai konkuruos su valstybiniais, ar tik tarpusavyje dėl turtingų šeimų vaikų, kartu didindami (mažindami) skurdžių šeimų vaikų se­gregaciją? Ar pavyks padidinti socialinę sanglaudą, užtikrinant vienodą ugdymo branduolį ir kartu didinant ikimokyklinių paslaugų įvairovę?

 Išsamiau skaitykite čia.