VIENAS UŽPAKALIS ANT DVIEJŲ KĖDŽIŲ. NORMALU?

arrow_back Grįžti

VIENAS UŽPAKALIS ANT DVIEJŲ KĖDŽIŲ. NORMALU?

Evaldas Bakonis 2020-11-18

Šiandien (2020-11-18) žiniasklaida paskelbė apie planuojamą Lietuvos Respublikos vyriausybės personalinę sudėtį. Asmeniškai vertinu daugiau teigiamai, nei neigiamai. Tarp galimų pretendentų yra bent trys asmenys, kuriuos šiek tiek pažįstu: vienas – tikrai geras ir ne pagal amžių intelektualiai subrendęs buvęs mokinys, kitas – buvęs daugiabučio laiptinės kaimynas vaikystėje, pasižymintis itin giliu mąstymu, apsiskaitymu, interesų platumu, ir trečias – kolega pagal išsilavinimą, su kuriuo teko dalyvauti keliuose bendruose renginiuose. Tarsi reikėtų džiaugtis. Bet kažkas ne taip…
Dvylika iš keturiolikos sąrašo pavardžių – ką tik išrinkto Seimo nariai…
Demokratinėje valstybėje egzistuoja ar bent turėtų egzistuoti t.v. valdžių padalijimo principas. Juo turėtų būti grindžiama valdžios organizacija ir visa valdymo veikla.
Esmė: pagal valstybės vykdomas funkcijas valstybės valdžia įprastai dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šioms trims valdžioms, jų institucijoms yra pavedamos skirtingos funkcijos, t.y. Seimas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą. Dažnai dar papildomai akcentuojama, jog šios valdžios kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Labai svarbu, jog, realizuojant valdžių padalijimą, yra draudžiama savintis svetimas funkcijas.
Istorinis kontekstas: dar Šarlis Luji Monteskjė veikale „Apie įstatymų dvasią“ gana aiškiai suformulavo šią valdžių padalijimo teoriją. Ir  jau 1787 m. JAV Konstitucijoje valdžių padalijimo teorija buvo įtvirtinta praktiškai.
Grįžtam į dabartį: tautos atstovų sudarytas Seimas leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, kuri vykdo įstatymus, kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Abi šios institucijos vykdo būtent tik joms patikėtas funkcijas, taigi – negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Negalimas ir valdžių suliejimas. Šitos nuostatos taikomos tuo atveju, kai kalbama apie institucijas. Tačiau viskas „nuplaukia“ tada, kai nusileidžiama į personalinį lygmenį.
Įsivaizduokim situaciją: vieną dieną politikas posėdžiauja Seime (plenariniame ar komiteto posėdyje), įtikinėja kolegas apie tam tikro sprendimo pagrįstumą, balsuoja už jo priėmimą. Kitą dieną tas pats politikas, dabar jau kaip ministerijos vadovas, organizuoja savo paties Seime priimto nutarimo vykdymą. Dar po kurio laiko jis tame pačiame Seime atsiskaito už nutarimo vykdymą ir balsuoja už rezultatus.
Yra ir kita medalio pusė: tiek Seimo nario, tiek ir ministro darbas yra gana sudėtingas, reikalauja visapusiško įsigilinimo į siūlomus ar priimamus sprendimus. Ar tikrai prideda kokybės tai, kad darbui atlikti skirtas laikas sąmoningai sutrumpinamas pusiau: iki pietų dirbama ministru, po pietų – Seimo nariu? Gal tada apskritai visi Seimo nariai ir visi ministrai turėtų dirbti tik „puse etato“? Jei jau yra akivaizdus pavyzdys, kad per pusę skirto darbo laiko galima susidoroti su pavesta užduotimi.
* * *
Suprantu, kad teisiškai, net pagal konstitucinius įstatymus, viskas čia yra OK…


arrow_back Grįžti