Šiuo metu mokyklų savarankiškumo didinimas yra vienas iš Lietuvos švietimo poli­tikos prioritetų. Viešojoje erdvėje diskutuojama, kad mokyklos nėra savarankiškos ir svarstomos sritys, kuriose reiktų didinti mokyklų savarankiškumą. Tačiau kyla klau­simas, ar iš tikro Lietuvos mokykloms teisiškai nėra sudaryta galimybių savarankiš­kai tvarkytis? Kiek ir kokiose srityse yra savarankiškos kitų Europos šalių mokyklos? Kokios yra Europos šalių mokyklų savarankiškumo įgyvendinimo patirtys?

Europoje mokyklų savarankiškumas (arba autonomija) apibrėžiamas kaip teisė savarankiškai tvarkytis ugdymo, finansų valdymo ir kitose mokyklos veiklos sri­tyse.

ES šalyse pagrindiniai mokyklų savarankiškumo didinimo siekiai yra demokratijos plėtojimas, orientavimasis į vietos bendruomenės poreikius, efektyvesnis švietimo struktūrų ir išteklių valdymas, bendruomenės atsakomybės didinimas už moky­klos veiklos rezultatus, švietimo kokybės gerinimas.

Mokyklų savarankiškumo modeliai įvairiose Europos valstybėse yra skirtingi. Net toje pačioje valstybėje kiekviena mokykla skiriasi pagal savarankiškumo laipsnį ir jo įgyvendinimo būdus. Tačiau visose valstybėse galima išskirti panašius veiks­nius, turinčius įtakos mokyklos savarankiškumui – tai tarptautinės švietimo politi­kos tendencijos, socialiniai pokyčiai, turima švietimo valdymo patirtis, nacionalinė švietimo politika ir jos nuoseklumas, centrinės valdžios pasitikėjimas vietine val­džia ir atvirkščiai, socialinis dialogas tarp pedagogų ir mokyklos administracijos arba profesinių sąjungų, valdžios institucijų ir socialinių partnerių, valdžios finansi­nės galimybės, žmonių, kuriems perduodamas mokyklos valdymas, kompetenci­ja, bendruomenės palaikymas ir įsitraukimas.

ES šalyse mokyklų autonomija labai nevienoda. Šių šalių kontekste Lietuvos mo­kyklos, teisiniu požiūriu, turi gana didelį savarankiškumą. Vis dėlto materialinių išteklių vadybos srityje Lietuvos mokyklos turi ribotą savarankiškumą.

ES šalių patirtis rodo, kad materialinių išteklių vadybos srityje mokyklos yra daž­niau atsakingos už sprendimus, susijusius su kilnojamojo turto įsigijimu ar pri­traukiant lėšas iš privačių subjektų. Mažiausiai mokyklos yra savarankiškos, kai tenka priimti sprendimus dėl paskolų paėmimo, nekilnojamojo turto įsigijimo ir iš privačių subjektų gautų lėšų panaudojimo pedagoginio bei nepedagoginio perso­nalo samdai.

Žmogiškųjų išteklių vadybos srityje daugelyje ES šalių mokykloms dažniau su­teikiama teisė savarankiškai valdyti personalą (pedagoginį ir nepedagoginį), re­čiau – vadovaujantįjį personalą.

ES šalių mokyklose (jei mokykla yra autonomiška) dažniausiai tiek už materialinių išteklių, tiek už žmogiškųjų išteklių vadybą yra atsakingas mokyklos direktorius ir / ar mokyklos taryba.

ES šalyse mokykloms suteikiant daugiau savarankiškumo, dažniausiai kartu di­dinama ir jų atsakomybė bei atskaitomybė centrinei ar vietos valdžiai bei visuo­menei, taip pat plečiamas subjektų, kuriems atsiskaitoma, ratas. Siekdamos skai­drios atskaitomybės sistemos, vis daugiau šalių diegia standartizuotą nacionalinę mokyklų vertinimo sistemą.

Nėra aiškių mokslinių įrodymų, kad vien didesnis mokyklos savarankiškumas (decentralizacija) lemia aukštesnius mokinių mokymosi pasiekimus. Tačiau panašu, kad mokyklų autonomija turi teigiamą įtaką mokinių mokymosi pasiekimams tada, kai ji veikia kartu su adekvačia mokyklų atskaitomybės sistema (pavyzdžiui, įdiegta standartais grindžiama egzaminų sistema, mokinių mokymosi pasiekimų rezultatai skelbiami viešai), o mokyklos  tarpusavyje konkuruoja dėl gabiausių mokinių. Vis dėlto, siekiant ne tik aukštesnės ugdymo kokybės, bet ir socialinės lygybės bei teisingumo, mokinių rengimo gyvenimui, o ne standartizuotiems testams, mokyklų savarankiškumas, atskaitomybė ir konkurencija turėtų būti derinami atsižvelgiant į tos šalies kontekstą. Būtų geriausia, jei mokyklų konkurenciją pakeistų jų tarpusavio bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo – mokinio gerovės.

Išsamiau skaitykite čia.