Tinklalapio logotipas
Grįžti

Dalius: autoritetas būna toks, kokį pats susikuri
event 2017-10-17 domain Renkuosi mokyti

Dalius: autoritetas būna toks, kokį pats susikuri

Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjuje istorijos mokytoju dirbantis Dalius Miknevičius – vienas jaunų, perspektyvių ir optimistiškai į mokytojo profesiją žiūrinčių žmonių. Nemažai pastangų ir laiko reikalaujantis, įspūdingu atlyginimu nepasižymintis darbas neatbaido nuo noro stengtis ir prisidėti prie jaunų žmonių lavinimo.

28 metų mokytojo teigimu, didžiausia dovana ir įvertinimu tampa mokinio sąmoningumo augimas, matymas, kad jis stengiasi suprasti ir gilintis. Pasak jo, dabartinė švietimo sistema dažnai praslysta paviršiumi ir nesuteikia laiko gilintis į esminius dalykus, analizuoti ir vertinti.

15min pakalbėjo su D.Miknevičiumi apie jo pasirinkimą, mokytojo autoritetą ir darbo kasdienybę, švietimo sistemos ydas ir galimybes situaciją keisti.

– Kaip gimė mintis būti mokytoju? Galbūt turėjote tokį vaizdinį jau mokykloje?

– Ši mintis gimė jau paskutiniais mokyklos metais, 11–12 klasėje. Man ne ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, o istorija ir geografija labai patiko, tai visai įsivaizdavau save šių dalykų mokytoju. Užsiminiau apie tai savo istorijos mokytojai, dar keliems žmonėms, kurie norėjo mane atkalbėti.

– Kodėl bandė atkalbėti?

– Galbūt įvaizdis ar žinojimas, kad darbas tikrai sunkus. Galbūt nematė manyje mokytojo gabumų. Bet aš turėjau gerų pavyzdžių Panevėžio „Vyturio“ mokykloje, pati švietimo sistema mane pasuko link tos pusės. Paskui, kai įstojau į Edukologijos universitetą, tai ilgą laiką turėjau abejonių, ar išties noriu būti mokytoju ir apsispręsti padėjo praktika Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje. Puiki patirtis su mokiniais, mokytojais. Tada jau supratau, kad tikrai noriu būti mokytoju – nesvarbu kur, nesvarbu kaip. Jei tik kam nors manęs būtų reikėję, būčiau ėjęs. Tuomet pasitaikė galimybė dalyvauti „Renkuosi mokyti“ programoje, užpildžiau anketą, praėjau visus etapus, vasaros mokymus, kuriuose dalyvavo dvidešimt ką tik universitetus baigusių žmonių, ir gavau pasiūlymą Tauragės „Versmės“ gimnazijoje dėstyti pagal Tarptautinio bakalaureato programą, išvykau ir prabuvau ten ketverius metus.

 Kaip atrodo mokytojo darbo kasdienybė? Daugelis turbūt įsivaizduoja, kad mokytojas ateina ryte, padėsto kelias pamokas, anksčiau nei visi baigia darbą, visą vasarą ir moksleivių atostogų metu ilsisi… Kaip yra iš tiesų?

– Viskas žymiai sudėtingiau. Pamoka yra tik ledkalnio viršūnė, o viskas, kas iki pamokos, yra ruošimasis. Ruošimasis vienai pamokai gali trukti ir valandą, ir dvi, ir tris. Per dieną gali tekti dirbti ir dešimt ar daugiau valandų. Metodų yra begalė, o mokytojo laikas ribotas. Yra bendros programos ir tu negali per daug atitrūkti.

Savaitgaliai skiriami sąsiuvinių taisymui, ypač daug papildomo laiko skiria lietuvių kalbos mokytojai. Kiekvienais metais turi tas pačias klases, bet ateina jau kiti mokiniai ir taikaisi prie jų, ruošiesi iš naujo. Pamokos yra organiškas dalykas, natūralus, niekada nebūna to paties proceso. Aš asmeniškai pamokai ruošiuosi valandą ar kelias, skaitau papildomai, ieškau medžiagos, kuri suintriguotų.

