Tinklalapio logotipas
Grįžti

Itin slaptas mokytojos dienoraštis
event 2017-10-05 domain Bernardinai.lt

Itin slaptas mokytojos dienoraštis

Žiūriu pro langą, stebiu apsiniaukusį dangų ir girdžiu taip įkyriai barbenančius lietaus  lašus... Iš jų visada suprantu, kad jau rugsėjis. Džiaugiuosi, bet kartu ir sunkiai atsidūstu. Dar vieni mokslo metai.

Dirbu mokytoja. Šis rugsėjis jau ketvirtas. Šiais metais turiu krūvą auklėtinių, kurie labai smalsūs, išdykę, nepažaboti. Kiekvieną kartą, kai jie savarankiškai dirba pamokoje ir braižo kampus, atkarpas ir tieses, žiūriu į juos ir toks graudulys pereina per širdį...

Pamenu save, kai buvau jų amžiaus. Tuo metu atrodė, kad žinau, kas yra tikrai geras mokytojas. Žinojau, kaip reikia elgtis, ką reikia sakyti, jokiu būdu neužduoti jokių namų darbų. Svarbiausia – geriausias mokytojas yra tas, kuris veda pamokas, kurios visiems patinka. Pamokoje būtinai turi būti gera nuotaika. Džiaugsmas. Visi turi būti patenkinti. Ir mokykloje neturi būti jokių patyčių. Visi turi būti geranoriškai nusiteikę ir norėti padėti vieni kitiems. Jokios konkurencijos. Tobula mokykla!

Iš kur kyla tokie vaizdiniai? Žinoma, iš mokinio kasdienybės. Tas jaunas žmogus visada svarsto, o jei būčiau mokytojas, aš to neleisčiau, patyčių mano mokykloje nebūtų...

Nejučia mintys nuklysta į šių dienų kasdienybę. Įvairūs informacijos sklaidos kanalai mirga marga įvairiomis naiviai banaliomis žiniomis, kurios muša dvasią. Dažnai nepagrįstos šaukiančios antraštės apie netinkamus mokytojus ir veltui jiems mokamą duoną pakerta bet kokią viltį Lietuvoje turėti tinkamą ir gerą, visiems priimtiną švietimo sistemą ir kokybišką išsilavinimą. Tėvai prisiskaito tokių antraščių, straipsnių, visai nusivilia ir ilgainiui nebenori, paprasčiausiai nenori patikėti, kad mokytojai gali keisti jų vaikų pasaulį į gera. Bet tas mokytojas, kuris kovoja gerą tikėjimo kovą, negali būti dėl to sustabdytas ir nuginkluotas.

Kai esi suaugęs atsakingas žmogus, tavo rankos yra surištos, nes tu žinai, jog vienas pats iš savęs švietimo sistemos monstro nenugalėsi. Nesvarbu, koks ministras ar ministrė bandys jį pažaboti. Padirbus keletą metų švietimo srityje ir iš arti susidūrus su ta mokytojų „virtuve“ darosi visiškai aišku, jog to niekada nepavyks padaryti. Anksčiau labai jaudindavausi dėl reputacijos po kiekvienos žinios apie mokyklas, mokytojus, dalindavausi jomis su kitais, tačiau dabar aš tyliai ramiai nusišypsau ir skaitau Bibliją. Juk sakoma šioje Marijos žemėje, jei jau nieko nebelieka kas daryti, reik melstis...

Taip, nesu tokia mokytoja, kokia kadaise norėjau būti. Išdaviau savo pačios idealą. Tenka laikytis griežtos drausmės ir disciplinos. Tačiau dabar visiškai nemanau, kad tai yra netinkama, nepedagogiška ar bloga, palyginti su mano paauglės suvokimu. Manau, kad per didelė laisvė yra didžiausias blogis mokykloje. Nes iš per didelės kūno laisvės gimsta moralinė nelaisvė. O tada mokinį išlaisvinti tampa dar sunkiau, nei jį pažaboti... Todėl su žmonėmis, kurie mano, kad mokinys turi teisę atsiskleisti iki galo tik nežabojamas, net nediskutuoju.

Kiekvienas mokinys, kurį mokau, man yra savotiškai brangus. Atsimenu jų vardus, pavardes. Atsimenu netgi pokalbių nuotrupas su kiekvienu iš jų. Man jie visi labai brangūs. Neturiu numylėtinių. Turiu mylimus mokinius.

