Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kam reikalingas dailės mokymas? Tik menininkams ruošti?
event 2018-03-19 domain Bernardinai.lt

Kam reikalingas dailės mokymas? Tik menininkams ruošti?

Kovo 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje konferencijoje „Meno edukacija: patirtys ir iššūkiai“, skirtoje Justino Vienožinskio dailės mokyklos 60 metų jubiliejui, šios mokyklos direktoriaus Algio Lankelio skaitytas pranešimas.

„Vaizduotė svarbiau nei žinios. Žinios ribotos. Pasaulį varo vaizduotė.“ (Albertas Enšteinas)

Justino Vienožinskio dailės mokyklos direktorius Algis Lankelis. Asmeninio archyvo nuotr.

Trumpa dailės mokyklų raidos apžvalga

Nesu mokslininkas, todėl mano pranešimas nėra paremtas išsamiais tyrimais. Rašau subjektyviai, remdamasis darbo J. Vienožinskio dailės mokykloje patirtimi, tačiau, kadangi mokykla yra Lietuvos švietimo sistemos dalis, tai ir problemos, su kuriomis susiduriame, dažnai būdingos ir kitoms švietimo įstaigoms.

Daug metų dirbdamas mokykloje aš nuolat keliu sau klausimą, o kam iš viso reikalingas dailės mokymas. Ar tūkstančio mokinių dailės mokyklos Vilniaus mieste reikia tik menininkams ruošti? Ar mums jų tikrai tiek reikia? Kam reikalingas dailės mokymas tiems, kurie nežada tapti menininkais? Ar juos reikia traktuoti tik kaip nepanaudotą žaliavą menininkams ruošti? Koks tikslas mokytis dailės mokykloje tiems, kurie nesiruošia tapti menininkais?

Dailės mokyklos įsteigtos kaip tuometinės Sovietų Sąjungos poreikiams skirtos tipinės dailės mokyklos. Kaip to meto bendrojo ugdymo mokyklos buvo tarsi mokslų akademijos, pritaikytos vaikų galimybėms, taip ir dailės mokyklos buvo tarsi mini dailės akademijos, pritaikytos 12–18 metų mokiniams. Labiausiai užsikonservavę tokių mokyklų variantai išlikę Rusijoje, Baltarusijoje.

Lietuvoje dailės mokyklos atsirado 6 dešimtmečio pabaigoje, o susiformavo 7 dešimtmečio pirmojoje pusėje, kai Lietuvos dailėje ėmė ryškėti modernizmo požymių. Čia dirbančių profesionalių menininkų modernistinės nuostatos veikė ir mokyklos programas. Akademistinės dvasios apraiškos liko natūros studijose: piešime, akademinėje skulptūroje. To meto dailėje dominavusi tapyba dominavo ir mokyklos programose. Po tapybos disciplinų antrą vietą mokyklų programose užėmė pagalbinės disciplinos – piešimas ir dailės istorija.

Pažiūrėkime atidžiau į J. Vienožinskio dailės mokyklos pavyzdį. Tapybą prioritetine kryptimi pasirinkęs mokinys turėjo 44 proc. tapybos ir perpus mažiau – 23 proc. – likusių disciplinų kartu sudėjus: skulptūros, grafikos ir keramikos.

Grafika mokykloje yra ne mažiau populiari nei tapyba. Tačiau grafiką prioritetine kryptimi pasirinkęs mokinys turėjo mažiau nei pusę grafikos pamokų, palyginti su tapyba: 17 proc. grafikos, 37 proc. tapybos.

Mokykloje buvo 6 kabinetai tapybai ir tik 1 kabinetas grafikai.

Iš dabartinių pozicijų žiūrint atrodo, kad modernistinio etapo J. Vienožinskio dailės mokykla turėtų vadintis tapybos, o ne dailės mokykla.

Šiais laikais, kai vizualiajame mene joks žanras nėra dominuojantis, kai labai išplėtotos įvairios taikomojo meno kryptys, vien tapybos protegavimas, nesudarant mokiniams pasirinkimo galimybės, atrodytų kaip galimybių vaikams ribojimas. Vietoj specializuotos mokyklos tikslingiau suteikti mokiniams pasirinkimo laisvę, kad jie pirmiausia galėtų susipažinti su įvairiomis meno šakomis, o jau tada rinktis.

Susipažinus su įvairiomis disciplinomis, kūrimo strategijomis lengviau suvokti ir kurti ir šiuolaikinę tapybą, kuriai būdingas daugiasluoksniškumas – ir konceptualumas, optiniai dalykai, perimti iš fotografijos, televizijos, kino, ir informacinių technologijų poveikis. J. Vienožinskio dailės mokyklos konvertavimas iš tapybos į dailės mokyklą yra lėtas procesas, tačiau, neabejoju, naudingas ir įvairioms dailės disciplinoms, ir pačiai tapybai.