– Neturėjote baimės, kad šiuolaikinėje mokykloje mokytojas nesulaukia daug pagarbos?

– Nemanau, kad mokytojas nėra gerbiamas. Problema slypi komunikacijoje. Dažnai eskaluojama, kad nėra garbės būti mokytoju, jie vos uždirba minimumą… Finansinės problemos, atlyginimų klausimai po truputį sprendžiami. Aišku, yra kur tobulėti. Bet autoritetas būna toks, kokį pats susikuri. Jei žiūri pro negatyvią prizmę, tik į probleminius dalykus, tai žinoma, kad nematysi nieko gero. Bet mokytojas gali daug ir tai labai prasminga profesija. Visose mokyklose, kuriose dirbau, turėjau tikrai gerą terpę darbui, puikiai jaučiausi. Galbūt ta teigiama mano patirtis ir kalba, kai sakau, kad galima nežiūrėti negatyviai. Tikrai neneigiu, kad yra probleminių vietų, probleminių mokyklų, kalbant ir apie administraciją, ir apie mokinius, ir apie socialinę atskirtį provincijoje, bet gerų mokytojų yra ir ten, tik apie juos mažai girdime. Reformos, finansiniai klausimai nustelbia tuos gerus žmones ir jų gerus pasiekimus.

– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į mokyklą nuo pirmos pamokos iki dabar? Ko išmokote pats?

– Jaudulys tuomet buvo žymiai didesnis nei dabar… Nors ir dabar to jaudulio būna, nes eidamas į mokyklą jautiesi kaip aktorius, žengdamas į sceną. Pamokoje kartais jautiesi kaip prieš žiūrovus teatre, kuriuos turi įtikinti, patraukti jų dėmesį. Žinios dabar žymiai gilesnės nei buvo pirmosios pamokos metu. Iš esmės visuomet, nuo pat pradžių, stengiausi laisvai jaustis pamokose, nesistengiau vaidinti diktatoriaus, įvedinėti savo griežtą tvarką. Jei kyla klausimų, tai mes juos aptariame, o tada sugrįžtame prie pamokos temos, nesilaikau tos tradicinės pamokos struktūros.

– Ar esate susidūręs su nepaklusniais mokiniais, kurie ne šiaip pajuokauja, patriukšmauja, bet tiesiog piktybiškai trukdo?

– Esu dėstęs 9–12 klasių mokiniams, o dabar turiu penktokus… Reiktų pažymėti, kad man pasisekė dirbti tose mokyklose, kuriose probleminių mokinių yra labai nedaug. Bet jei atsiranda mokinys, kuris trukdo, tai įspėji jį, jei tęsiasi toliau – pasilieki po pamokų. Jei situacija nesikeičia, tai galima persodinti į kitą suolą, įspėti tėvus, kreiptis į auklėtojus, direktorius, socialinius pedagogus. Vienaip ar kitaip situacija pagerėdavo.

– Su paliktu po pamokų vaiku bandote pasikalbėti atskirai, užmegzti kontaktą?

– Žinoma. Čia labai veikia paauglių psichologija, nes kai paauglys yra vienas, tai su juo kalbiesi ir jis supranta, puikiai sutariate, bet atsidūręs būryje jis susiduria su kitomis aplinkybėmis. Atsiskleidžia noras pasirodyti prieš kitus grupės narius ar kažkokios patirtos traumos, nemokėjimas bendrauti grupėje. Tai sudėtingi psichologiniai klausimai, bet stengiesi juos spręsti.

– Kokią šiuolaikinių paauglių problemą išskirtumėte? Tarkime, daug kalbama apie nesugebėjimą susikaupti, dėmesio stoką.

– Vaikai keičiasi, bet didelių skirtumų aš nematyčiau. Informacijos kiekis, su kuriuo jie susiduria, yra didžiulis ir tai reikia kažkaip suvaldyti. Istorijos pamokose tos informacijos yra daugybė, bet svarbu atsirinkti, susidaryti savo nuomonę, mąstyti kritiškai. Nepritarčiau tiems skirstymams į X, Y, Z kartas ir panašiai. Tendencijų būna, bet kiekvienas vaikas ir kiekviena klasė yra skirtingi, negalima pritaikyti tam tikrų klišių visiems. Išskirčiau tai, kad egzaminai, pamokos ne visada suspėja su medijomis, jų progresu. Reikėtų prisitaikyti ir daugiau informacijos pateikti vaizdiniais, ne tik tekstu.

