Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kaip gyveni, mokykos direktoriau?
event 2018-01-19 domain Bernardinai.lt

Kaip gyveni, mokykos direktoriau?

Jau prabėgo pusė metų nuo Švietimo įstatymo pataisų priėmimo, nustačiusių mokyklų direktorių kadencijas. Šurmulys lyg ir aprimo, gyvenimas mokyklose teka sava vaga. Lyg ir viskas susitvarkė. Tačiau ar iš tikrųjų?

Nuo sausio 1-osios įstatymo pataisos įsigaliojo. Neterminuotos mokyklų vadovų darbo sutartys tampa terminuotos. Stebint šį procesą visgi kyla daug klausimų, daugelis jų neatsakytų. Kaip jaučiasi mokyklos vadovas, atidirbęs dešimtį ar kitą metų, kuriam netikėtai paaiškėja, kad jis yra nereikalingas? Normalus žmogiškas požiūris lyg ir bylotų, kad žmogus, atidirbęs daug metų vienoje vietoje, nusipelno pagarbos, įvertinimo, sukauptos patirties perėmimo. Tačiau mokyklų vadovai staiga suprato, kad tapo kliūtimi švietimo gerovei. Kadangi šios įstatymo pataisos suabejoja visų vadovų, dirbančių dagiau kaip penkerius metus, darbo vertingumu, tai peršasi dvi galimybės: pirmoji – kad visi vadovai dirbo blogai (kas visgi mažai tikėtina – tiek puikių mokyklų mūsų krašte!), antroji – tai nusigręžimas nuo bendražmogiškų vertybių – pagarbos žmogui, darbui, atidumui žmogaus savivertei, jausmams. Atrodo, kad elementarios žmogiškos tiesos neišlaiko konkurencijos su gyvenimo „šiuolaikiškumu“ – išeikvojai savo resursą – pasitrauk! Tai kaipgi jaučiatės, vadovai? 

Na, bet grįžkime prie praktiškesnių dalykų. Ar numatytos tokios akcijos pasekmės? Idealiu atveju, jei į atsilaisvinusią vadovo vietą priimamas jaunas, energingas ir kompetentingas vadovas, sakykim, tuos žmogiškumus verta aukoti (nors šio rašinio autorius su tuo ir nesutinka – visuomet galima rasti ir neprasilenkiantį su vertybėmis problemos sprendimą). Kas gi tuos vadovus pakeis? Šiuo metu aišku, kad periferijoje jau trūksta tai penkių, tai šešių vadovų rajone, nes nėra pageidaujančiųjų užimti tuščias darbo vietas. O ar bus kam dirbti, kai tų vietų atsilaisvins dešimtys, šimtai? Laikinos darbo sutartys ir didelė atsakomybė tampa neigiamu motyvacijos veiksniu.

Girdisi kalbų apie paslaptingą vadovų rezervą. Ar jis jau paruoštas? Ar numatytos palaikymo ir skatinimo priemonės tiems naujiesiems vadovams, kurie visgi ryšis vadovauti mokykloms? Kas skatins kompetentingus vadovus važiuoti į periferiją? Į pastaruosius klausimus atsakymų kol kas nėra. Tai kas gi užims atlaisvintas vadovų darbo vietas?

Dar vienas svarbus klausimas, kylantis ne vienam švietimo darbuotojui – kam reikėjo viso šito vajaus? Ar tikrai geriausias švietimo problemų sprendimas – keisti didžiąją dalį mokyklų vadovų? Taip, vadovų yra visokių – ir tokių, kurių poelgius gėda prisiminti, ir tokių, kurie puikiai tvarkosi ir užtikrina aukštą mokymo ir pasiekimų lygį savo vadovaujamose įstaigose. Dabar visiems vienodai pareikštas nepasitikėjimas. Tai skaudina visus vadovus. Ir siunčia žinią, kad mūsų šalyje nėra vertinamas žmonių darbas. Jei gali mokyklų vadovų ilgametes pastangas nubraukti politinis vajus, vadinasi, šitaip gali nutikti ir kitų profesijų atstovams? Tai tikrai neprideda motyvacijos skirti savo energiją ir darbą šaliai, kurioje gyveni.

