Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Švietimo finansavimo bendrosios tendencijos ir ekonominės krizės pamokos Europoje

Švietimo finansavimo bendrosios tendencijos ir ekonominės krizės pamokos Europoje

2008 m. prasidėjusios ekonominės krizės požymis pirmiausia buvo bendrojo vidaus produkto (BVP) mažėjimas, kas turėjo lemiamos reikšmės bendriesiems šalių biudžetams ir įprastoms lėšų paskirstymo tvarkoms. Europoje švietimo institucijas ekonominė krizė paveikė skirtingai. Tai lėmė demografinės kaitos skirtumai, institucijų valdymo ypatybės ir bendrosios šalių prioritetinės finansavimo sritys.

Šiandien ryškių neigiamų demografinių pokyčių rezultatai pasiekia ne tik Lietuvą. EK Statistikos biuro Eurostat duomenimis, visos šalys, išskyrus Airiją, Ispaniją, Liuksemburgą ir Portugaliją, iki 2020-ųjų metų ruošiasi mokyklinio amžiaus populiacijos mažėjimui pradinio ugdymo (ISCED 1) lygmeniu. Manoma, kad Bulgarija, Lietuva ir Slovakija labiausiai nukentės nuo mokyklinio amžiaus populiacijų sumažėjimo, kuris gali siekti apie 30 proc. lyginant 2020 metus su 2010 metais.

Šie demografiniai rodikliai gali būti reikšmingi planuojant ateities švietimo sistemų racionalų valdymą. Leidinyje pateikiama informacija apie Europos šalių patirtį, kaip racionaliai spręsti mokyklinio amžiaus vaikų skaičiaus mažėjimo ir švietimo sistemos finansavimo pokyčių santykį ekonominės krizės metu.

Mokyklų finansavimo principai pasirodė esantys labai reikšmingi norint apžvelgti anti-krizinio paketo taikymo galimybę įvairiose Europos šalyse. Vienose šalyse sprendimus dėl mokyklų finansavimo priima vyriausybė arba vietos savivalda, kuri savarankiškai atsako už švietimą. Kitose šalyse sprendimai dėl išteklių paskirstymo mokykloms ir mokyklose yra priimami tik pasitariant su vietos savivalda. Tačiau atlikus nuodugnesnę sprendimų priėmimo skirtingais administraciniais lygmenimis analizę, labiau išryškėja bendra decentralizuotų sprendimų dėl kiekvienos bendros išteklių kategorijos (darbuotojai, organizavimo ištekliai ir lėšos) priėmimo tendencija.

Ekonominio nuosmukio metu pradėta reformuoti švietimo sektorių, kad didinant darbo našumą būtų galima kompensuoti išteklių mažėjimą. Šalių prioritetinės finansavimo sritys turėtų būti peržiūrėtos ir garantuota, kad švietimui paskirti ištekliai pasiektų mokyklas, o mokyklų atsakomybė didėtų ir tobulėtų mokyklų veikla.

Leidinyje paminėti gerieji mokyklų autonomijos pavyzdžiai ir sėkminga kaimyninių Europos šalių patirtis remiant švietimą ikikriziniu ir ekonominės krizės laikotarpiu galėtų būti atspirties taškas rengiant naują ilgalaikę švietimo strategiją. Pavyzdžiai rodo, kad lėšos švietimui ne tik nėra mažinamos, bet atvirkščiai – investicijos didinant visuomenės išsilavinimą didėja. Žengiame į mokymosi visą gyvenimą erą, todėl švietimo svarba yra neįkainojama, o kaimyninių šalių pavyzdžiai yra geriausia praktika kuriant ateities vizijas.

Išsamiau skaitykite čia.