Tiesą sakant, neįsivaizduoju mokytojo be tikėjimo. Kaip galima eiti į klasę ir netikėti, kad kiekvienas iš šių vaikų yra gabus išmokti bent šiek tiek. Mokiniai jaučia, jei tu jais netiki. Jie ilgainiui nebesistengia ne tik tavo, bet ir kitose pamokose. Nesuprantu, kaip galima įsivaizduoti, jog viskas, kas vyksta klasėje, priklauso tik nuo tavęs. Mano skurdžiu suvokimu ir dėl pašaukimo įsitikinimo, nėra kitos tokios profesijos, kuri būtų labiau nukreipta į Dievą. Na, gal pilotai. Galima sakyti, jie patys artimiausi Dievui... Visomis prasmėmis. Mokytojas turi galimybę prisiliesti tiesiogiai prie kiekvieno mokinio širdies ir palikti jame įspaudą. O mokiniai tokie jautrūs ir imlūs tam, kas vyksta aplinkui. Jų emocijos dar nėra išmokusios pasislėpti po šydu kaip suaugusiųjų. Nors bendraamžiams ir galima būtų sumeluoti, tačiau mokytojas mato viską. Tik ne viską pasako.

Kai ateinu į pamoką, jaučiu, kad šioms keturiasdešimt penkioms minutėms pats Dievas man į rankas patikėjo šias jaunas sielas. Verčiau jau aš būsiu atsargi. Geriau pasimelsiu prieš pamoką ir patikėsiu Jam visas tas baimes ir rūpesčius dėl šios klasės mokinių. Geriau jau Jam viską išsakysiu, o ne išsirėksiu mokytojų kambaryje apie besiartinančią katastrofą, suprask 5b klasę...

Užmerkiu akis ir vėl atsimerkiu. Visi dirba tyloje. Mano mintys visu pagreičiu įsibėgėjo, pati susimaišiau, ką norėjau tokio svarbaus sau priminti. Šyptelėjau. Taip, mokytojams dažnai taip nutinka. Tiesa. Pagrindinė mintis.

Niekada neleisiu sau pripažinti, kad viską galiu pati viena, be kolegų ir Dievo pagalbos. Jeigu aš galiu viską pati viena, vadinasi, tik su manimi niekas iš mokinių negalės pasiekti savo svajonių, nes esu ribota. Ir jiems reikės daugiau nei tik gero mokytojo prisiminimo.

Neišmintinga būnant mokytoju garsiai prie mokinių ar jų tėvų svarstyti švietimo pokyčių neigiamus aspektus. Visi ir taip žinome, kad šioje srityje yra problemų. Tačiau pirmiausia meskime akmenį į tą, kuris be nuodėmės...

Jeigu tau Dievas patikėjo kitą pasaulį nors ir kelioms valandoms per savaitę, tu juk supranti, kad mažas atlyginimas yra ne kliūtis. Kliūtis yra sau neleisti išmaitinti šeimos ir kitais papildomais būdais. Tu juk mokytojas, vadinasi, sugebi kur kas daugiau nei bet koks kitas žmogus, nes mokytojas yra tas, kuris pats mokosi ir gali įdarbinti ir kitus savo talentus.

Niekada neleisk sau ir kitiems savęs žeminti. Tu esi mokytojas. Pats Dievas išrinko tave būti mokytoju. O kai Jis įsikūnijo ir tapo žmogumi, pats buvo ne kas kitas, o Mokytojas. Manydamas, kad mokytojas yra nebe šių laikų profesija, nebe tokia patraukli ar gera, tinkama, tu žeminsi patį Dievą.

Tegul kiekvieno mokytojo širdyse pirmiau užgimsta noras pačiam mokytis iš tobuliausio Mokytojo, o tik tada svarstyti, kas negerai su šio laikmečio mokyklomis.

Na štai, laikas baigėsi, metas surinkti mokinių darbus. Kyla lengvas šurmulys, mokiniai susijaudinę po kontrolinio darbo.

– Žiūrėk! Mokytoja šypsosi, kai žiūri į tavo darbą, tikriausiai nesąmonių prirašei, – viena iš mano mylimųjų mergaičių kumštelėjo į pašonę bendrasuoliui.

– O gal kaip tik galvoja, kad labai protingai parašiau, – atkerta jaunuolis plačia šypsena. Suskambėjęs skambutis visus išblaško, ir netrukus klasė ištuštėja. Atsistoju. Žiūriu pro langą, stebiu apsiniaukusį dangų ir girdžiu taip įkyriai barbenančius lietaus lašus. Ir mano padėkos kyla į dangų. Šiandien buvo labai graži rugsėjo diena.

Mokytoja