– O su kokiomis problemomis susiduria mokytojai? Ar iš tiesų vyresniems mokytojams sunkiau prisitaikyti prie dabartinių paauglių problemų, kalbėti jų kalba?

– Dažnai sakoma, kad ateis jauni mokytojai ir jie viską išspręs. Taip, galbūt egzistuoja tas metų skirtumo faktorius. Mes, jaunesni mokytojai, galbūt labiau jų kalba kalbam, matom panašias problemas pasaulyje, bet tikrai ne amžius lemia, ar tu geras mokytojas, ar ne. Yra puikių mokytojų, kurie jau yra pensinio amžiaus, jie puikiai dėsto, atranda kalbą, o yra jaunų žmonių, kurie ateina ir po mėnesio supranta, kad jiems per sudėtinga. Mane labiausiai stebina tai, kad net ir puikūs specialistai mokytojai atsidūrę grupelėje, mokytojų būryje, pradeda dejuoti, skųstis, matyti tik negatyvius aspektus. Savotiškas paradoksas – darai gerus dalykus klasėje, bet išėjęs iš jos leidiesi į apkalbas, intrigas.

– Pastaruoju metu ryškėja problema, kad paskutinių klasių moksleiviai iš esmės visą laiką aukoja ruošdamiesi egzaminams, dedasi į galvą tik jiems reikalingus dalykus. Ar tame matote problemą?

– Mano asmenine nuomone, tai nėra gera sistema. Aišku, kyla klausimas, kaip mums pamatuoti jų žinias, gebėjimus? Bet galbūt universitetams reikėtų daugiau dėmesio stojamiesiems egzaminams, o mokyklai palikti bendruosius dalykus. Tiesa, po truputį vyksta reformos, įvedamas brandos darbas. Tai bus savotiška mokslinio darbo rašymo praktika, kuri suteiks galimybę gauti taškų stojant į aukštąją mokyklą. Kita idėja, kuri bus įgyvendinama – vadinamojo vaiko portfolio rinkimas. Tai reiškia, kad bus vertinami ne tik pažymiai, bet ir neformali veikla, savanorystė, būreliai, kurie labai svarbūs gyvenime, bet jų negalima įvilkti į pažymių ribas. Moksleivis jau mokykloje galės suformuluoti savotišką CV, kuris parodys ne tik pamokų veiklą. Labai svarbu, kad tas 3–4 valandų egzaminas nenulemtų tavo dvylikos metų mokymosi. Juk visko nutinka. Būna ne ta nuotaika, sveikatos problemos… Tos kelios valandos egzamine tikrai nepasako, kas tu esi. Turėtų būti platesnis požiūris ir link to judama.

– Ar reikėtų keisti ne tik vertinimo eigą, bet ir patį švietimo turinį? Tarkime, istorijos pamokos dažnai kaltinamos, kad neatspindi daugelio reikšmingų aspektų, nutylimas kitų tautų indėlis Lietuvos istorijoje, per mažai dėmesio skiriama svarbiems įvykiams.

– Šiuo metu studijuoju Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantūros studijose ir ketinu pas profesorių Alfredą Bumblauską rašyti darbą apie istorijos programas. Norėčiau išreikšti kritiką, pastebėjimus, parodyti tobulintinus dalykus. Istorijoje vyrauja koncentrinis mokymas. Penktoje, šeštoje klasėje yra epizodinis Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymas, vėliau Viduramžiai, Renesansas, Naujieji, Naujausieji laikai, o paskutinius dvejus metus ir vėl tas pats, tik kiek giliau. Manau, kad penktoje ar šeštoje klasėje mokiniams grūdame per daug informacijos. Geriau mažiau jos, bet daugiau įsigilinimo. Mindaugo ar Gedimino valdymui skirti ne po pamoką, o keturias ar penkias, aptarti detaliau ne vien politinę, bet ir kasdienę istoriją, paveldo istoriją, vietinę istoriją. Galų gale, aptarti asmeninę istoriją. Mokiniai labai noriai daro genealoginius medžius, daro pristatymus, atranda savo šeimos istoriją XIX ar net XVIII amžiuje. Galbūt prosenelis dalyvavo kokiame sukilime, matė Didįjį Vilniaus Seimą ar Jonui Basanavičiui ranką spaudė.

