Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

GRĖBLYS – VIS TAS PATS, KAKTA – VIS KITA

Evaldas Bakonis 2017-01-05

Kiekvienas naujas ketverių metų politinis ciklas mūsų valstybėje pradedamas vis ta pačia gaida: „Mes geriausiai žinom, ko jums reikia! Iki mūsų valdę nežinojo arba net specialiai kenkė Lietuvai! Mes padarysime pertvarką / reformą, po kurios Lietuva bus laiminga / suklestės / pakils į dar neregėtas aukštumas!“ Dar nepradėjus vykdyti konkrečių veiksmų, tik deklaravus apie juos, pilni internetai prijaučiančių, palaikančių, giriančių balsų. Kadencijos pabaigoje vietoj pagyrų komentarų erdvę užplūsta švelnūs (ir nelabai ) keiksmai tos pačios valdžios, tų pačių deklaruotų ir pradėtų įgyvendinti veiksmų atžvilgiu. Kitaip tariant, „Nil novi sub sole!“ Švietimas – ne išimtis. Pastarosiomis dienomis karščiausios temos – mokyklų vadovų kadencijos / rotacijos ir etatinis pedagogų darbo apmokėjimo modelis. Nesinori būti juoduoju pranašu, bet ar neatsitiks taip, kaip jau atsitiko su valstybiniu brandos egzaminu? Kas pagerėjo po to, kai norminį vertinimą pakeitė kriterinis vertinimas? Bent jau istorijos atveju matyti tik vienas labai aiškus pokytis – rezultatai tapo neprognozuojami, atskirų metų mokinių pasiekimus galėtų lyginti nebent savižudis. Mokyklų vadovų veiklos apribojimas kadencijomis ir rotacijomis. Esmingiausias dalykas – veiklą, iniciatyvą ribojančios kadencijos yra ne kas kita, kaip noro reguliuoti pavyzdys. Koks tokio reguliavimo tikslas? Mechanizmas pašalinti blogai dirbančius vadovus? Kam tada reikalingas iki šiol vis prisimenamas kaip tobulintinas, vis dar vykdomas mokyklų vadovų atestacijos mechanizmas? Juk kadencijomis realiai atestuojama, ar ne? Arba – atestuojant realiai vertinama, ar ne? Tad, jeigu vyksta normali (ne popierinė) atestacija, jei pagal atestacijos rezultatus galima būtų už pakarpos išmesti iš kėdės joje užsisėdėjusį „valdovą“, kam tada kadencijos? Juk atestacija privalomai vyksta kas penkerius metus. O gal yra kitas tikslas – mokyklų vadovų depolitizacija? Tada čia jau net nejuokinga. Prognozuoju – įvedus kadencijas, vadovų politizacija išaugs n+k+1 kartų. Mechanizmą gerai supratau ir stebėjau per praėjusius penkerius metus. Apskritai, dar beprasmiškiau už šiuos du paminėtus tikslus yra gerai dirbančių vadovų veiklos ribojimas kadencijomis. Kalti be kaltės? Kažkuo primena ostrakizmą senovės Graikijoje, ne kitaip. Etatinis pedagogų darbo apmokėjimo modelis. Čia kol kas yra daugiau miglos ir mažiau aiškumo. Jei tikslas yra surasti kažkokį darbo užmokestį, kad ir nedidelį, visiems, tada suprantama. Jei tikslas – kelti atlyginimus (toks buvo pažadas), kelti ugdymo kokybę (toks buvo pažadas), tada sunkiau suvokiama. Pagalvokim teoriškai. Kuriuo atveju mokytojas bus suinteresuotas savo darbo rezultatu – kada jam bus mokama už atidirbtas standartines valandas ar kada jo atlyginimas priklausys nuo pasiektų rezultatų? Man atsakymas aiškus. Todėl galvočiau, kad, užuot galvojus apie naujus modelius, imkim ir pataisykim atestacijos principus. Susiekim atestaciją su pagrindiniais, o ne šalutiniais mokytojo darbo rezultatais. * * * * * Taigi, yra taip, kaip buvo jau pustrečio dešimtmečio – nemokam pasinaudoti tuo, ką turim, ir vis galvojam apie naujas panacėjas. Neabejoju, kad grėbliakotis ar šluotkotis po dviejų ar trejų metų susiras naują kaktą…

arrow_back Grįžti