Tinklalapio logotipas
arrow_back Grįžti

VIRŠŪNĖLĖS AR ŠAKNELĖS?

Evaldas Bakonis 2017-01-11

„Brandžios vaikystės“ laikais patikdavo animacinis (tais laikais sakydavome – multiplikacinis) filmukas apie gudrų valstietį, kuris sugebėjo apgauti mešką. Pasinaudojęs nemokama pastarosios fizine jėga, įkinkęs į sunkiuosius lauko darbus, kaip atlygį rudenį įsiūlydavo kaip ir nevalgomą derliaus dalį. Kur aš lenkiu su tais prisiminimais? Ogi vėl į pastarųjų dienų švietimo aktualijas. Visais įmanomais lygiais aptarinėjamos kadencijos ir rotacijos. Turintieji valdžią vis aiškina, kam reikalingas šis naujasis mechanizmas. Jis ir naujus vadybos principus į mokyklą įneš, ir depolitizuos švietimo vadybą. Rimtai pagaliau kalbama ir apie etatinį mokytojų darbo apmokėjimą. Planuojami įvairūs modeliai, aiškinamasi palankiausias šios revoliucijos įvedimo laikas. Pagaliau, visuomenei ištransliuota, kad Lietuvoje turi likti ne daugiau kaip penki valstybiniai universitetai. Bus svarstomi įvairūs jungimosi ar kitokie šio plano vykdymo modeliai. Turėtų tarsi būti džiugu, nes veiksmo artimiausiu metu nusimato daug ir įvairaus. Šiandien dėmesį patraukė kaip visada intelektualiai šmaikštus ir/ar arogantiškai intelektualus garsaus pedagogo Bronislovo Burgio įrašas jo blog’e. Autorius siūlo savąją gero mokytojo sampratą. Geras mokytojas, tai yra toks, kuriam būtų negaila mokėti 1500 eurų atlyginimą („į rankas“), ir kuris, anot Burgio, turėtų: - mokykloje kasdien dirbti po 8 valandas ir daugiau; - pats parengti visas reikalingas mokymo(si) priemones – vadovėlius, uždavinynus, testus; - ieškodamas gerosios patirties, bendrauti su įvairių šalių pedagogais; - dalyvauti kitose įmanomose švietėjiškose veiklose. Kodėl lyginu tokius skirtingus dalykus – geriausiai viską žinančios naujos valdžios veiksmų planus ir tikrai didelę, turtingą patirtį turinčio pedagogo kuriamą gero mokytojo modelį? Kas juos sieja? Ogi, ta pati liga. Liga, iš kurios niekaip negali išsivaduoti visas Lietuvos švietimas. Šios ligos požymis, o gal ir esmė – noras visą dėmesį skirti procesui ir užmiršti, kad gyvenime svarbiausias yra rezultatas. Argi kam nors svarbu, kiek metų dirbo ir dirbs mokyklos direktorius, jei visi žino, kad šios mokyklos mokiniai noriai mokosi, rodo nuostabius mokymosi rezultatus, gerai jaučiasi ir gyvena pilnavertį gyvenimą mokykloje ? Argi kam nors svarbu – viename ar dvidešimtyje universitetų – besimokę studentai gavo kokybišką išsilavinimą ir visi susirado sau mielas vietas darbo rinkoje? Pagaliau, kas man būtų svarbiau – kad mokytojai kaip bitutės dūgztų mokykloje nuo ankstyvo ryto iki sutemų, bet mokiniai metai iš metų neiškiltų iš visokiausių įmanomų reitingų dugno, ar kad negaištų nė vienos papildomos minutės, bet jų mokiniai rodytų pačius aukščiausius pasiekimus? Koks iš tikro man skirtumas – mokiniai bus aprūpinti leidyklų platinamais vadovėliais ir testų sąsiuviniais ar mokysis iš pačių mokytojų sukonstruotų tekstų, sugalvotų užduočių? (Ir dar klausimas, kas yra pigiau – daugkartinio naudojimo vadovėlis ar nuolat dauginami A4 lapai?) Ir tikrai man visai nerūpi, pagal kokią metodiką dirba mano mokytojai – perimtą iš a la pažangių švietimo sistemų ar pagal laiko patikrintą dar mano jaunystės laikų metodiką? Juk svarbiausia turėtų būti REZULTATAS. Deja, daugiausia rašalo, tonerio sunaudojama aprašant ne jį, bet procesą. Daugiausia ginčų kyla dėl to, kaip realizuoti vieną ar kitą detalę. O kada mes visus aprašymus pradėsime nuo aiškiai pamatuojamo rezultato? Kada produktas, jo kokybė bus svarbiau už gamybos proceso eigą? Kada atsikratysime realaus pamatavimo baimės? Kada suprasime, kas yra svarbiau – viršūnėlės ar šaknelės?

arrow_back Grįžti