Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kalėdos visus metus
event 2017-12-19 domain Bernardinai.lt

Kalėdos visus metus

Tarp visų kalėdinių gerumo akcijų, atvirų širdžių, šilumos, jaukumo ir „pasidalink“ skambėjimų aš galvoju apie kiekvieną žmogų, kuris yra įsipareigojęs dalyvauti projekte „Parama per atstumą“ ir tai daro tyliai, nuosekliai, ištikimai, su dideliu pasitikėjimu, metai iš metų...

Prieš dešimtmetį pradėjome kviesti žmones įsipareigoti ir finansiškai remti vieną ar du vaikus iki jo pilnametystės, kasmet jam skiriant konkrečią pinigų sumą ir bendrauti susirašinėjant laiškais.

Kasdien susitinkame vaikus, kurie neturi žieminių batų, pratybų sąsiuvinių, reikalingų vaistų ir daugybės kitų pačių svarbiausių dalykų, kad vaikystė būtų ori. Kvietėme šeimas, pavienius asmenis, įmones, bendruomenes, draugų grupes remti vaikus, lankančius Vilniaus arkivyskupijos Carito vaikų dienos centrus.
Žmonės atsiliepė į mūsų kvietimą. Šiuo metu paramą gauna 80 vaikų iš „Vilties angelo“ ir kitų Vilniaus arkivyskupijos parapijų dienos centrų. Mes apsiperkame kartu su vaiku, mokomės skaičiuoti pinigus, galvoti apie tai, ką yra svarbiau pirkti... Du kartus per metus kiekvienas vaikas parašo laišką savo rėmėjui. Tokiu būdu mokydamasis dėkoti.

Kalėdos „užmina“ mums ant sąžinės, tada puolame pirkti pliušinius meškiukus ir vežam juos vargšams vaikams arba susitvarkome savo spintas ir viską, kas nebereikalinga, nešam į Caritą. Geras darbas padarytas! Bet aš žymiai labiau tikiu tuo ištikimu gerumu ir dosnumu, kurį liudija kiekvienas rėmėjas, dalyvaujantis projekte „Parama per atstumą“. Žaviuosi kiekvienu jų, kai jie prisimena remiamo vaiko gimtadienį, kai jie klausia, domisi... Jiems nereikia reklamų, nuotraukų, pagyrų... Jie ištikimi... Jie kuklūs... Ir čia yra Kalėdos! Kalėdos visus metus!

Apie tai, kaip mūsų vaikams yra svarbi parama, savo patirtimi dalinasi Lentvario parapijos Carito vaikų dienos centro darbuotoja Halina.

„Dienos centrą lankanti mergaitė, kurią pavadinsime Inga, dalyvavo projekte „Parama per atstumą“. Aš pažinojau jos mokytoją, žinojau, kad klasė yra stipri, visi gerai mokosi ir vaikų šeimos pasiturinčios. Inga atėjo į ketvirtą klasę kaip naujokė. Nemeiliai ją priėmė bendraklasiai, ir mergaitė blogai jautėsi. Atėjusi į dienos centrą Inga daug pasakodavo, kad jai sunku. Jos mokytoja vis sakydavo, kad mergaitė dažnai nepadaro namų darbų ir apranga jos išsiskiria iš kitų vaikų. Inga, kaip ir kiekvienas vaikas, norėjo būti pastebėta, pripažinta, priimta... Buvo ketvirtos klasės išleistuvės (mes dažnai vaikams, kurie gauna paramą, užmokame už išleistuvių šventę). Mokytoja sakė, kad klasės vaikai ir jų tėvai žino Ingos situaciją ir iš bendro biudžeto bus sumokėta, o mergaitė galės dalyvauti šventėje. Bet aš sakiau mokytojai, jog Inga turi rėmėjus ir už ją bus sumokėta. Ši parama ir yra tokiems dalykams. Kad nebūtų taip – klasė nuvažiuoja į iškylą, o paskui žiūri kreivai į tą vaiką. Norėjosi, kad Inga jaustųsi lygiavertė. Mergaitė po kelių dienų atėjo labai linksma ir laiminga, nes galėjo dalyvauti šventėje. Ji nuolatos jaučia savo kitoniškumą, nevisavertiškumą, bet šį kartą jautėsi laisva. Gera, kai galime vaikui pasakyti: už tave sumokėjom, eik ir dalyvauk!

Mes dažnai iš paramos mokame už vaikų pratybas ir kitas mokyklines priemones. Tada mūsų vaikai kitaip jaučiasi klasėje. Mokykla dėkoja už šią pagalbą, nes visada yra neaišku, kaip elgtis su vaikais, kurie neturi pratybų. Jomis dalytis neįmanoma, reikia, kad kiekvienas vaikas turėtų savo... O kaip be jų daryti namų darbus?..

Yra mergaičių, kurioms taip svarbu gražiai, madingai apsirengti, tuomet jos visai kitaip jaučiasi. Kai pradėjau dirbti dienos centre, vis nesuprasdavau, kodėl joms reikia pirkti tokius brangius naujus džinsus, galėtų nusipirkti kažką iš padėvėtų drabužių parduotuvių. Dabar suprantu, kad joms tai labai svarbu. Tik taip tarp savo bendraamžių jos gerai, oriai jaučiasi.

Gaudami paramą vaikai mokosi paprašyti ir padėkoti. Pradžioje buvo „man reikia“, dabar išmoko prašyti, „ar aš galėčiau nusipirkti, ar aš dar turiu pinigėlių“. Mokomės skaičiuoti ir pasirinkti, ką svarbiau nusipirkti: džinsus ar suknelę.

Vyresni vaikai labai džiaugiasi, kai gauna rėmėjų laiškus. Mažesni labiau laukia ir prisimena dovanėles. Viena mergaitė nuo rėmėjos gavo dovanų žiedą ir apyrankę. Ji taip stipriai džiaugėsi, sakė, kad tai yra pirmas kartas, kai gauna tokią dovaną.

Aš dažnai sakau vaikams: „Tu įsivaizduoji, yra kažkas, kas apie tave galvoja, tau uždirba, tau atiduoda ir visiškai besąlygiškai. Tu turi galimybę! Sakyk ačiū!“

Lina Gervytė-Michailova