Nuo 2004 m. mokykloje įsteigtos fotografijos, dizaino, animacijos studijos, vėliau – architektūra.

Kadangi mokytojai nėra linkę rizikuoti taip kaip pokyčius iniciuojantys menininkai, dailės mokymas iš modernistinių pozicijų į postmodernistines, konceptualias keistis pradėjo vėliau ir lėčiau, todėl natūraliai atsirado atotrūkis tarp mokymo dailės mokyklose ir aktualios dailės. Tačiau į mokyklas atėjusi nauja postmodernistinio meno atstovų karta yra labiau linkusi dalintis savo aktualia kūrybine patirtimi, o ne kartoti modernistinės dailės strategijas.

XX a. pabaigoje atsiradusio meno integravimas į dailės programas nėra visiškai paprastas. Pirmiausia jis netelpa į tradicines – piešimo, tapybos, skulptūros – disciplinas, antra – mums kol kas net nepavyko jo tinkamai įvardyti. Trečia – dailės edukacija turėtų atitikti vaiko raidą: vaiko vystymuisi yra labai svarbi manualinė veikla, gebėjimas identifikuoti, išreikšti emocijas ir t.t

Modernistinė tapybinė ekspresija: fizinis kontaktas su įvairių faktūrų popieriumi, dažais, kreidelėmis, moliu labiau atitinka vaikų galimybes ir poreikius nei postmodernistinis darbų kūrimas piešiant sumanymų schemas, scenarijus raštu arba projektuojant kompiuterinėmis programomis.

Vaikui, paaugliui yra be galo svarbu tyrinėti tikrovę ir tiesiogiai dalyvauti jos buvime – būnant gamtoje ir patiriant jos stichijas, keliaujant, rankomis atliekant įvairius amato darbus, užmezgant emocinį ryšį su aplinka ir aplinkiniais.

Diegiant šiuolaikinio meno sprendimus į dailės pamokas iškyla ir kitų problemų: šiuolaikinis menas yra intelektualesnis, jo kūrėjai teikia mažiau dėmesio iš karto suvokiamam vizualumui, ekspresijai, perskaitymas reikalauja daugiau intelektinių pastangų, pasiruošimo – dailės istorijos, filosofijos, visuomeninių procesų išmanymo, todėl reikia atrasti naujų būdų, kaip atskleisti vaikams šiuolaikinio meno vertingumą.

unsplash.com nuotr.

Menas ir technologijos

„Dabar jums sekasi blogiau nei 2006 ir 2009 metais, kaip rodė tyrimai. Taigi apie tai reikia pagalvoti“, – sakė apie švietimo padėtį Lietuvoje tarptautinio švietimo ekspertas iš Suomijos Pasi Sahlbergas, skaitęs pranešimą Vilniuje 2016 m. vasario mėn. konferencijoje „Idėja Lietuvai“.

O kas gi buvo daroma (nedaroma) nuo 2006 metų? Pirmieji dalykai, kylantys mano atmintyje, yra mokyklų tinklo optimizavimas ir informacinių technologijų diegimas į mokyklas. Apie mokyklų tinklo optimizavimą daug nekalbėsiu, aišku, pinigų valstybė sutaupė, tačiau įdomu, kaip minėtas optimizavimas, nepagerinęs mokymosi rezultatų, paveikė smurto, patyčių mastą mokyklose, mokinių psichologinę savijautą, motyvaciją mokytis?

Nuo pat XXI a. pradžios buvo labai daug kalbama apie socialinius pokyčius, apie žinių visuomenės kūrimą, nesivarginant mokytojams išsamiai paaiškinti, kas yra ta žinių visuomenė. Dauguma švietimo darbuotojų, valdininkų, esu tikras, žinių visuomenės įgyvendinimą suprato labai konkrečiai – tai informacinių technologijų diegimas į mokyklas. Taigi ne pirmus metus vyksta intensyvus IT integravimas į mokyklas.

Klausimas – ar tai efektyvu? Kaip teigia profesorius Manfredas Spitzeris, knygos „Skaitmeninė demencija“ autorius, nėra jokiais nepriklausomais tyrimais įrodyta, kad IT naudojimas edukacijoje kelia jos lygį. Atrodo, susižavėjimas informacinėmis technologijų galimybėmis kuria nepasiteisinančias iliuzijas ir lūkesčius, dėmesys technologijoms nukreipia dėmesį nuo žmonių – mokytojų, mokinių, pagaliau nuo turinio dalykų.

