Tinklalapio logotipas
Grįžti

Apie Lietuvos švietimo sistemą, „Euroviziją“ ir svajonių mokyklą
event 2017-09-01 domain Bernardinai.lt

Apie Lietuvos švietimo sistemą, „Euroviziją“ ir svajonių mokyklą

Galvodamas apie tai, ką veikti po mokyklos, rinkausi mėgstamo dalyko – istorijos – studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Baigęs studijas grįžau į Kėdainius ir pradėjau pedagogo kelią: istorijos mokytojas, pagrindinės, o vėliau ir vidurinės mokyklos direktorius, Švietimo skyriaus vedėjas, valstybinės švietimo inspekcijos inspektorius, Švietimo pagalbos tarnybos direktorius. Visi veiklų etapai buvo susiję su galimybe įgyti naujos patirties ar realizuoti tam tikras idėjas. Švietimo sritis yra labai tinkama smalsiems žmonėms. Ir šiandien man ne mažiau įdomu dirbti su mokytojais, mokyklų vadovais, mokiniais ar tėvais. Turiu galimybę ir pats augti, ir atrasti prasmę. 

Kalbėsiu ne apie problemas, o apie idėjas. Neseniai pasirodžiusioje TED konferencijų kuratoriaus Chriso Andersono knygoje „Viešasis kalbėjimas“ autorius sako, kad kalbėjimas apie problemą apeliuoja į moralumą ir iškelia sudėtingai bei sunkiai išsprendžiamą klausimą. Tokiu atveju sakoma: „Juk tai siaubinga.“ Galėtume vardinti aibes mūsų švietimo sistemos problemų: dominuoja akademiniai rodikliai, ugdymo procesas skirtas tik pasirengti brandos egzaminams, pedagogų atestacijos sistema neveikia ir pan. Kalbėjimas apie idėjas, teigia minėtos knygos autorius, siūlo sprendimą: „Juk tai įdomu.“

Praėjusią savaitę dalyvavau Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) organizuotame savivaldybių švietimo padalinių vadovų konferencijoje. ŠMM viceministras Gražvydas Kazakevičius savo pranešimą pradėjo nuo labai svarbaus klausimo: „Ar mes turime svajonę?“ Iš tiesų, kokia mūsų švietimo sistemos vizija? Apie kokią mokyklą svajojame?

Aš manau, kad mūsų visų bendra svajonė turi būti draugiška aplinka. Aplinka, kurioje mokytojai, mokiniai, tėvai ir vadovai gali jaustis savimi, būti išgirsti, suprasti ir vertinami. Psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko priminimas, kad gyvename žmogaus dvasinei sveikatai labai nepalankioje situacijoje, rodo, jog kurti draugišką aplinką pačiose įvairiausiose žmonių susibūrimo vietose, ypač mokykloje, yra gyvybiškai svarbu.

Mokykla yra puiki vieta kurti aplinką, kurioje sulėtėtų gyvenimo tempas, mažėtų nerimas ar baimė, stiprėtų pasitikėjimas. Prieš kurį laiką kalbėjau su vienos savo rajono gimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Ji pasakojo apie savo darbo pradžią: „Smagiausia buvo pasibaigus pamokoms, kai mes, mokytojai, neskubėdavome namo. Susirinkę mokytojų kambaryje gerdavome arbatą, taisydavome mokinių darbus ir kalbėdavomės, kalbėdavomės… Dabar, pasibaigus pamokoms, skubame namo.“

Nepastebimai mūsų mokykla atsidūrė konkurencinėje erdvėje, kur kokybė tapo kiekybe, mokymas tapo paslauga ir pan. Net nejausdami esame įtraukiami į konkurencinius žaidimus: verslui reikia tik darbo rinkai parengtų darbuotojų, didžioji žiniasklaidos dalis ieško tik šokiruojančių faktų. Vasaros pradžioje žurnalo „Reitingai“ išplatintame pranešime apie mokyklų mokinių pasiekimus buvo rašoma: „Rezultatai tikrai prasti, o kai kuriose mokyklose – netgi sukrečiantys… Tačiau yra mokyklų, kurių moksleivių rezultatai tiesiog šokiruoja. N pagrindinėje mokykloje matematikos PUPP rezultatų vidurkis – 1,89 balo. Testą čia laikė 9 mokiniai. Palyginimui, šimto dešimtokų vidurkis Vilniaus licėjuje – 9,83 balo.“ Feisbuke Virginija Būdienė parašė komentarą: „Paskambinau direktorei. Mokyklai skaudu... Po 10 kl. iš 9 mokinių: 4 mokosi profesinėje mokykloje, 2 augina vaikus, 3 tai dirba, tai ne. Tėvai ilgas valandas dirba žemės ūkio bendrovėje, mamos važiuoja į Šiaulių maximas ...“

