Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Kokie ugdymo skirtumai kaimo ir miesto mokyklose?

Kokie ugdymo skirtumai kaimo ir miesto mokyklose?

Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatų kryptyse numatyta „Pereiti prie lanksčiomis programomis ir jų moduliais, o ne uždarais mokyklų tipais grindžiamos struktūros; padidinti mokinių mobilumą renkantis įvairius mokyklų tipus ir programas; išplėtoti bendrojo lavinimo, profesinių ir ypač aukštųjų mokyklų tęstinio mokymosi paslaugas jaunimui ir suaugusiesiems...“ Tai reiškia, kad švietimo prieinamumas užtikrinamas sudarant realias galimybes kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti ir gauti jam priimtinas švietimo paslaugas neatsižvelgiant į tai, kokioje vietovėje jis gyvena.

Šalies ekonominiai, socialiniai, demografiniai pokyčiai keičia ir švietimo prioritetus. Naujoji švietimo įstatymo redakcija įteisina švietimo programų įvairovės principą, jų prieinamumą, sudaro daugiau veikimo galimybių švietimo įstaigų steigėjams, pačioms mokykloms, bendruomenėms. Inovacijos švietime, ugdymo turinio įvairovė ir kokybė kiekvienam besimokančiajam, vaiko, šeimos ir bendruomenės poreikių tenkinimas tampa naujais valstybės švietimo prioritetais. Išlaikant švietimo prioritetų tęstinumą, akcentuojama savarankiška mokykla, saugus ir sveikas vaikas, laiminga visuomenė.

Lietuvoje švietimo prieinamumo ir lygių galimybių problema sprendžiama derinant du principus – lanksčios mokyklos (mokykloje integruojami įvairių poreikių ir mokymosi galimybių, taip pat vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių) ir lanksčios švietimo įstaigų sistemos, sudarytos iš įvairių tipų mokyklų bei teikiančios įvairius poreikius atitinkančias paslaugas.

Gerai sutvarkytas švietimo įstaigų tinklas užtikrina valstybės numatytų švietimo paslaugų pasirinkimą neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą (regioną ar rajoną, centrą ar periferiją). Jis yra viena svarbiausių švietimo prieinamumo ir lygių galimybių mokytis ar būti ugdomam sąlygų.

Šiandien mažos kaimo mokyklos kaip save vertinančios ir besiplečiančios sistemos nori išlikti keičiantis sąlygoms. Kaimo mokyklų raidoje atsiranda naujų tendencijų ir prioritetų: kokybinė ir kiekybinė kaita ugdomojoje aplinkoje; didelė kaimo mokyklos modelių įvairovė. Kaimo mokyklose integruojami ir specialiųjų poreikių mokiniai, mokykla tampa daugiapakope, daugiafunkce ir daugiakomponente ugdomąja aplinka mokymosi visą gyvenimą kontekste. Daugelyje užsienio šalių galima pastebėti tendencijas, kai mokyklos tampa daugiafunkciais centrais, atvirais visai kaimo bendruomenei, teikia formalųjį ir neformalųjį švietimą mokiniams, jų šeimų nariams, ikimokyklinio amžiaus vaikams, visiems, kam to reikia. Nauji švietimo modeliai kaimo mokyklose įgyvendinami ir plėtojami JAV, Australijoje, Kanadoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir kt. šalyse (pagal I. Katane).

Šalyje tebėra miesto ir kaimo mokyklų įvairių švietimo paslaugų sričių skirtumų:

  • 2010–2011 m. m. 44 proc. bendrojo ugdymo mokyklų veikė kaimo vietovėse,  jose mokėsi apie 22 proc. visų bendrojo ugdymo mokyklų mokinių.
  • Kaime yra mažiau galimybių mokytis pagal suaugusiųjų bendrojo ugdymo programas, taip pat vaikams lankyti neformaliojo vaikų ugdymo įstaigas.
  • Kaimo mokyklose vienu kompiuteriu naudojasi mažiau mokinių nei mieste.
  • Miesto mokyklose aukštesnę kvalifikacinę kategoriją turinčių mokytojų dalis yra didesnė nei kaimo; kaime didesnis neatestuotų mokytojų santykis.
  • Nacionalinių mokinių pasiekimų tyrimų duomenimis, didmiesčių mokyklų mokinių pasiekimai geresni už rajonų centrų ir miestelių / kaimo mokinių pasieki-mus pagal visus tirtus dalykus (lietuvių kalbos, matematikos, gamtamokslinio ugdymo ir socialinių mokslų).

Ar iš tikrųjų esami skirtumai tarp miesto ir kaimo sudaro kliūtis vienodai kokybiškoms švietimo paslaugoms miestų, miestelių ir kaimų gyventojams? Kaip turėtų plėtotis ir atsinaujinti Lietuvos kaimo mokykla norint ateityje ją išlaikyti gyvybingą, o jaunąją visuomenės dalį turėti išsilavinusią ir darbingą?

Išsamiau skaitykite čia.