Tinklalapio logotipas
Grįžti

Itin jautrūs vaikai: kaip jiems padėti?
event 2018-05-03 domain Bernardinai.lt

Itin jautrūs vaikai: kaip jiems padėti?

Net 15–20 proc. vaikų visame pasaulyje gimsta itin jautrūs. Tai pernelyg didelis skaičius, kad visi jie būtų „nenormalūs“ – knygoje „Itin jautrus vaikas: Kaip padėti mūsų vaikams gyvuoti, kai pasaulis juos stelbia“ daro išvadą mokslininkė Elaine N. Aron ir prideda: jei evoliucija šią didelio jautrumo savybę išsaugojo, tam turėjo būti rimta priežastis.

Elaine N. Aron manymu, žmonių grupėms net labai verta turėti tokią didelę mažumą, kurios nariai prieš veikdami gerai įsigilina į situaciją, skrupulingai apsvarsto pasekmes ir dažnai ragina kitus palūkėti, pamąstyti ir sukurti geriausią galimą strategiją. Itin jautrūs žmonės greičiau pastebi potencialų pavojų, o likusieji gali imtis atitinkamų veiksmų, kad jį atremtų.

Nejautriųjų“ dominavimo era

Jautrūs asmenys visais laikais buvo patarėjai, teisininkai, gydytojai, mokytojai ir menininkai, tačiau pastaruoju metu jie vis labiau stumiami iš visų šių sričių, nes sprendėjų vaidmens agresyviai ėmėsi „nejautrieji“.

Kaip pažymi Elaine N. Aron, jie nuvertina atsargų sprendimų priėmimą, siekia greitos naudos ir įspūdingų rezultatų, užgoždami jautrių žmonių tylesnį rūpestį kokybės išlaikymu ir ilgalaikėmis pasekmėmis. Taip „nejautrieji“ pamažu likviduoja ramią darbo aplinką ir protingus darbo grafikus, todėl jautrieji arba kenčia bandydami prisitaikyti arba turi eiti kitur.

Įgimtas jautrumas – likimo iššūkis ir dovana

Ir nors visi itin jautrūs vaikai žengia į visuomenę, kuri nėra palanki jautriems žmonėms, ypač vakarietiškoje kultūroje sunku berniukams, jeigu jie atskleidžia savo jautrumą skausmui, kritikai, kitų žmonių išgyvenimams. Tokiems vaikams reikia papildomos pagalbos, kad išmoktų džiaugtis tomis savybėmis, kurias gavo kaip likimo iššūkį ir dovaną – apibendrina Elaine N. Aron ir pirmiausia tėvus prašo nieku gyvu nepatikėti, kad didelis vaiko jautrumas yra jų kaltė ar vaiko yda.

Julia Raasch/Unsplash.com nuotr.

Netikėkite žmonėmis, sakančiais, kad jūsų vaikui kažkas negerai, ir neleiskite pačiam vaikui taip manyti, – ragina E. N. Aron. Iš tikrųjų didelis vaikų jautrumas nesusijęs su jokiu sutrikimu – tai tik įgimtas normalus temperamento nuokrypis, kuris turi didelės įtakos tam, kaip vaikas auga, bręsta, kaip jaučiasi pasaulyje.

Paveldėjęs įgimtą nervų sistemos jautrumą, žmogus būna labai dėmesingas tiek fiziniams, tiek psichologiniams aplinkos aspektams ir pokyčiams. Labai jautri nervų sistema lemia, kad jis pastebi kiekvieną subtilų niuansą, bet kartu jį greitai sukrečia aplinkoje sutinkamų dalykų gausa.

Ką būtina žinoti apie itin jautrius vaikus?

E. N. Aron patvirtina, kad itin jautrius vaikus tikrai trikdo nepatogumai ar pasikeitimai, kurie kitiems gali atrodyti menki ir nereikšmingi. Todėl reikia įsidėmėti, kad būtent pagarba visiems jautraus vaiko išgyvenimams, kad ir kokie menki jie atrodytų, yra bene svarbiausia sąlyga norint su juo gerai sutarti.