– Koks jums geriausias įvertinimas kaip mokytojui?

– Geriausias įvertinimas yra tada, kai mokytojui nebereikia sakyti, kad mokinys skaitytų, rašytų, prisimintų, išmoktų, kai jis tai daro savarankiškai ir sąmoningai. Pirmus metus mokau penktokus ir matau, kad jie tikrai tai gali, gali užsikabinti, domėtis… Kai tai yra, tai viskas pasiekiama. Jaunas žmogus gali daug sužinoti, pranokti tą vidurkį, kurio reikalauja sistemos.

– Jei situacija išliktų tokia pati, niekas per daug nesikeistų, nebūtų progreso, ar liktumėte mokytojo darbe?

– Pirmiausia reiktų pasakyti, kad tie jauni žmonės, kurie ateina dirbti mokytojo darbo, neateina uždirbti daugiau pinigų. Tai visų pirma noras įprasminti save, perteikti savo žinias. Turi turėti idealizmo. Jei jo neturi, tai tikrai sudėtinga mokykloje. Žinoma, tie žmonės, kurie dabar baigia mokyklą ar tik pradeda į ją eiti, jie vėliau kurs Lietuvą, tad ir mokytojo darbas turi būti atitinkamai apmokamas.

– Kaip reikėtų tą idealizmą skatinti, palaikyti? Ar valstybė pajėgi motyvuoti jaunus mokytojus, kad jie nenusiviltų ir nemestų darbo?

– Idealizmą skatinti labai sudėtinga… Galbūt labiau reiktų viešinti tuos pozityvius, teigiamus procesus, kad nėra viskas taip blogai.

– Kad mokykla nėra vien tik nuobodžiaujantys mokiniai, pavargę mokytojai, smurto ir patyčių atvejai…

– Taip, būtent. Tų problemų negalima visiškai išvengti, bet jos nėra švietimo sistemos esmė. Idealizmą padeda palaikyti ir atskiri pavyzdžiai, atskirų asmenybių istorijos. Aš turėjau labai daug gerų dėstytojų, pavyzdžių – Andrius Porutis, Benediktas Šetkus, Mindaugas Tamošaitis ir kiti.

Idealizmą išlaiko ir „Renkuosi mokyti“ programos pavyzdžiai. Tie jauni žmonės, su kuriais ėjome mokyti, didžioji dalis jų liko mokykloje. Labai smagu su jais susitikti, pabendrauti, pasikalbėti. Jie lieka mažuose miesteliuose, buria mokinius, bendruomenę. Jų pavyzdžiai verčia pasitempti.

– Kokia būtų jūsų idėja Lietuvai?

– Manau, kad reikėtų atsisijoti nuo to didelio kiekio faktų, informacijos ir labiau gilintis į tyrimus, analizes. Galiu pateikti Tarptautinio bakalaureato programos pavyzdį, kai dėstydamas Tauragėje galėjau skirti XX amžiaus istorijos pamokoms du metus, Hitlerio ar Stalino asmenybėms, veiklai buvo galima skirti du mėnesius, keturias, penkias pamokas per savaitę. Galėjome su mokiniais atrasti įspūdingų dalykų ir turbūt dar dabar sudėtinga būtų jiems išmušti tą informaciją (šypsosi). Humanitariniai mokslai turėtų suteikti daugiau galimybės tyrimams, nediskredituoti savęs paviršutiniška informacija, kurią galima atrasti bet kur.

Straipsnį parengė Paulius Gritėnas, Luko Balandžio / 15min nuotr. / 
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/mokytojas-dalius-miknevicius-autoritetas-buna-toks-koki-pats-susikuri-233-866968