Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Profesinio mokymo įstaigų pertvarka: siekis, galimybės, nauda

Profesinio mokymo įstaigų pertvarka: siekis, galimybės, nauda

Lietuva iš sovietmečio perėmė profesinio mokymo sistemą, kurios pagrindinis bruožas buvo didelė įstaigų priklausomybė nuo centrinės valdžios ir vadovavimasis planinės ekonomikos principais, formuojant ugdomų specialistų poreikį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, profesinio mokymo sistema turėjo daug trūkumų, tokių kaip profesinio mokymo teikėjų veiklos nelankstumas, atotrūkis nuo besimokančiųjų ir darbo rinkos poreikių. Šiandieninėje laisvosios rinkos ekonomikoje tokie trūkumai yra pragaištingi, nes mokymo įstaigos išlikimo garantas yra prisitaikymas prie rinkos ir paslaugų gavėjų poreikių. Lietuvoje šią profesinio mokymo įstaigų problemą aštrina ir konkurencija dėl mokinių su akademinės pakraipos mokslo įstaigomis bei mažėjantis mokinių skaičius dėl menko gimstamumo. Tokia nei rinkos, nei visuomenės poreikių neatitinkanti profesinio mokymo sistema tapo našta valstybei, jai reikėjo didelių investicijų, tačiau rezultatai nebūtinai būdavo patenkinami, todėl iškilo poreikis reformuoti valstybines profesinio mokymo įstaigas.

  • Nuo 2000 m. Lietuvoje pradėtas profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimas. Dėl išorinio ir vidinio tinklo optimizavimo per 1997–2012 metus šalyje profesinio mokymo įstaigų skaičius sumažėjo 30-čia, t. y. nuo 107 iki 77 įstaigų.
  • Kartu su profesinio mokymo tinklo optimizavimu nuo 2003 m. šalyje pradėtas vykdyti ir profesinio mokymo įstaigų reorganizavimas iš biudžetinių į viešąsias įstaigas. Tuo siekiama decentralizuoti (dekoncentruoti) valstybės funkcijas profesinio mokymo srityje, užtikrinant didesnį profesinio mokymo įstaigų savarankiškumą, geresnį ir operatyvesnį jų prisitaikymą prie darbo rinkos poreikių ir pokyčių, suteikti joms galimybę daryti didesnę įtaką jaunimo ir suaugusiųjų profesinio mokymo turiniui, sudaryti sąlygas profesinio mokymo įstaigų veikloje greta su Švietimo ir mokslo ministerija dalininko teisėmis dalyvauti savivaldybėms, darbdaviams atstovaujančioms organizacijoms, mokslo įstaigoms ir kitiems socialiniams partneriams.
  • Šiuo metu (2012 m. pabaigoje) Lietuvoje veikia 74 valstybinės profesinio mokymo įstaigos (69 profesinės mokyklos, kurių steigėja (savininkė) yra Švietimo ir mokslo ministerija, ir 5 darbo rinkos mokymo centrai, kurių steigėja buvo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos). Iš visų minėtų valstybinių įstaigų 25 profesinio mokymo įstaigos yra viešosios. Vienuolika iš jų neturi kito dalininko kaip Švietimo ir mokslo ministerija. Todėl galima teigti, kad Lietuvoje profesinio mokymo valdymo decentralizavimas dar tik įsibėgėja.
  • Profesinio mokymo viešosios įstaigos, lyginant su biudžetinėmis, turi didesnį savarankiškumą valdymo (ypač finansų) ir personalo vadybos srityse. Viešosios įstaigos dalininkais gali būti ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet ir asocijuotosios verslo struktūros, vietos savivaldybių administracijos, fiziniai asmenys. Pagrindinis viešosios įstaigos valdymo organas yra visuotinis dalininkų susirinkimas. Jis priima sprendimus dėl įstaigos įstatų keitimo, įstaigos reorganizavimo ar likvidavimo, nuosavo ilgalaikio turto perleidimo, taip pat gali skirti ir atleisti įstaigos direktorių arba šias funkcijas pavesti vykdyti Švietimo ir mokslo ministerijai. Tokios įstaigos vadovui suteikiama galimybė priimti vienvaldžius sprendimus, sudaryti sandorius įstaigos vardu. Viešoji įstaiga, priešingai nei biudžetinė, gali laisvai disponuoti savo uždirbtomis (ne valstybės) lėšomis, turi daugiau finansavimo šaltinių.
  • Viešosios profesinio mokymo įstaigos nepritraukia daugiau nevalstybinių lėšų nei biudžetinės įstaigos, nors to buvo tikėtasi jas steigiant, tačiau veikia efektyviau: lėšų tam pačiam specialistų kiekiui parengti jose išleidžiama mažiau.
  • Viešosios profesinio mokymo įstaigos yra lankstesnės ir geriau atliepia darbo rinkos poreikius, yra patrauklesnės ketinantiems stoti į profesinio mokymo įstaigas mokiniams.
  • Įvertinus viešųjų ir biudžetinių įstaigų veiklos efektyvumo ir kokybės ypatumus, tikslinga tęsti profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimą ir reorganizavimą į viešąsias įstaigas. Profesinio mokymo finansavimo sistemą būtų galima tobulinti glaudžiau siejant įstaigų finansavimą su jų pasiektais rezultatais ir palikti pačioms įstaigoms daugiau galimybių spręsti, kaip tų rezultatų geriausia siekti. Didinant profesinio mokymo įstaigų savarankiškumą reikėtų pakankamai dėmesio skirti veiksmingiems šių įstaigų rezultatų siekimo priežiūros mechanizmams.

 Visą švietimo problemos analizę galite skaityti čia​.