Nežinau, kiek IT entuziazmas švietime susijęs su verslo interesais, bet situacija man primena Nerijos Putinaitės pastebėjimą konferencijoje „Ar humanitariniai mokslai Lietuvoje turi ateitį“, vykusioje 2018 metų vasario mėnesį Seime, kad nuolatinis humanitarinių mokslų menkinimas tiksliųjų mokslų naudai yra kovos tarp verslo, valstybinės tarnybos ir mokslo dėl talentingiausių protų, kurią aiškiai laimi verslas, padarinys. Turime būti kritiški, atsispirti nepasiteisinančioms propagandoms, rinktis tai, kas prasminga, naudinga mokiniams.

Nežiūrint tam tikrų pavojų, kylančių iš nemokšiško informacinių technologijų traktavimo, J. Vienožinskio dailės mokykloje ten, kur reikalinga, jos yra diegiamos. Labiausiai jos diegiamos su technologijomis susijusiose dailės šakose: dizaine, skulptūroje. IT diegimas mokykloje sudaro galimybę vaikams įgyvendinti kai kuriuos savo kūrinius iki galo, o to anksčiau nebuvo. Iki šiol tik grafikos ir tapybos darbus mokiniai galėdavo sukurti iki galo. O skulptoriams, dizaineriams, deja, tekdavo tenkintis tiktai savo idėjų modeliais. Dėl to krinta motyvacija mokytis šių specialybių.

Įsisavinus atitinkamas technologijas mokiniai, kuriantys erdvinius objektus: skulptūrą, dizainą, architektūros maketus, modelius animacijai, galės pagaliau įgyvendinti savo darbus iki galo. Įkūrus dirbtuves meno praktikos taps priimtinesnės berniukams, o tai labai svarbu, nes mergaitės šiuo metu sudaro apie 80 proc. mokinių. 2017 m. geriausio neformaliojo švietimo mokytojo apdovanojimą pelnę mobilios „Meškėnų laboratorijos“, propaguojančios informacines technologijas Lietuvos mokyklose, entuziastai pastebėjo, vaikai IT lengviausiai įvaldo dailės pamokų metu.

unsplash.com nuotr.

Tikslai

Nuo dailės mokyklų atsiradimo stipriai keitėsi ir mokymosi tose mokyklose tikslai: pradiniame, akademistiniame etape dailės mokymas koncentravosi į amato dalykus. Modernistiniam mokymui būdinga amato, aplinkos stebėjimo, kūrybos dermė.

Šiais laikais akcentuojamas kūrybingumas, antrame plane paliekant ir amato, ir aplinkos stebėjimo įgūdžius. Ryškėja virtualios, socialinės tikrovės, mąstymo, idėjų vaidmuo. Kaip įprasta, meno mokyklos pabrėžia, kad menas ugdo kūrybingumą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus. Tačiau šalia šių pozityvių savybių dailės dalykų mokymas dažnai skatino individualizmą, o mokyklos turėtų mokyti ir tokių savybių kaip gebėjimas bendradarbiauti, socialinis aktyvumas. Pavyzdžiui, mokyklos galėtų tapti lankstesnės – labiau skatinti savanorystės galimybes, rengti daugiau bendrų projektų su socialiniais partneriais.

Švietime ir darbo rinkoje tebenaudojamas populiarias raktines sąvokas „verslumas“, „konkurencingumas“, „IT raštingumas“ siūlyčiau keisti į sąvokas „lyderystė“, „solidarumas“, „emocinis intelektas“. Kaip informacinės technologijos dailės mokyklose yra lengviau įsisavinamos nei bendrojo ugdymo mokyklose, taip ir lyderystės bei bendradarbiavimo dvasios ugdymas dailės mokyklose dar turi daug neišnaudotų galimybių. Problema yra tai, kad meno mokyklų mokytojai menininkai patys dažnai neturi kompetencijų mokyti socialinių įgūdžių. Tačiau didžiausia kliūtis, manau, yra tai, kad nematome poreikio spręsti tą problemą, kad ir pasitelkiant nevyriausybines organizacijas arba ekspertus, konsultuojančius verslą.

unsplash.com nuotr.

Socialinių gabumų lavinimas

Laukinis kapitalizmas, klestėjęs Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, vertė mus tapti versliais, konkurencingais plėšrūnais, kitokiems likdavo arba vegetuoti, arba emigruoti. Šių dienų ekonominė, visuomeninė situacija, artėjimas prie ketvirtos pramoninės revoliucijos, atrodo, vėl skatina mus grįžti prie žmogiškesnių vertybių puoselėjimo. Džiugu, kad tai supranta ne tik švietimo ekspertai, bet ir verslininkai.

