Tinklalapio logotipas
Grįžti

Giedrė, RM8: svarbu ne tai, ką dėstai, o tai, kas esi mokiniams
event 2018-04-13 domain Renkuosi mokyti

Giedrė, RM8: svarbu ne tai, ką dėstai, o tai, kas esi mokiniams

Nuo 2018 m. rugsėjo Vilniuje šv. Kristoforo progimnazijoje IT mokytoja pradėjusi dirbti Giedrė Slivko pasidalino atviru pasakojimu apie mokytojo kelią. Džiaugsmą ir dvejones, pakylėjimą ir nusivylimą, o kartu ir nepaprastą atlygį, kuris laukia kiekvieno, atradusio, kad šis kelias jo.

Pradžia

Į „Renkuosi mokyti!“ atėjau labai labai sąmoningai. Slapsčiausi nuo šio savo sprendimo gana ilgai, bet nuo likimo nepavyko pabėgti.Po ilgo pasiruošimo vasaros stovykloje, per likusį mėnesį iki rugsėjo pirmosios ruošiau planus, galvojau, turėjau net keletą susitikimų su kolegomis mokykloje. Bet didžiausia paslaptis išliko – o kas gi iš tiesų laukia, kai susitiksiu su mokiniais? Klausimų buvo tiek daug, kad net stengiausi neprisileisti galimų atsakymų ir nesinervinti anksčiau laiko.

Pamokoms ruošiausi labai atsakingai. Dėl turinio buvau visiškai rami (kiek tai įmanoma, žinoma). Labiausiai neramino santykis, kurį pradėsiu kurti. Pirmoji diena buvo kelius lankstanti. Seniai nebuvau patyrusi tiek streso. Atrodo, jog atlaikiau bent 5 ypatingai svarbius susitikimus su milžiniškų kompanijų valdybų nariais. Kas 45 minutes.

Lūžis

Supratau, kad svarbu bus ne tai, ką aš jiems dėstysiu, o tai, kaip aš su jais elgsiuosi. Kadangi esu tokia, kuri negali meluoti – mano visas kūnas ir veidas išduoda mano melą – buvau visiškai atvira su jais. Iš pradžių, per pirmąsias pamokas, mokiniai į tai žiūrėjo su dideliu įtarumu. Mes bendravome gražiai, linksmai. Mes pykomės. Aš atsiprašinėjau. Jie irgi.

Atėjo toks laikas, kai pradėjau girdėti – jūs pati geriausia mokytoja. Iš vienų mokinių, iš kitų. Mokiniai pradėjo pasakoti man apie kitus mokytojus, su kuriais jiems ypatingai sunku, kurie ant jų rėkia, vadina epitetais. Išgirsti, jog esu geriausia, iš vienos pusės, labai pamalonina, vadinasi,  kažką darau gerai. Bet iš kitos pusės, aš nenoriu būti geriausia – aš noriu, kad visi mokytojai būtų geriausi.

Įprasminimas

Turiu labai daug dvejonių dėl mokomo dalyko. Kas kartą ruošdamasi pamokoms ir vartydama bendrąsias programas, aš galvoju apie dalyko įprasminimą. Visada sakiau, kad IT yra tik įrankis. Tai ne fundamentalus mokslas. Tačiau tai ypatingai galingas įrankis, kurį reikia mokėti valdyti. Su mokiniais ne tik sausai brūžinu praktinius tekstinių tvarkyklių, piešimo programų ar lentelių sudarymo įrankius. Aš visą turinį išverčiu taip, kad mokiniams nelieka nieko kito kaip tik naudotis technologijomis ir žiūrėti, kas iš to gausis. Su vyresniaisiais mokiniais mes skaičiuojame, kiek vaikų šiais metais Vilniuje nepatenka į darželius, kiek pinigų savivaldybė mūsų mokyklai skirs iš miesto biudžeto šiais metais (ačiū atviriems Vilniaus duomenims!).

Programuojame žaidimus, rengiame mini turnyrus ir taip įvertiname vieni kitų darbus. Mokomės rašyti elektroninius laiškus ir siųsime juos įvairioms įmonėms, kurios prekiauja kompiuteriais – norime gauti pasiūlymą mokyklai, už kiek galima nusipirkti kompiuterių visai klasei. Taip sužinosime, kad ne kiekviena įmonė nori veltis į viešuosius konkursus, ne kiekviena įmonė turi  socialiai atsakingus vadybininkus, kurie teikiasi atsakyti mokiniams. Piešiame komiksus, radę internete, kokios yra pagrindinės taisyklės, ir jais puošime mokyklos koridorius, nes mokykloje trūksta spalvų. Ir labai daug kalbamės. Kartais pagalvoju, ar mes ko nors išmokstame? Bet prisimenu, kaip buvau mokoma matematikos. Rodos, pamokos metu mokytojas tik pasakodavo gyvenimiškas istorijas, o mes tik klausydavome. Egzaminą išlaikiau daugiau nei 90 proc., bet neprisimenu, kaip mes mokėmės. Pamenu tik tą gerą atmosferą, kurią sukūrė mokytojas.

Klausimai

Aš kiekvieną dieną džiaugiuosi savo priimtu sprendimu imtis šios avantiūros. Kasdien dėkoju „Renkuosi mokyti!“ programai, suteikusiai labai didelę progą išbandyti savo jėgas. Kai tik būna sunku, aš savęs klausiu – ar ši problema yra verta, kad dėl jos mesčiau viską, ką jau sukūriau per tokį trumpą laiką? Tuomet įsivardinu sau, kad šiuo metu esu ten, kur ir turiu būti. Esu visiškai rami dėl savo pasirinkimo. Dar niekada nesu turėjusi tiek daug minčių dėl savo darbo. Kiekvienas mano žingsnis, žvilgsnis, nuogirdos, perskaityta eilutė, viskas sudaro mano darbo dalį. Aš kaip rašytojas, kuris rašo apie tai, ką mato, girdi ir jaučia aplink. Aš viską taikau sau, kaip mokytojui, ir nešu mokiniams, kaip mediatorius.

Atsakymai

Ar sunku? Labai. Ar įdomu? Beprotiškai. Ar verta? Vienareikšmiškai – taip. Ar kam rekomenduoju? Tik tiems, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be mokytojavimo.