Henrikas Vaicekauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka. 

Neaptarinėsiu žiniasklaidos misijos, tačiau noriu priminti puikų Pauliaus Gritėno straipsnį apie „Eurovizijos“ laimėtoją Salvadorą Sobralį: „Žiniasklaida pamiršta savo edukacinę pareigą ir socialinę atsakomybę, skubėdama informuoti greičiau, nei tai padarytų konkurentai, nuomonės lyderiai skuba pakomentuoti, investuotojai skuba sužinoti galimybes, politikai skuba pasiūlyti kuo greitesnį sprendimą. Visur tvyro desperacija aplenkti, užbėgti už akių, pergudrauti ir manipuliuoti individu, grupe ar mase.“

Deja ir mes, pedagogai ar mokyklų vadovai, kartais pamirštame savo edukacinę pareigą ar socialinę atsakomybę. Ypač mėgstame klijuoti etiketes. Prieš kelerius metus Vilniaus licėjaus direktorius Seime vykusioje konferencijoje sakė: „Ugdome inkščiančią, dejuojančią ir verkšlenančią kartą ...“ Gyvenimas konkurencinėje erdvėje mokyklai visai netinka: mažėja noras veikti, silpnėja tarpusavio pasitikėjimas, stiprėja nesutarimai. Turime puikių mokyklų, kuriančių palankią aplinką. Viename renginyje pakalbinau kelis Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivius, prašydamas pasakyti tris dalykus, dėl kurių jie nenorėtų mokytis kitoje mokykloje. Mokiniai ilgai nemąstydami išvardijo: pirma – mes kaip viena bendruomenė, antra – palaikome gerus santykius su mokytojais, o trečia – rekolekcijos. Tai pavyzdys, kaip mokykloje gali skleistis tikrasis MES, grindžiamas bendradarbiavimu, pagalba vieno kitam ar supratimu, kad kiekvienas esame vertingas. Jonathanas Sackcas yra teigęs: „Kai mes turime per daug „aš“ ir per mažai „mes“, tai pasidarome pažeidžiami, įsibaiminę ir vieniši.“ Visi turime ką veikti, siekdami savo svajonių mokyklos. Geroji žinia – tai nieko nekainuoja, ir tai pasiekti įmanoma. Pavyzdžiui, pasidalinti savo profesine patirtimi, padrąsinti kitą, nebijoti pripažinti savo klaidų, pagaliau – būti savimi.

Esu įsitikinęs, kad patį svarbiausią vaidmenį, kuriant tokią aplinką, vaidina mokyklų vadovai. Kaip galėtume padėti mokyklų vadovams, kad jie būtų telkiančiais ir padedančiais žmonėms susikalbėti lyderiais? Visų pirma – jautriai vertinti mokytojų ir mokyklų darbą, nesureikšminant akademinių pasiekimų ar pseudoreitingų. Antra – neleisti, kad atskiros mokyklos susirinktų geriausius mokinius ir tokiu būdu, didindamos socialinę atskirtį, puikuotųsi pseudoreitingų žurnaluose. Trečia – remti ir palaikyti mažas kaimo mokyklas, kurios vaidina labai svarbų vaidmenį vietos bendruomenėse.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad švietimui reikia ne didesnio finansavimo, direktorių kadencijų, naujų vadovėlių, o „nuosaikiai ir ramiai sugrįžti prie esmių“. Vėl priminsiu Paulius Gritėno straipsnį apie „Eurovizijos“ laimėtoją Salvadorą Sobralį: „Labai simboliška, jei ta nuosaikaus ir ramaus sugrįžimo prie esmių, prie klausymosi, o ne žavėjimosi greitai nykstančiais fejerverkais idėja, pirmą kartą buvo aiškiau apibrėžta tuštybe ir dekoratyvumu, kičo transliavimu ir naujų jo formų kūrimu pasižyminčiame „Eurovizijos“ konkurse. Vien už tai derėtų padėkoti S. Sobraliui, kuris padovanojo ne tik dainą, bet ir savotišką paguodą bei pamokymą, kad greitėjanti laiko tėkmė neatima gebėjimo taip pat žavėtis esmėmis ir surasti jas net revoliucijų triukšme ir idėjų bei tapatybių sumaištyje.“

