Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

REFORMŲ MANIJA

Evaldas Bakonis 2017-03-02

Atrodo, kad kuo toliau – tuo mažiau vietos čia bus skiriama ISTORIJAI (mokykloje ar gyvenime, šaltiniuose ar vadovėlyje). Gyvenimas keičiasi, todėl sunku kalbėti ar rašyti apie dalykus, nuo kurių kasdien tolsti… Bet atsiveria naujos erdvės. Dabar nuolat tenka susidurti su bendrais švietimo klausimais – pačiam juos nagrinėti, tirti, mokytis iš kitų, labiau patyrusių, tačiau tokių pat savamokslių tyrėjų. Be abejo, čia nedubliuosiu tiesioginių savo darbo rezultatų – švietimo problemų analizių, ataskaitų ar šiaip įžvalgų. Tačiau atsiranda viena kita mintis ar tiesiog pastebėjimas, kurių net nėra kaip ir kam pasakyti. Gal kuriam nors Lietuvos švietimo istorijos tyrinėtojui artimiausioje ateityje gali praversti tai, kas „dainon nesudėta“? O gal „švietimo paraštės“ mintys retam šio tinklaraščio svečiui bus įdomesnės, nei jau tampančios nuobodžiomis besikartojančios mintys apie istorijos mokymo problemas? Taigi, pasirodė dar projekto statusą turintis dokumentas „LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PLANAS“. Ką randame, t.y. kokios idėjos sklando ne tik žodine forma? Apskritai, naujoji valdžia yra numačiusi daugybę darbų. Dalis jų – jau ankstesnės vyriausybės pradėtų darbų tąsa, dalis – logiškas artėjimas prie išties programinėje „Valstybės 2013-2022 metų švietimo strategijoje“ numatytų rodiklių, dar dalis – tiesiog konkrečiai neįpareigojantys, rezultatų nematuojantys darbai. Tačiau tarp jų yra ir gana netikėtų: – Mokymosi dienų skaičiaus per mokslo metus padidinimas (jau šiemet). - Perėjimo prie institucinio vaikų ugdymo (priešmokyklinis ugdymas nuo 5 m., pradinis ugdymas nuo 6 m.) modelio parengimas ir suderinimas su suinteresuotomis šalimis + 6 metų vaikų, ugdomų pagal pradinio ugdymo programą 2020 m. – 100 proc. - Švietimo ir kultūros įstaigų vadovų kadencijų nustatymas, siekiant gerinti švietimo įstaigų veiklos kokybę ir efektyvumą. - Pedagogų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir veiklos vertinimo sistemos, numatančios, kad už pedagogų rengimą ir jų kvalifikacijos tobulinimą būtų atsakingos stipriausią mokslinį bei profesinį potencialą turinčios aukštosios mokyklos, sukūrimas ir įdiegimas. Ir čia visai nenoriu demonstruoti savo nuomonės apie šių reformų esmę, galimas pasekmes. Įdomi bendra tendencija – reformų diegimo būdas. Visoms šioms reformoms nereikia jokio išankstinio pasirengimo – situacijos analizės, galimybių studijų, visuomenės nuomonės atsiklausimo. Užtenka NURODYMO. Suprantama, šių reglamentavimų priėmėjai, matyt, galvoja, kad taip bus išspręsta daugybė problemų, pagerės švietimo būklė. O juk iš tikro reikia visai nedaug: - parodyti / įrodyti, kad būtent tokių reformų šiandien reikia, kad jos duos apčiuopiamą, pamatuojamą ir visiems suprantamą naudą; - susitarti, t.y. tikrai tartis su visomis suinteresuotomis pusėmis, o ne nuleisti kaip neginčijamą vienintelę „teisingą“ nuomonę; - negaminti naujų priešų. Jei kažkieno ilgai puoselėti ir įgyvendinami planai yra ardomi, tai būtų labai logiška pasiūlyti kompensavimą ar naują naudą, susijusią su tomis pertvarkomis. Demokratinės kultūros stoka, reformų manija – kaip ant delno…

arrow_back Grįžti