Svarbu suprasti, kad didelis jautrumas nėra negalavimas ar liga, kurią reikia gydyti ar kurią galima išgydyti. Itin jautrūs vaikai nėra psichiškai nesveiki ir, jeigu vaikystėje nepatiria didelių sukrėtimų, nėra labiau nei kiti linkę į nerimą, depresiją ar drovumą.

Itin jautrūs vaikai yra įžvalgūs stebėtojai ir vertintojai bei apsigimę kritikai – filmų, knygų, maisto. Tikriausiai todėl jie gali būti negailestingi žmonijai apskritai, sau ir tiems, kurie yra arčiausiai jų (kurie yra kone jų esybės dalis, todėl iš jų tikimasi daugiausia).

Patys jautrūs vaikai paprastai nori laikytis taisyklių, ir kai jiems pasakoma, kad padarė klaidą, jie kruopščiai šią pastabą apdoroja, kad išvengtų tos klaidos ateityje. Nepamirškite – siekimas teisingai suprasti iš pirmo karto yra išlikimo strategijos esmė, užkoduota jų genuose.

Annie Spratt/Unsplash.com nuotr.

Apskritai reikia suprasti, kad itin jautrūs vaikai jokiu būdu nėra baikštūs ir nedrąsūs iš prigimties – tiesiog atidžiai stebėti aplinką, pažinti ir priprasti prie jos jiems reikia daugiau jėgų ir laiko.

Tiesa, kaip savo knygoje atskleidžia E. N. Aron, 70 proc. itin jautrių vaikų iš tiesų yra intravertiški, tai dažnu atveju reiškia, jog jie labiau mėgsta turėti vieną ar du artimus bičiulius, o ne būti didelėse draugijose ir megzti naujas pažintis. Be to, jie linkę atsitraukti ir apmąstyti tai, su kuo susiduria – kitaip sakant, intravertai labai brangina vidinius, subjektyvius išgyvenimus.

Pati auginanti itin jautrų vaiką, E. N. Aron knygoje rašo, kad kam nors sakant, jog itin jautrus vaikas yra pernelyg jautrus ar savo galvoje kaupia nereikalingą informaciją, ji prisimena Šerloką Holmsą, kuriam kiekviena detalė atrodė svarbi ir aktuali. Argi garsųjį seklį galėtume laikyti nesėkmingu žmogumi?

Keturi jautraus ir laimingo vaiko ugdymo principai

Nors negalite kontroliuoti, kas jūsų vaikui yra sakoma ar daroma, kai jūsų nėra šalia – jūs visgi galite paruošti savo vaiko protą tinkamai interpretuoti tai, ką jis girdi.

Knygos „Itin jautrus vaikas: Kaip padėti mūsų vaikams gyvuoti, kai pasaulis juos stelbia“ autorė išskiria ugdymo principus, kurie jautriems vaikams padės jaustis patogiai su savimi ir su kitais žmonėmis, nesibaiminant, kad įskaudins, atstums ar sugėdins.

1. Savivertės stiprinimas

Itin jautriems vaikams veiksmai, įskaitant laikyseną, balso toną ir veido išraišką, pasako daugiau nei žodžiai. Jei prastai galvosite apie juos – kad yra jautrūs ir dėl to užaugę bus nelaimingi – jie tai būtinai pajus. Tad jeigu jautrumas jums tebėra problema, keiskite savo požiūrį.

Iškilus klausimui apie jūsų vaiko jautrumą, apie tai kalbėkite su susižavėjimu, girkite savo vaiko pastabumą, gebėjimą nuodugniai analizuoti, sąžiningumą, intuiciją ir giliaširdiškumą. Atsiminkite, žodžiai irgi svarbu.

Leiskite laiką su savo vaiku. Niekas taip aiškiai nepasako „aš tave myliu“, kaip noras būti kartu. Vaikų psichiatras Stanley’is Greenspanas rekomenduoja kasdien po pusę valandos artimai bendrauti su savo vaiku, kai jūs tiesiog būnate kartu ir leidžiate jam viskam vadovauti.

Rodykite pagarbą savo vaiko jausmams, reikmėms, nuomonėms, prioritetams ir sprendimams. Tai turėtų prasidėti labai anksti jo gyvenime. Net jei jums tenka atmesti tai, kam jis teikia pirmenybę, ar nustatyti ribas, vis tiek parodykite, kad gerbiate jam kilusį impulsą.