Švietime taip pat turime grįžti prie esmių, o ne žavėtis greitai nykstančiais fejerverkais. Toks supratimas padės mums kitaip pažvelgti į pačias įvairiausias švietimo sritis. Pedagogų kvalifikacijos tobulinimas gali būti paprastesnis, kai pati mokykla tampa mokytojų mokymosi vieta, kai kartu sprendžiamos konkrečios problemos ir kartu mokomasi, apmąstoma patirtis. Tokioje mokykloje, kaip sako Aurimas Ražanauskas, lieka vis mažiau pavargusių herojų, kuriais visi remiasi. Visi tampa herojais, pastiprinančiais vienas kitą ir sakančiais: „Man tai rūpi.“ Toks sukurtas mokytojų tarpusavio santykis niekur nedingsta – mokytojai jį perkelia į savo klases, įtraukdami mokinius į aktyvų mokymosi procesą.

Taip gimsta mokytojo profesijos prestižas, kurį kai kas traktuoja kaip suteikiamą privilegiją ar etiketę, susietą su darbo užmokesčiu. Prestižas yra užsitarnaujamas, kuriant ir palaikant vertybėmis grindžiamą santykį. Žinome seną pedagoginę tiesą: „Ugdome tiek, kiek mylime.“ Jei neturi to jausmo, tai niekas nepadės... Stebiuosi, kokį didžiulį poveikį turi projektas „Renkuosi mokyti“, kai į mokyklas ateina universitetus baigę absolventai. Mūsų mokiniai išsiilgę jaunų mokytojų. Tai sakau ne todėl, kad noriu pabrėžti, jog 2016 m. maždaug pusė mokytojų buvo 50 metų ir vyresni. Nėra balanso tarp jaunų ir vyresnio amžiaus mokytojų – jaunų mokytojų iki 30 metų turime labai mažai. 2016 m. tik 7 savivaldybėse jaunų mokytojų dalis viršijo pensinio amžiaus mokytojų dalį. Mokykloje, kaip ir futbolo komandoje, turi derėti jaunystės entuziazmas, veržlumas su brandžiu mąstymu ir žaidybine patirtimi.

LAMA BPO duomenimis, į pedagoginių studijų programas abiturientai įstoja daug mažesniais konkursiniais balais nei į populiariausias studijų programas. Kodėl pedagogo profesija nėra tokia patraukli? Visų pirma – pradedančiam ir neturinčiam darbo stažo mokytojui per menkas atlyginimas. Kita priežastis – sunku įsidarbinti. Priežasčių ne viena: pailgintas „išėjimas“ į pensiją; mažėja mokyklų tinklas, ir uždarytų mokyklų mokytojai greičiau susiranda darbą; dalis vadovų, organizuodami konkursus, renkasi mokytojus su patirtimi. Niekas negali atsakyti į klausimą, kodėl jėgos struktūrų darbuotojai ar teisininkai anksti išleidžiami į pensiją, o mokytojai, atidirbę tiek pat metų ne ką mažiau svarbaus darbo, tokios galimybės neturi.

Pabaigai dar viena mintis apie grįžimą prie esmių: viena puikaus Mildos Laužikaitės įgyvendinamo projekto „Kūrybinės partnerystės“ dalyvė labai taikliai nusakė, kas yra mokykla: „... ir supratau, kad mokykla yra žmonės.“

Autorius yra Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos direktorius