Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Mokyklų finansavimas taikant mokinio krepšelio principą

Mokyklų finansavimas taikant mokinio krepšelio principą

Mokinio krepšelis (anglų k. education voucher) yra mokyklų finansavimo modelis, kai pinigai yra paskirstomi pagal tai, kiek mokykloje mokosi mokinių. Kuo daugiau mokinių, tuo didesnis finansavimas. Jeigu mokinio tėvai nusprendžia keisti mokyklą, pinigai „seka“ paskui mokinį į kitą švietimo įstaigą. Principas iš pirmo žvilgsnio yra paprastas: valstybė moka, tėvai renkasi, mokyklos varžosi. Metodika skatina konkurenciją tarp mokyklų ir kuria švietimo paslaugų įvairovę, labiau atitinkančią skirtingus tėvų interesus.

Mokinio krepšelio modelio užuomazgos siekia 1792 metus, kai Tomas Peinas, analizuodamas Anglijos fiskalinę politiką, pasiūlė skirti kiekvienai vargingai šeimai, auginančiai vaikus, po 4 svarus vaiko švietimo išlaidoms apmokėti. Pirmoji sistema, panašiausia į mokinio krepšelio metodiką, buvo pradėta taikyti 1869 m. Vermonte, JAV. Tačiau kryptinga krepšelio metodika buvo suformuota vėliau. Tai 1955 metais pagrindė Miltonas Frydmanas akademiniame straipsnyje „Valstybės vaidmuo švietime“.

Mokinio krepšelio metodikos pagrindiniai tikslai yra didinti tėvų galimybę rinktis mokyklą, jų suinteresuotumą vaiko ugdymu ir skatinti konkurenciją tarp mokyklų, suteikti galimybę mažiau pasiturinčių šeimų vaikams gauti geresnį išsilavinimą.

Mokinio krepšelis yra plati ir kelianti daug klausimų tema. Diskusija už ir prieš suteikia galimybę kritiškai įvertinti mokinio krepšelio svarbą švietimo sistemoje. Šiame leidinyje aptariami galimi ilgojo ir trumpojo laikotarpių rezultatai; nauda mokykloms, mokiniams, mokytojams, tėvams, steigėjams; krepšelio įtaka socialiniam susiskaidymui ir kt. Taip pat trumpai aptariami aktualiausi klausimai, kylantys diskutuojant apie mokinio krepšelio metodikos pritaikymą arba atnaujinimą.

Šiame leidinyje taip pat apžvelgiama tarptautinė mokinio krepšelio taikymo patirtis. Kaip įdomiausi yra išskirti Čilės, JAV, Švedijos, Danijos ir Olandijos pavyzdžiai. Pabrėžiami pagrindiniai teigiami ir neigiami aspektai, susiję su mokinio krepšelio taikymu: pagal kokius principus paskirstomi pinigai, kokių pasiekta rezultatų, kokią įtaką pasirenkant ugdymo įstaigą turi tėvai, mokiniai ir mokytojai, kaip krepšelio metodika gali padidinti mokyklų konkurencingumą ir kt.

Galiausiai, glaustai apibendrinama, kokie tikslai, susiję su mokinio krepšelio reforma, buvo užsibrėžti 2001 metais Lietuvoje ir kokių rezultatų pasiekta šiuo metu. Nagrinėjant užsienio šalių patirtį ir dabartinę Lietuvos švietimo padėtį, pateikiama apibendrintų praktinių idėjų, kurios praverstų tobulinant esamą mokinio krepšelio taikymo praktiką. Išskiriamos ir radikalios idėjos, kurios skatina pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos.

Išsamiau skaitykite čia.