Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Socialinis dialogas švietime: kas? ką? kaip?

Socialinis dialogas švietime: kas? ką? kaip?

Socialinis dialogas – tai socialinių partnerių bendradarbiavimas. Jis gali egzistuoti kaip trišalis procesas (oficialiai dalyvauja ir valdžios institucijos) arba kaip dvišalis darbuotojų ir darbdavių (arba profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų) procesas.

 

Pagrindinis socialinio dialogo tikslas yra skatinti bendro sutarimo paieškas ir demokratinį pagrindinių suinteresuotų šalių dalyvavimą. Nacionaliniu lygmeniu socialinis dialogas yra neįkainojama priemonė spręsti socialines ir ekonomines problemas, plėtoti gerą ir perspektyvią viešąją politiką, siekti bendro sutarimo, stiprinti socialinę taiką, stabilumą ir skatinti ekonominę pažangą.

 

Socialinio dialogo pavyzdžiai yra keitimasis informacija, atviros diskusijos, susitarimai (trišalė diskusija), keitimasis nuomonėmis, konsultavimas ir derybos.

 

Vykstant socialiniam dialogui švietime mokinių, mokytojų, mokyklų vadovų ir mokyklų interesams paprastai atstovauja švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, švietimo darbuotojų asociacijos arba švietimo tarybos.

 

Pasaulinėje praktikoje pastebima, kad dažniausiai švietimo darbuotojų profesinės sąjungos remia mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, organizuoja mokymus, seminarus ir konferencijas mokyklų atstovams, kolektyviai derasi su darbdaviais, bendradarbiauja su valdžia ir kitomis profesinėmis sąjungomis dėl pagalbos ir reikiamos informacijos pateikimo bei darbo sąlygų savo nariams, taip pat teikia savo nariams patarimus ir konsultacijas, teisinę ir profesinę pagalbą, reikiamą informaciją dėl darbo užmokesčio, dėl darbo valandų reguliavimo, per didelio darbo krūvio sumažinimo, pensijų problemų sprendimo, psichologinės darbo aplinkos, politinių ir ekonominių tendencijų švietimo srityje, leidžia žurnalus apie pagalbą mokymo praktikoje, nagrinėja disciplinos ir mokytojų kompetencijos klausimus.

 

Švietimo darbuotojų asociacijos ir švietimo tarybos rūpinasi mokytojų profesionalumu ir mokytojų profesijos prestižo kėlimu, mokytojų kvalifikacijos tobulinimu, taip pat tobulina mokytojų etikos kodeksą, gina savo narius, laiduoja už jų darbo kokybę, teikia konsultacijas ar skatina tyrimus.

 

Lietuvoje socialinis dialogas yra nauja valdžios ir įvairių visuomenės grupių bendradarbiavimo forma, todėl dar nėra susiformavusių kalbėjimosi, klausymosi ir susitarimo paieškos tradicijų.

 

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos paprastai sprendžia mokytojų darbo užmokesčio programos atnaujinimo sąlygų, mokytojų darbo sąlygų ir darbo santykių, švietimo įstatymo tobulinimo, lėšų naujiems vadovėliams ir mokymo priemonėms skyrimo, mokyklų tinklo pertvarkos ir kitus klausimus.

 

Lietuvos mokytojų asociacijos vienija šalies mokytojus profesinei ir švietėjiškai veiklai, tobulina pedagogų dalykinę kompetenciją, organizuoja seminarus ir konferencijas. Lietuvos švietimo taryba teikia konsultacijas švietimo politikos ar sistemos gerinimo klausimais.

 

Socialinis dialogas Lietuvos švietime būtų daug darnesnis, jei švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, švietimo darbuotojų asociacijos ir įvairios tarybos susivienytų bendram ir darniam darbui taip, kaip šios organizacijos yra susivienijusios užsienio šalyse.