Lietuvos mokytojų profesinis tobulėjimas
XXI a. iššūkiai – globalizacija, informacijos gausa, spartūs pokyčiai – lemia vis daugiau reikalavimų mokytojams. Norima, kad jie gebėtų dirbti daugiakultūrėje aplinkoje, greitai reaguotų ir prisitaikytų prie pokyčių ar net patys juos inicijuotų, būtų aktyvūs ir kūrybingi. Tačiau didėjant reikalavimams kartu auga ir mokytojų tobulinimosi poreikis, kinta supratimas apie nuolat besimokančios asmenybės kūrimą ir mokymosi svarbą.
Šiame leidinyje nagrinėjama mokytojų profesinio tobulinimosi praktika Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse. Situacijai iliustruoti pateikiami Europos Sąjungos užsakymu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau EBPO) atlikto TALIS tyrimo (angl. Teaching and Learning International Survey) duomenys bei atskleidžiama Lietuvos padėtis pasaulio šalių kontekste.
Pagrindinės išvados:
Profesinis tobulėjimas šiuolaikiniame pasaulyje suvokiamas kaip ilgalaikis, visapusiško kultūrinio augimo procesas, besiremiantis bendradarbiavimu. Svarbu, kad mokytojas nuolat mokytųsi savo darbo aplinkoje, bendradarbiautų su kolegomis, mokiniais ir jų tėvais, elgtųsi taip, kokio elgesio jis tikisi iš savo mokinių, ir šitaip nepertraukiamai dalyvautų profesinio tobulinimosi procese.
Šiuolaikinė mokykla suvokiama kaip besimokančiųjų bendruomenė, profesionali ir atvira informacijos perdavimo vieta, todėl pačioje mokykloje yra palankiausios sąlygos mokytojų profesiniam tobulėjimui. Analizuodami darbo aplinką, joje vykstančius pokyčius, mokyklos kaip bendruomenės ir atskiri mokytojai turėtų įsivertinti savo poreikius, išsiaiškinti, koks profesinio tobulinimosi būdas jiems yra tinkamiausias.
Lietuvoje mokytojai didžiausią tobulinimosi poreikį apibrėžia kaip poreikį gilinti mokymo praktiką ir mokymo(si) metodų taikymą, geriau išmanyti mokymo turinį ir standartus, plėsti mokomo dalyko žinias.
Daugiausia profesinio tobulinimosi procese dalyvauja Ispanijos, Slovėnijos, Australijos, Austrijos ir Lietuvos mokytojų, t. y. daugiau nei 90 proc. mokytojų įsitraukia į įvairias tobulinimosi programas; mažiausiai – Turkijoje, Slovakijoje, Danijoje ir Islandijoje (apie 75 proc. mokytojų kiekvienoje šalyje).
Lietuvos mokytojai pripažįsta, kad didžiausią naudą jų profesiniam tobulėjimui teikia profesinės literatūros skaitymas, dalyvavimas neformaliuose susitikimuose su kolegomis dėl mokymo(si) tobulinimo bei dalyvavimas kvalifikacijos tobulinimo renginiuose.
Dažniausiai Lietuvos mokytojų nurodytos priežastys, lėmusios jų pasyvų dalyvavimą profesinio tobulinimosi procese, tai – tinkamų tobulinimosi renginių trūkumas ir kvalifikacijos tobulinimo renginių ir pamokų tvarkaraščio nesuderinamumas.
Daugelyje Europos šalių profesinis tobulėjimas yra oficialiai paskelbtas privaloma pareiga mokytojams, tačiau iš tikro dažniausiai tai yra pačių mokytojų pasirinkimo laisvė.