Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Švietimo decentralizacija ir savivaldybių funkcijos

Švietimo decentralizacija ir savivaldybių funkcijos

Lietuva iš sovietinių laikų perėmė labai centralizuotą švietimo sistemą, tačiau jau Nepriklausomybės pradžioje buvo aiškiai pradėta eiti decentralizacijos link: 1991 m. Švietimo įstatyme teigiama, kad mokytojas gali „laisvai pasirinkti pedagoginės veiklos organizavimo būdus ir formas“, o Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) numatyta, kad Lietuvoje „centralizuotai turėtų būti valdomas ne ugdymo procesas, bet ugdymo rezultatas“.

2002 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai teigiamai įvertino Lietuvos švietimo pertvarką decentralizacijos aspektu ir rekomendavo dar labiau decentralizuoti šalies švietimo valdymą, suteikiant daugiau galių priimti sprendimus savivaldybėms ir ugdymo įstaigoms.

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatose pabrėžiama, kad, siekiant švietimo sistemos efektyvumo ir darnos, turi būti sukurti efektyvūs švietimo politikos formavimo, politinių ir administracinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizmai, paremti ne griežta hierarchija, bet centralizavimo ir decentralizavimo pusiausvyra.

Švietimo valdymo sistema Lietuvoje laipsniškai decentralizuojama ir dekoncentruojama vadovaujantis subsidiarumo principu. Analizuojant švietimo reformas matyti tendencija centralizuotą valdymą taikyti įgyvendinant bendruosius nacionalinius švietimo tikslus, o decentralizavimu siekiama sudaryti sąlygas dalyvauti švietimo valdyme vietos politikams ir mokyklų bendruomenių atstovams.

Švietimo sistemos decentralizacija – vienas esminių principų, kuriuo vadovaujasi 15-oji Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama strateginių švietimo sistemos tikslų.

Švietimo decentralizacijos problema yra sudėtinga, todėl pripažįstama, kad sprendimų priėmimo galios perdavimas iš centrinės valdžios vietos valdžiai ne visada gerina sprendimų priėmimo kokybę, skatina kūrybingumą ar didina visuomenės susidomėjimą švietimu.

Pagrindinis švietimo reformatorių klausimas turėtų būti ne „Centralizacija ar decentralizacija?“, o „Kas turėtų būti centralizuota, kas – decentralizuota?“, „Kurių švietimo aspektų priežiūra turėtų būti griežtesnė, kurių – laisvesnė?“

Tiek centralizaciją, tiek decentralizaciją galima įgyvendinti tik centralizuotai, tradicinėmis administravimo priemonėmis.

Kiekviena šalis, atsižvelgdama ir į savo istoriją, ir į dabartinę socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ir į švietimo politikos tikslus ir prioritetus, turi nustatyti adekvačią centralizacijos ir decentralizacijos dermę.

Lietuvoje stokojama išsamesnių švietimo centralizacijos ir decentralizacijos santykio tyrimų bei švietimo valdymo sričių centralizacijos ir decentralizacijos poreikio analizės, todėl sudėtinga modeliuoti švietimo sistemos decentralizacijos gaires ir kurti ateities scenarijus.

Išsamiau skaitykite čia.