Caroline Hernandez/Unsplash.com nuotr.

Padėkite savo vaikui suprasti save, kai jis sąveikauja su nejautriais žmonėmis. Jūsų vaikui reikia išmokti suprasti, jog daugelis žmonių linkę garsiai galvoti, kalbėti ekspromtu ir impulsyviai veikti ir kad jie ne visada turi omenyje tai, ką sako, ne visada numato, jog tai padarys tokį stiprų poveikį. Taip pat svarbu žinoti, kad dažnai nejautrūs žmonės prastai „girdi“ ir ne iškart „pagauna“ užuominas. Nejautriems vaikams jūsų itin jautrus vaikas turėtų išmokti savo nuomonę dėstyti pasitikinčiai, ryžtingai, garsiai.

Kai vaikas užsimena apie savo silpnumą, išryškinkite jo stipriąsias savybes. Nesėkmę, kurią vaikas patyrė, priešpriešinkite primindami apie jo patirtą sėkmę – tai ypač svarbi taktika programuojant vaiko smegenis gerai savivertei.

2. Gėdos jausmo mažinimas

E. N. Aron teigimu, gėdijimas kaip baudimas yra ypač kenksmingas, kadangi ir menkutė gėda itin jautriam vaikui iš esmės gali reikšti: „aš nesu geras“, todėl negėdykite norėdami sudrausminti.

Neakcentuokite, kokių pergalių tikitės iš savo vaiko, o padėkite jam įsivaizduoti sėkmingą gyvenimą jo požiūriu ir vertinimu – kad nemestų savojo kelio dėl jūsų norų.

Atsargiai lyginkite vaikus. Pabrėžkite kiekvieno vaiko stipriąsias savybes, o ne skirtumus arba vaikų visai nelyginkite.

Atsisakykite įpročio erzinti. Neerzinkite savo itin jautraus vaiko, jei nesate tikri, kad jis tai priims kaip švelnų, meilingą ir sąmojingą pokštą, į kurį gali atsikirsti.

Vaikai, ypač maži, yra linkę galvoti egocentriškai, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų kaltinti save. Tad pasirūpinkite, kad vaikas nesijaustų kaltas dėl šeimos bėdų.

3. Protinga disciplina

Įsiklausykite ir įsijauskite. Įsiklausymas reikalauja susilaikyti nuo per didelio problemos supaprastinimo ar kategoriškų apibendrinimų.

Drausminimo priemones naudokite taupiai, kad „pasekmės“ būtų trumpos, švelnios ir susijusios su poelgiu.

Būkite nuoseklūs, nes nenumatyta nuobauda itin jautriam vaikui sukelia papildomo nerimo, taip pat negąsdinkite ir negrasinkite, kad nemylėsite.

Jokiu būdu nebauginkite emociniu ir fiziniu smurtu ir jo nenaudokite. Smurtu laikoma viskas, kas vaikui sukelia skausmą – ar tai mušimas, ar žodžiai.

4. Mokėjimas diskutuoti apie jautrumą

Aiškiai pasakykite savo vaikui, kad jis nėra vienintelis itin jautrus, jog tokių žmonių yra daug. Galite netgi nurodyti, kurie iš jam žinomų ir jį žavinčių žmonių yra arba tikriausiai yra itin jautrūs.

Jei vaikas skundžiasi, kad yra per daug jautrus, priminkite jam atvejį, kai tai buvo privalumas.

Venkite vaiko jautrumą sieti su kiekvienu jam iškylančiu sunkumu. Vaiko nesėkmės akivaizdoje parastai geriau kalbėti apie su įvykiu susijusias detales, kad jis galėtų mokytis telkti dėmesį į situaciją ir savęs reguliavimą, užuot daręs kategorišką išvadą, jog apskritai nesugeba spręsti problemų.

Pagal Elaine N. Aron knygą „Itin jautrus vaikas: Kaip padėti mūsų vaikams gyvuoti, kai pasaulis juos stelbia“ parengė Vytautas Raškauskas