Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

Kaip žurnalistai pučia burbulus

Aš mokausi 2018-03-29

burbble

(Nuotrauka/altcointoday.com)

Perskaičiau vieną kartą, perskaičiau antrą ir niekaip negaliu atsistebėti kaip galima iš visiško niekniekio padaryti totalią nesąmonę, kaip galima sudirbti mokyklą, jos įvaizdį, ir joje dirbančius pedagogus.

Visų pirma pradėkime nuo skelbimo:

“Mokyklos bendruomenė skelbia paramos akciją “Dovanoju mokyklai tautinį kostiumą“ ir prašo visus, galinčius savanoriškai prisidėti prie šios akcijos, aukoti pervedant į mokyklos paramos sąskaitą…“

 

Vienam tėveliui šis mokyklos prašymas nelabai patiko. O jei jau nepatiko, vadinasi galima apdrabstyti mokyklą ir geriausias pasirinkimas –  Delfio titulinis.

Tačiau tokia informacija tėčio reakcijos nepakeitė. Pašnekovo teigimu, prioritetas progimnazijoje turi būti skiriamas mokymui – kai kuriose klasėse nėra nė projektorių, o ne šokantiems ir dainuojantiems.

Perskaitykite ir dar, ir dar, ir dar. Niekas nestebina? Įsivaizduojate, kai kuriose klasėse nėra projektoriaus! Kaip tai įmanoma! Akmens amžius! Kam ta kultūra! Kam tie šokiai! Mums reikia PROJEKTORIAUS! Mes tiek atbukome, kad tėvams svarbiau vaikui įgrūsti į rankas technologinį prietaisą nei nusivesti į teatrą ar koncentrą?

Vaikai gali šokti, dainuoti, lavinti savo kūrybinius gebėjimus, atskleisti savo talentus, išvažiuoti į Dainų šventę, kuri yra tam tikras Lietuvos tautiškumo simbolis. Tas pats šokis – tai juk sportas.  Bet ne, gerbiamam tėvui reikalingas projektorius ir viskas.

„Už ką mes mokesčius mokame? Ne mūsų pareiga mokyklą dažyti, remontuoti ar inventorių pirkti. Lai išmoksta teisingai planuoti biudžetą. Kodėl kitus būrelius lankantys neprašo, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio aprangos? Juk atrodytų geriau varžybų metu, reprezentuotų mokyklą. Deja, viską tenka savo lėšomis pirkti, be mokyklos ar kitų tėvelių pagalbos“, – pozicija dalijosi Audrius.

Taip Audriau, tai nėra tėvų pareiga ir tą puikiai suprantu būdamas tiek mokyklos vadovu, tiek tėvu. Bet tik ne tau Andriau aiškinti apie mokėjimą planuoti biudžetą. Visų pirma, norint ką nors planuoti, reikia turėti ką planuoti. Nemaža dalis mokyklų turi tokius biudžetus, kurių užtenka tik patiems reikalingiausiams poreikiams. Kai pamatai savo biudžetą, kuris atitinka tą, kuris buvo prieš 10 metų, tenka atsisakyti puse to, ką buvau suplanavęs su bendruomene. Tenka tik mintyse pasvajoti apie tautinį kostiumą už 500 eu., 3D spausdintuvą už 1000 eu., atitinkančią standartus vaikų čiuožynę darželiui už 600 eu., interaktyvią lenta už 2000 eu. ir t.t. Galėčiau vardinti ir vardinti. Kiekvienas tėvas norėtų, kad tokios priemonės būtų jų vaikų ugdymo įstaigose, bet deja realybė kitokia.

Kame čia yra blogis, jei mokykla prašo GALINČIUS, SAVANORIŠKAI prisidėti? Yra žmonių, kurie turi ir gali. Yra, kurie neturi ir negali. Galiu paremti mokyklą, taip ir padarysiu, negaliu – vadinasi neparemsiu. Mokykla gaus lėšų iš rėmėjo – džiaugsis ir dėkos, negaus – bus kaip buvę.

Šioje istorijoje reikėtų “paploti“ žurnalistei Rūtai Pukenei. Šaunuolė! Taip gerai papijarinai politikus! Tiesiog super! Iš nereikšmingo tėvo skundo padarei istoriją, kuri kabo portalo “fasade“ su beveik 500 piktų komentarų (spėju jų bus dvigubai daugiau).

P.S. Tekstą galima rasti ir mano facebook paskiroje.


arrow_back Grįžti