Beje, dėl ugdymo rezultatų. Visuomenėje formuojama nuomonė, kad ugdymas Lietuvoje labai blogas ir būtina kažką (!) nedelsiant reformuoti. Pasižiūrėkime į tarptautinių tyrimų rezultatus atidžiau. Tarptautiniai TIMSS tyrimai, atliekami kas ketveri metai, tiria ketvirtokų ir aštuntokų matematikos ir gamtos mokslų pasiekimus. 2007 m. Lietuvos rezultatas buvo dešimtas pasaulyje. 2011 m. – aukštesnis už matavimų skalės vidurkį. 2015 metais skirtingų klasių ir dalykų pasiekimai svyravo tarp 15–21 pozicijų tarp dalyvavusių 49 šalių. Taigi, aukščiau viduriuko. Nuo 2011 iki 2015 metų Lietuvos mokinių rezultatas pakilo nuo 2 iki 15 taškų, priklausomai nuo klasės ir dalyko. PIRLS – skaitymo gebėjimų tarptautinio tyrimo – rezultatai 2016 metais įvertinti taip pat aukščiau tyrimų skalės vidurkio. Pagal PISA tyrimo rezultatus, Lietuva šiek tiek žemiau statistinio vidurkio. Iš 70 šalių, kuriose buvo 2015 m. tirti gamtamokslinio raštingumo rezultatai – užima 36–38 vietą. Taigi taip pat apie viduriuką. Panašius gebėjimus tais pačiais metais analizavusių TIMSS tyrimų rezultatai šiek tiek geresni. Galime diskutuoti, kodėl rezultatai skiriasi, kaip juos galima pagerinti, bet tikrai nematyti pagrindo jų dramatizuoti. Tarptautinio pilietinio ugdymo ir pilietiškumo tyrimo ICCS 2016 metų rezultatai taip pat palankūs Lietuvai – mokinių dalyvavimo pilietinėje veikloje, visuomeniniame mokyklos gyvenime, ketinimo dalyvauti ateityje politinėje veikloje indeksai aukštesni už tyrimo vidurkį ir netgi lenkia legendinę Suomiją (plačiau su visų tarptautinių tyrimų rezultatais galima susipažinti UPC tinklapyje). Tai kurgi ta tragiška situacija?

Analizuojant šiuos rezultatus taip pat nederėtų pamiršti, kad tai yra testų rezultatai, o testavimas nėra pati tobuliausia priemonė nustatyti mokinių mąstymo, mokymosi potencialo atskleidimo galimybes (juk ne veltui kalbame apie egzaminų pakeitimą brandos darbu). Dar vienas svarbus aspektas, kurį būtina turėti omenyje vertinant švietimo rezultatus, tai emigracija. Kažin, ar daug tirtų šalių susidūrė su tokio lygio emigracija kaip Lietuva, tai yra mokinių ir mokytojų mažėjimu, kūrybiškų ir iniciatyvių žmonių praradimu. Ši situacija negali neatsiliepti mokyklai, jos kontingentui, bendruomenei, kaip ir negalima mokyklų dėl šios situacijos kaltinti.

Kodėl gi atsirado toks sutirštintai neigiamas požiūris į Lietuvos ugdymo sistemą, vadovus ir mokytojus? Gal kažkas nori pasijusti labai geras tik todėl, kad visi kiti labai blogi? Betgi juk tos blogos situacijos nėra. Ir rezultatų vidurkis nėra blogas, ir puikių mokyklų Lietuvoje gausu, ir mūsų aukštųjų mokyklų parengti specialistai turi puikią paklausą pasaulinėje rinkoje. Tai kodėl nuvertinamas ir žeminamas Lietuvos švietimo darbuotojų darbas? Formuojant neigiamą nuostatą viso Lietuvos švietimo atžvilgiu, mokiniai, jų tėvai ir studentai skatinami rinktis mokslą ir studijas ne Lietuvoj. Tikrai ne realistiška nuostata, neobjektyviai vertinanti Lietuvos švietimą, ir tikrai neprisideda prie bėgančių iš Lietuvos srauto stabdymo.

