Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Tautinių mažumų švietimo politika: kur einama?

Tautinių mažumų švietimo politika: kur einama?

Lietuvos Seimas 2011 m. kovo 17 dieną priėmė Švietimo įstatymo pataisas, įpareigojančias stiprinti lietuvių kalbos mokymąsi ir mokymąsi lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose. Numatyta: 1) skirti daugiau laiko lietuvių kalbos kaip dalyko mokymuisi tautinių mažumų pradinėse ir pagrindinėse mokyklose; 2) pereiti prie vienodos lietuvių kalbos ir literatūros programos visų Lietuvos mokyklų 11–12 klasėse; 3) lietuviškai dėstyti Lietuvos istorijos ir geografijos temas bei pilietiškumo pagrindus; 4) 2013 m. pereiti prie vienodo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino visų Lietuvos mokyklų abiturientams. Tai sukėlė dalies tautinių bendruomenių narių pasipiktinimą – jie kaltina Lietuvos valstybę diskriminavimu ir asimiliavimo siekiu. Norint išsaugoti status quo, per 20 nepriklausomybės metų susiklosčiusi tautinių mažumų švietimo praktika pateikiama kaip teisinga ir naudinga tvarka. Bet ar tikrai ji buvo be išlygų naudinga abiem diskutuojančioms pusėms – valstybei ir tautinėms mažumoms?

 Esminės išvados

 Tarptautinės konvencijos, chartijos ir kiti dokumentai pateikia svarbiausius tautinių mažumų teisių apsaugos principus, tačiau drauge palieka gana daug laisvės rinktis mažumų politiką. Pastarąjį dešimtmetį, atsižvelgdamos į geopolitinę ir vidaus padėtį, nemaža Europos valstybių keitė tautinių mažumų politikos kryptis. Vyraujanti tendencija – vengiant vidinės nesantaikos ir susiskaldymo sustiprėjęs mažumų integravimo siekis. Tai neprieštarauja vienai pagrindinių Tautinių mažumų apsaugos konvencijos ir Hagos rekomendacijų dėl tautinių mažumų švietimo teisių nuostatų – mažumų teisei išsaugoti savo tapatybę ir pareigai integruotis į visuomenę.

Lietuvos tautinių mažumų švietimo modelis buvo vienas liberaliausių Europoje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo vykdyta tokia tautinių mažumų švietimo politika, kurią kitos valstybės pavadintų „politiškai korektiška“, tai yra nekuriančia prielaidų tautinėms įtampoms ir nesantaikai. Su tautinėmis mažumomis buvo elgiamasi vienodai, o pasirinktas švietimo modelis atitiko autochtoninėms mažumoms skirtąšvietimo modelį – mokymasis gimtąja kalba nuo pirmos iki paskutinės klasių.

Nors tautinių mažumų švietimas vyko pagal valstybės patvirtintas programas ir vadovėlius, o mokyklas rinkosi mokiniai ir jų tėvai, iš esmės vienkalbiame mažumų mokyme atskirose mokyklose galima įžvelgti ir segregavimo bei izoliavimo požymių. Kita vertus, toks tautinių mažumų švietimo modelis sudarė puikias sąlygas jų tapatybei įtvirtinti ir tautinėms bendruomenėms konsoliduotis.

Tačiau tautinių mažumų mokyklos atsilieka nuo lietuvių mokyklų ugdymo kokybe bei rezultatais ir nepakankamai prisideda prie tautinių grupių išsilavinimo lygio skirtumų mažinimo. Taigi galima teigti, kad tautinių mažumų mokyklos yra parankios išsaugant mažumų bendruomenes ir etnokultūrinę šalies įvairovę, tačiau nėra parankios asmenims, siekiantiems aukštesnio išsilavinimo ir lengvesnio integravimosi visuomenėje. Ši prieštara iš dalies sprendžiama Švietimo įstatymo pataisomis, tačiau svarbu suprasti, kad nepakankamas lietuvių kalbos mokymo lygis nėra vienintelė ją sukelianti priežastis.

Išsamiau skaitykite čia.