Tinklalapio logotipas
Grįžti

Jurgis Pakerys apie kalbotyrą, dirbtinį intelektą, genetiką ir laiką
event 2018-10-01 domain Lituanistų sambūris

Jurgis Pakerys apie kalbotyrą, dirbtinį intelektą, genetiką ir laiką
Ką veikia Lietuvos kalbininkai? Ar gerdami kavą jie kalba vartodami sudėtingus terminus, maždaug: „Jums diagnozuotas būtasis habitualinis laikas“ arba „Jūs turite įgimtą perifrastinį būtąjį dažninį laiką“?

„Mes daug ką galvojame, bet ne viską pasakome kalbinėmis formomis, – pasakoja Vilniaus universiteto Baltistikos katedros docentas Jurgis Pakerys, aiškindamas, ką per dienas veikia kalbininkai. – Laikui bėgant kai kuriuos dalykus pasidaro patogu specialiai pažymėti, ir tada kalba suteikia jiems tam tikras išraiškos formas. Galima sakyti, kad žmonės nuolat ieško optimalaus pavidalo savo komunikacijai.“

Praėjusį ketvirtadienį vyko vieša J.Pakerio paskaita „Kaip atsirado būtasis dažninis laikas“, o dabar mokslininkas kalba įvairiausiomis temomis – pradedant būtuoju dažniniu laiku ir baigiant dirbtiniu intelektu.

 Kodėl kalbotyra toks pat mokslas, kaip ir visi kiti? Kokia praktinė šio mokslo nauda?

– Visur, kur tik žmogus siekia objektyviai išsiaiškinti, kaip kas nors veikia, yra mokslas. Tačiau mokykloje mes su tokiu dalyku, kaip kalbotyra, deja, beveik nesusiduriame. Dauguma ten išgirsta apie kalbos praktiką: skyrybą, rašybą, stilių, tačiau tai nėra kalbos mokslas, tai tik jo elementai. Mūsų, kaip mokslininkų, pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti, kaip veikia kalbos sistema, kaip komunikuoja homo sapiens. Dėl praktikos – kaip ir visuose moksluose, dalis kalbotyros atradimų nėra pritaikomi arba kol kas dar nėra pritaikomi. Apskritai kalbotyra turi daug sąsajų su įvairiomis praktinėmis sritimis, pavyzdžiui, su medicina (kalbos sutrikimų atvejais), taip pat per pastaruosius dešimtmečius itin išsivystė įvairios kalbos technologijos.

 

 Kur šioje vietoje yra dirbtinis intelektas?

– Mes, žmonės, sprendžiame įvairius uždavinius, pavyzdžiui, kur nors eidami, turime pagalvoti, koks būtų geriausias maršrutas. Kai taikome dirbtinį intelektą, keliame jam tikslą atlikti tam tikrą užduotį (pavyzdžiui, sudaryti maršrutą) pirmiausia panašiai kaip mes, po to – greičiau ir geriau negu mes. Viena iš dirbtinio intelekto užduočių – pamėgdžioti žmonių bendravimą, gebėti komunikuoti, o kartu – ir šiek tiek mąstyti. Yra toks Alano Turingo testas, sukurtas 1950 m., kuriame žmogus sprendžia, su kuo bendrauja: su žmogumi ar su mašina. Jei testuotojas negali atskirti mašinos nuo žmogaus, manoma, kad mašina tą testą įveikė. Pirmoji programa, įtikinanti bent jau dalį testuotojų, kad jie bendrauja su žmogumi, pasirodė jau 1966 m.!

 Ar tokia programa galėtų atlikti kūrybinį žingsnį?

– Čia priklauso nuo dirbtinio intelekto išlavinimo. Pirmiausia reikia išmokyti mašinas kurti geros kokybės kasdienius tekstus. O tada jau turėtumėme padėti sistemai atskirti, kas yra kūrybiška, o kas – ne. Galbūt ateityje jau nesugebėsime pasakyti, kas parašė, pavyzdžiui, perkamiausią romaną – žmogus ar mašina? O galbūt jie tai bus padarę kartu kaip hibridinis autorius?

Lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema lyginant su, pavyzdžiui, senosios graikų kalbos sistema, yra labai supaprastėjusi ir nėra tokia archajiška.

 O ką tokiu atveju daryti literatams?

– Nereikia bijoti. Buvo laikas, kada žmonės bijojo rūkstančių, dundančių ir tepaluotų traukinių.

 

Daugiau skaitykite čia.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurgis Pakerys