Kitas svarbus klausimas – kodėl neveikia iki šiol egzistavusi vadovų atestavimo sistema, turėjusi leisti nustatyti ir pakeisti netinkamai dirbančius mokyklų vadovus? Mokyklų vadovai privalėjo atestuotis ir kas penkeri metai pasitvirtinti turimos kvalifikacinės kategorijos atitiktį. Taip pat jie privalėjo ir privalo teikti metines darbo ataskaitas steigėjui (savininkui). Taigi, jei netinkama vadovo ataskaita arba, jei jis neįgyvendina atestacijos reikalavimų, paaiškėja akivaizdus jo netinkamumas eiti pareigas. Kiek gi vadovų buvo neatestuotų per pastaruosius penkerius metus? Kiek nepatvirtintų ataskaitų? Apie tai neteko girdėti. O jei visus atestuojame ir ataskaitas tvirtiname, tai gal ne ten problemų ieškome? Tereikėjo tik principingai taikyti vadovų atestacijos reikalavimus, ir netinkamai dirbantys vadovai pagrįstai netektų darbo vietų.

Ar dabar, kai visi vadovai masiškai pripažįstami netinkamais (kuo daugiau patirties – tuo mažiau tinkamas), jų atrankos sistema tolesniam darbui automatiškai pagerės? Iki šiol vadovų darbą vertino savininko teises ir pareigas atliekanti institucija. Pagal naująją tvarką „Savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) ar jos (jo) įgaliotas asmuo viešam konkursui švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti sudaro komisiją iš 7 narių“. (ŠĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnis). Ta pati institucija, kuri iki šiol vertino vadovus, dabar sudarys vertinimo komisiją, vadinasi, turės jai įtaką. Ar pasikeis vertinimo objektyvumas, reiklumas? Juk būtent nuo vertintojų daugiausia priklauso esamo vadovų kontingento sudėtis ir priklausys numatomo kaitos proceso kokybė. Kas reguliuos, prižiūrės šį procesą, kad būtų užtikrintas jo skaidrumas, objektyvumas?

Visgi atsigręžkim į praeitį. Švietimo ministerijos vadovų kartojama nuostata, kad nieko iki šiol nebuvo daroma, o dabar tai jau pradėsim, tikrai neatitinka tikrovės. Švietimo reforma vyksta jau 25 metus. Ši reforma ardė paveldėtą iš sovietmečio mokyklų sistemą, blaškė mokyklas po profiliavimo, dešimtmečio mokymo, tinklo optimizavimo vajus. Reforma, jau vykstanti 25 metus, kainavo begales emocijų, nusivylimų, dešimtmečius kurtų įstaigų išardymą. Rezultatas – ne pati geriausia mokyklų reputacija ir kritęs mokinių raštingumas. Ar visos tos pertvarkos buvo daromos neteisingai, jei vėl reikia reformuoti? Jei neteisingai, tai gal reikėtų jų įvertinimo ir kažkam prisiimti atsakomybę už dabartinę mokyklų situaciją? Visgi čia ne „Monopolio“ žaidimas, švietimo pertvarkos liečia tūkstančius žmonių, jaunosios kartos likimus, kloja pamatus mūsų šalies ateičiai, be to, dar kainuoja ir daugybę pinigų. Taigi, kas atsakingas už šią situaciją? O jei viskas vyko teisingai, tai kodėl vėl reikia reformuoti? Be rimtos analizės ir įsivertinimo šito nesužinosime. Didžiausia bėda būtų vėl aklai pasikliauti atsitiktinių užsienio ekspertų, kurie „puikiai žino“, kaip turi švietimas veikti Lietuvoje, patarimais.

Stebina ir „žinančių“, ką reikia daryti, gausa – vos ne kasdien girdime, kaip reikia atsisakyti namų darbų, dirbti kaip Suomijoje ar Estijoje ar panašiai. Ekspertai atvažiuoja ir išvažiuoja. O mes toliau gyvename būtent su savo problemomis. Jau buvusioje reformoje sekėme skandinavų, britų, amerikiečių pavyzdžiais. Gerais pavyzdžiais, kurie puikiai tiko toms šalims, kuriose buvo sukurti pagal jų visuomenės struktūrą, tradicijas, poreikius, socialinį kontekstą. Paklausus danų, kodėl jie turi būtent tokią švietimo sistemą, jie pasididžiuodami sako, kad jos pagrindus padėjo Kierkegaardas ir Grundtvigas, kurdami XIX amžiuje liaudies mokyklą folkehøjskole, orientuodamiesi į savo tautos poreikius. Jų sukurta sistema veikia iki šiol. Gal ir mums reikia rimtai susimąstyti, ko iš tiesų reikia, kad Lietuvos švietimas veiktų sklandžiai ir efektyviai, atitikdamas Lietuvos visuomenės poreikius? Ir tuomet ramiai imtis spręsti problemas, o ne organizuoti visuotinius, skubotus ir neapgalvotus vajus.

