Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

ŠVIETIMO DUGNAS JAU MATYTI

Evaldas Bakonis 2017-06-12

Šiandien vyko istorijos brandos egzaminas. Bet jei jau kolegė Jūratė Litvinaitė „bernardinuose“ paskelbtame užsakomajame „Šviesos“ leidyklos straipsnyje neranda kaip konkrečiai jį paanalizuoti, tai aš – juo labiau…
Bent jau vizualiai šių metų istorijos egzamino užduotis atrodo tikrai geriau (nuotaikingiau, įvairiau, …) nei pernykštė. O kai mokiniai egzamino metu prirašys bent trečdalį tiek, kiek vietos užima rašytiniai šaltiniai, arba bent tiek pat, kiek vietos užima klausimai, tada jis bus tikrai geras. Tai reikš, kad iš tikro yra naudojami vadinamieji aukštesnieji gebėjimai. Arba reikš tai, jog bendrųjų programų pasvaičiojimai apie įvairias kompetencijas iš tikro realizuojami egzamino metu. Bet ne apie egzaminą kalba…
Dugnas jau šviečiasi Lietuvos švietimo sistemoje apskritai. Ryškus signalas buvo prieš keletą dienų, kai aukščiausioji Lietuvoje švietimo ekspertinė institucija – Lietuvos švietimo taryba – pristatė savo kūrinėlį apie šalies švietimo raidą 2013 – 2016 metais. Juokingai graudu buvo stebėti tarybos pirmininkės kreipimąsi į parlamento narius, kurių ten praktiškai nebuvo. Išvada: kam įdomūs tie ekspertų kūrinėliai?
Kita vertus, o ir kai kurių ekspertų lygis niekaip tos apžvalgos neleidžia vadinti bent kiek rimtesniu žodžiu nei „kūrinėlis“. Įsivaizduokim situaciją: aukščiausio lygio mokslininkas pristatyme vienu sakiniu įvertina vieno tipo ugdymo įstaigas: „daugelis šių įstaigų neteikia pakankamos kokybės išsilavinimo, ugdymas nekokybiškas“. O po dar vieno sakinio: „Lietuvoje nėra sukurta (šio tipo įstaigų) išorinio vertinimo sistema ir vienas iš pagrindinių trūkumų – neturime instrumento pamatuoti teikiamo ugdymo kokybę“. O dabar dar kartą paskaitom prieš tai pasakytą mintį…
Jeigu jau mokslininkai neatsako už savo žodžius, kitaip sakant, nesiremia jokiais duomenimis, argumentų neieško net ant lubų, tai ko norėti iš „nevisai“ mokslininkų? Kažkada grupės išmintingų ir autoritetingų žmonių – mokslininkų, pedagogų praktikų ir pan. – kūrė atskirų dalykų bendrąsias programas. Jie derino, šlifavo kiekvieną sakinį ar net žodį. Svarstė, pavyzdžiui, reikia dešimtokui bent minimaliai kažką žinoti apie kokį nors Juozapą Pilsudskį ar ne. Dabar, praėjus kiek laiko, kažkam išmetus į orą frazę „perkrautos programos“, eiliniai vienos įstaigos metodininkai (pavieniui!) per keletą dienų privalo garbingų kurmių darbą sumažinti 20 procentų.
Kodėl ne 10, ar 30 procentų? Ar tikrai vienas metodininkas ar metodininkė yra pajėgus per keletą dienų atlikti grupės ekspertų mėnesių darbą? Kokiais duomenimis jie remsis, išmesdami vieną temą ir palikdami kitą? Ar mokykloje bus galima išplėšti iš vadovėlių nebereikalingus puslapius? Ar kas nors garantuos, kad 8 ar 10 klasėje pašalinta tema neiškils į paviršių brandos egzamino užduotyje?
Klausimų galima sugalvoti dar daug. Bet kokia prasmė? Visoms pertvarkoms švietime, atrodo, jokio pagrindo (duomenų, faktų, šaltinių) nebereikia…


arrow_back Grįžti