Palyginkime keletą švietimo ekspertų ir verslininkų citatų. Iš pradžių dvi citatos, paimtos iš „Gerosios mokyklos koncepcijos“, parengtos ir patvirtintos ŠMM: „Žmogaus laikysena šiuolaikiniame judriame, sudėtingame, kintančiame pasaulyje prieštaringa: svarbios savybės yra atvirumas, komunikabilumas, lankstumas, adaptyvumas, tačiau ne mažiau svarbus tapatybės, vertybinio stuburo ir asmeninės gyvenimo prasmės susikūrimas.“ „Drauge mokymasis socialėja – mokomasi partneriškai, grupėse, komandose, įvairiuose socialiniuose ir virtualiuose tinkluose.“

O štai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio citata: „Mokyklose turi būti ugdomi žmogaus asmenybiniai gebėjimai, nes jie bus esminiai darbe. Emocinis intelektas ir empatija užims labai svarbią vietą. Žmoguje turime ugdyti socialinius įgūdžius, atsakomybės ir įsipareigojimo vertybes. Pačioje mūsų visuomenėje socialumas dar yra naujadaras. Žmogiškasis kapitalas ir vienas kito jautimas bus labai svarbūs, nes įmonėse kertiniu tampa komandinis darbas. Gebėjimas kompleksiškai spręsti problemas, kritinis mąstymas, kūrybingumas, žmogiškųjų išteklių valdymas, komandinis darbas, emocinis intelektas, sprendimų priėmimas, orientavimasis į paslaugas, derybų įgūdžiai ir lankstus mokymasis – tai bus kertiniai gebėjimai po 5–10 metų, kurie bus vertinami darbo rinkoje. Kontekstinis žinių panaudojimas yra dar vienas opus klausimas. Todėl visa tai turi būti mūsų mokyklose ir ugdymo programose.“

Lietuvos verslininkai, neabejoju, šias idėjas perėmė iš labiau pažengusių kitų šalių kolegų. Štai šešios sėkmingo darbo Google kompanijoje savybės: „Geras konsultantas (good in coach), gerai komunikuojantis ir gebantis įsiklausyti, suprantantis kitus (įskaitant kitų skirtingas vertybes ir požiūrius), empatiškas ir geranoriškas kolegoms, kritiškas mąstytojas ir problemų sprendėjas, gebantis atrasti ryšį tarp keleto skirtingų idėjų.“

Iš pateiktų citatų matyti, kad valstybės ir verslininkų požiūris sutampa, tačiau mokyklų baigiamųjų egzaminų reikalavimai išsklaido visas iliuzijas, kad bendrojo ugdymo mokykloje artimiausioje ateityje gali likti laiko ir jėgų kam nors kitam, išskyrus ruošimąsi egzaminams. Todėl neformaliojo švietimo įstaigos galėtų imtis iniciatyvos šalia profesinių dalykų, kūrybingumo ugdyti ir socialinius įgūdžius.

unsplash.com nuotr.

Meno mokyklų kaip humanitarinių įstaigų vaidmuo tapatybei išlaikyti

Didėjant socialinių tinklų vaidmeniui, stiprėjant masinės kultūros įtakai, globalizacijai, vykstant permanentiniam ideologiniam karui nyksta visuomenės tapatybės pojūtis. Meno mokyklos kaip švietimo ir kultūros įstaigos turėtų prisidėti prie tapatybės stiprinimo. Jos galėtų stiprinti mokinių tapatybės pojūtį – per aplinkos stebėjimą, jos atkūrimą, interpretavimą, stiprinti emocinius ryšius su artimąja aplinka. Verta plėtoti meno edukacijos projektus, siejančius skirtingas sritis – meną, gamtą, tiksliuosius ir humanitarinius mokslus.

Ne tik konferencijose, bet ir spaudoje, pavyzdžiui, prof. Alfredas Bumblauskas kritikuoja žemą istorijos dėstymo lygį bendrojo ugdymo mokyklose. Apie kitas humanitarines disciplinas bendrojo ugdymo mokyklose – dailę, muziką – net nekalbama. Neteko girdėti apie atliekamus, dailės, muzikos pamokų kokybės bendrojo ugdymo mokyklose tyrimus, todėl net negalime žinoti, kokia yra tikroji šių disciplinų dėstymo situacija. Tačiau požiūris į dailės pamokas, mokymo sąlygos – viena savaitinė pamoka ir iki 30 mokinių klasėje arba dailės jungimas su technologijomis, dažnai pasitaikanti praktika dailės pamokas skirti kitų disciplinų mokytojams – stiprina įtarimus, kad tikėtis kokybės čia nelabai galime. Atrodo, kad įvairių sričių neformaliojo ugdymo edukatoriai turi gerą progą ir galimybę bent kiek labiau supažindinti vaikus su dalyku, vadinamu humanistika. Kviečiu šia galimybe ir pasinaudoti.