Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Lietuvos mokytojų profesinis tobulėjimas

Lietuvos mokytojų profesinis tobulėjimas

XXI a. iššūkiai – globalizacija, informacijos gausa, spartūs pokyčiai – lemia vis daugiau reikalavimų mokytojams. Norima, kad jie gebėtų dirbti daugiakultūrėje aplinkoje, greitai reaguotų ir prisitaikytų prie pokyčių ar net patys juos inicijuotų, būtų aktyvūs ir kūrybingi. Tačiau didėjant reikalavimams kartu auga ir mokytojų tobulinimosi poreikis, kinta supratimas apie nuolat besimokančios asmenybės kū­rimą ir mokymosi svarbą.

 

Šiame leidinyje nagrinėjama mokytojų profesinio tobulinimosi praktika Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse. Situacijai iliustruoti pateikiami Europos Sąjungos užsa­kymu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau EBPO) atlikto TALIS tyrimo (angl. Teaching and Learning International Survey) duomenys bei atskleidžiama Lietuvos padėtis pasaulio šalių kontekste.

 

Pagrindinės išvados:

Profesinis tobulėjimas šiuolaikiniame pasaulyje suvokiamas kaip ilgalaikis, visapusiško kultūrinio augimo procesas, besiremiantis bendradarbiavimu. Svarbu, kad mokytojas nuolat mokytųsi savo darbo aplinkoje, bendradar­biautų su kolegomis, mokiniais ir jų tėvais, elgtųsi taip, kokio elgesio jis tikisi iš savo mokinių, ir šitaip nepertraukiamai dalyvautų profesinio tobulinimosi procese.

Šiuolaikinė mokykla suvokiama kaip besimokančiųjų bendruomenė, profesi­onali ir atvira informacijos perdavimo vieta, todėl pačioje mokykloje yra pa­lankiausios sąlygos mokytojų profesiniam tobulėjimui. Analizuodami darbo aplinką, joje vykstančius pokyčius, mokyklos kaip bendruomenės ir atskiri mokytojai turėtų įsivertinti savo poreikius, išsiaiškinti, koks profesinio tobulini­mosi būdas jiems yra tinkamiausias.

Lietuvoje mokytojai didžiausią tobulinimosi poreikį apibrėžia kaip poreikį gilin­ti mokymo praktiką ir mokymo(si) metodų taikymą, geriau išmanyti mokymo turinį ir standartus, plėsti mokomo dalyko žinias.

Daugiausia profesinio tobulinimosi procese dalyvauja Ispanijos, Slovėnijos, Australijos, Austrijos ir Lietuvos mokytojų, t. y. daugiau nei 90 proc. mokytojų įsitraukia į įvairias tobulinimosi programas; mažiausiai – Turkijoje, Slovakijo­je, Danijoje ir Islandijoje (apie 75 proc. mokytojų kiekvienoje šalyje).

Lietuvos mokytojai pripažįsta, kad didžiausią naudą jų profesiniam tobulėjimui teikia profesinės literatūros skaitymas, dalyvavimas neformaliuose susi­tikimuose su kolegomis dėl mokymo(si) tobulinimo bei dalyvavimas kvalifika­cijos tobulinimo renginiuose.

Dažniausiai Lietuvos mokytojų nurodytos priežastys, lėmusios jų pasyvų da­lyvavimą profesinio tobulinimosi procese, tai – tinkamų tobulinimosi renginių trūkumas ir kvalifikacijos tobulinimo renginių ir pamokų tvarkaraščio nesude­rinamumas.

Daugelyje Europos šalių profesinis tobulėjimas yra oficialiai paskelbtas priva­loma pareiga mokytojams, tačiau iš tikro dažniausiai tai yra pačių mokytojų pasirinkimo laisvė.