Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Savitos mokyklos: netradicinės, alternatyvios ar tiesiog kitokios?

Savitos mokyklos: netradicinės, alternatyvios ar tiesiog kitokios?

Lietuva yra viena tų valstybių, kuriose vyrauja valstybinės bendrojo ugdymo mokyklos (jose mokosi 98,5 procentai visų mokinių), o mokyklų įvairovė labai nedidelė: per 22 nepriklausomybės metus atsirado vos keli alternatyvių mokyklų tipai, iš jų tik vienas – jaunimo mokykla – buvo inicijuotas valstybės. Alternatyvių mokyklų modeliai lig šiol Lietuvoje būdavo perimami iš kitų šalių – pirmieji originalesni  pradedami kurti  tik šiuo metu.

Alternatyvių mokyklų steigimas ir populiarumas kitose valstybėse sietinas su visuomenės laisve, suvoktais polinkių, įsitikinimų, gyvenimo būdo skirtumais ir poreikiu juos puoselėti nuo vaikystės. Alternatyvių mokyklų vaidmuo ten keleriopas:

  • kompensuojami tradicinių mokyklų ugdymo trūkumai;
  • padedama įgyti išsilavinimą nepritapusiesiems tradicinėje mokykloje, iškritusiesiems iš jos;
  • buriamos vienodų įsitikinimų bendruomenės;
  • sudaromos sąlygos išbandyti naujas pedagogikos, ugdymo psichologijos, filosofijos ir mokyklų vadybos idėjas.

Taigi alternatyviosios mokyklos ne tik padeda rasti kuo patrauklesnį, kiekvieno žmogaus prigimtį ir siekius atitinkantį mokymosi būdą ir įgyvendinti „švietimo kiekvienam“ principą, bet ir kuria idėjas, kurios, jei pasiteisintų, galėtų būti adaptuojamos įprastose mokyklose. Šių mokyklų kūrėjai eksperimentuoja ir rizikuoja, tačiau tai darydami tobulina švietimą.

Mūsų šalies abejonės dėl to, kaip vertinti švietimo alternatyvas, atsispindi žodyne: neprigijo prieš dešimt metų siūlytas „unikalių mokyklų“ terminas, dabar dažniausiai vartojamas terminas „netradicinis ugdymas“, vengiama Vakaruose įprasto „alternatyviojo ugdymo“, bet pradeda prigyti „savita pedagoginė sistema“ ir „savitos mokyklos“. Apsisprendimas dėl termino dažnai liudija apsisprendimą dėl požiūrio į reiškinį. Šiuo atveju tai rodo, ar išdrįstama pripažinti, kad tradicinė valstybinė mokykla nėra tobula ir visiems tinkama, todėl galimos alternatyvos, arba kad mokykla gali būti visai savita, kitokia, autorinė, unikali.

Savitų mokyklų skaičiaus didėjimas, be abejo, kelia ir savitų problemų:

  • kaip suderinti savitų ir tradicinių valstybinių mokyklų programas, kad mokiniai galėtų prireikus keisti mokyklas ar gauti išsilavinimą patvirtinantį dokumentą;
  • kokių teisių mokyklai turėtų suteikti savitos mokyklos statusas;
  • kaip užtikrinti savitų mokyklų darbo kokybę ir išvengti galimos žalos mokinių asmenybėms bei likimams;
  • ar remti savitas mokyklas valstybės lėšomis ir kaip;
  • ar skirti joms patalpas ir kaip;
  • kaip nuspręsti, kiek savitų mokyklų reikia, jei kasmet mažėja vaikų, taigi ir mokinių valstybinėse mokyklose...

Šis leidinys galėtų būti šių klausimų svarstymo įvadas. Jame apžvelgiama alternatyviųjų mokyklų įvairovė bei paskirtis ir ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl jos kuriamos, kad būtų lengviau suprasti, kam skirtų ir kokių mokyklų trūksta Lietuvoje. Arba – galbūt – kaip būtų galima patobulinti įprastą valstybinę mokyklą.

Visą švietimo problemos analizę galite skaityti čia​.