Dar vienas veiksnys, labai stipriai veikiantis mokyklos gyvenimą, tai biurokratijos tironija. Mokyklos begalę laiko praleidžia pildydamos nesibaigiančias lenteles, klausimynus apie vaikų amžių ir lytį, šeimas ir užimtumą, dalyvavimą ar nedalyvavimą projektuose ir t. t., ir t. t. Nekalbant apie tai, kad buhalteriai ir savivaldos klerkai geriau žino už mokyklos žmones, kur jiems kelti kvalifikaciją, kokių ugdymo priemonių reikia, kas vadintina ugdymo priemonėmis, o kas remonto medžiagomis ir t. t. Visa šia veikla, suryjančia labai reikšmingą mokyklos darbo laiko dalį, tik suteikiam peno didžiulei biurokratų armijai išlaikyti. Ji nė kiek nepagerina mokyklos gyvenimo. O šiai veiklai skiriamas laikas – tiesiogiai pavagiamas iš vaikų.

Labai rimtai mąstant apie jau minėtą permanentinę reformą ir biurokratiją, reikia atkreipti dėmesį ir į mokytojų problemą. Mokykla patenka į rimtą bėdą, jei netenka matematikos, fizikos, chemijos, o dabar jau – ir pradinių klasių – mokytojo. Kas dirbs mokyklose? Kas stoja į pedagogines studijas? Juk nuo studentų kontingento, jų parengimo tiesiogiai priklauso ateities mokyklos kokybė. Ar užtektinai rūpinamės studentų motyvacija rinktis mokytojo specialybę? Jei valstybei mokytojo darbas svarbus, tai šią motyvaciją turi susikurti tikrai ne patys studentai. Kaip jauni mokytojai skatinami vykti į periferiją dirbti rajono, kaimo mokyklose? Kokios skatinimo priemonės naudojamos siekiant pritraukti jaunus žmones dirbti be galo reikalingą mokytojo darbą?

Šiuo metu akivaizdu, kad ardoma buvusi mokytojų rengimo sistema, dar nežinant, kas ir kaip rengs mokytojus rytoj. Klaipėdoje šių mokslo metų pradžioje trūko 32 mokytojų – tai būtų pusė didelės mokyklos personalo. Tačiau visi žinome, kad Klaipėdos universitete 2017 metais neskirta nė viena valstybės finansuojama vieta rengti būsimus mokytojus. Dabar paaiškėjo, kad mokytojus kažkada rengs Šiaulių universitetas. O kas dirbs Klaipėdoje po metų, dvejų, penkerių? Vien projektas „Renkuosi mokyti“, grindžiamas pačių mokyklų veikla ir entuziazmu, šitų problemų tikrai neišspręs.

Visus šiuos klausimus norėtųsi nuodugniai išsiaiškinti ir apgalvoti veiksmus, norint iš tikrųjų pagerinti švietimo padėtį Lietuvoje. Kol kas mokyklos dar šiaip taip laikosi, per stebuklą surasdamos mokytojų, atlaikydamos reformuotojų inicijuojamus sukrėtimus. Ar ne laikas sustoti ir pagalvoti, užuot planavus naujus vajus pagal užsienio ekspertų patarimus? Ar tie patarimai tikrai tinka Lietuvai? Gal laikas atlikti rimtus tyrimus, išsiaiškinti, ko iš tikrųjų reikia Lietuvos švietimui bei mokslui ir nuosekliai imtis darbo, o ne draskytis amžinose reformose?

Šias eilutes rašau norėdamas paskatinti diskusiją, paraginti išsakyti savo nuomonę ir pačius švietimo darbuotojus. Tiesa gimsta diskusijoje. Ir valdžią turime tokią, kokios nusipelnome. Taigi – kaip gyvenate, ką mąstote, mokyklų vadovai, mokytojai?

Teksto autorius Arvydas Girdzijauskas – Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius, socialinių mokslų daktaras