Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kas nauja naujuosiuose lietuvių literatūros vadovėliuose?
event 2018-03-20 domain Bernardinai.lt

Kas nauja naujuosiuose lietuvių literatūros vadovėliuose?

Prieš mėnesį Lietuvos mokyklas pagaliau pasiekė mokytojų lituanistų nekantriai lauktasis paskutinis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtas vadovėlis, 2-oji dalis dešimtajai klasei. Taip institutas užbaigė literatūros vadovėlių nuo 5-osios iki 12-osios klasės leidimą pagal Naująsias Lietuvių kalbos ir literatūros programas.

Vadovėlius sukūrė (tikrai ne sukompiliavo!) komandos, sudarytos iš iškilių mokytojų lituanistų, ir akademikų pvz., Dainoros Pociūtės, Dariaus Kuolio, Mindaugo Kvietkausko, Aušros Martišiūtės-Linartienės ir kt. Šio įspūdingo darbo vaisiai visuomenei pristatyti ir per Vilniaus knygų mugę. Ir čia drįsčiau kelti ne tik pedagogų bendruomenei, o ir visai Lietuvos visuomenei, manyčiau, esminį klausimą: ar pagal naująsias programas įtvirtinamas kanonas ir pagal jį leidyklų siūlomi vadovėliai taps paradigminiais, na bent dešimčiai metų į priekį? Nes niekada per visą nepriklausomybės metą literatūros turinys nebuvo taip kardinaliai pakeistas, atnaujintas.

Dėl šios, sakyčiau, filologų taikios revoliucijos šalies lituanistai, ne tik mokytojai, bet ir mokslininkai turėjo daug ir ryžtingai pakovoti, kad įtikintų Lietuvos visuomenę jos būtinumu. Naujosios programos priešininkai, o jų tikrai nemaža brolija, ir dabar tebekiurkso pogrindyje, laukdami naujų politinių skersvėjų, kad galėtų viską grąžinti atgalios, t. y. – grįžti prie tekstų be kontekstų.

Kas kardinaliai nauja, kas neįtinka ir dabar daliai visuomenės? Pagrindiniai kaltinimai – kanonas pernelyg nuobodus jaunimui, stokojantis teksto žavesio, turinys – pernelyg nacionalistinis.

Pabandysiu bent trumpai apžvelgti esmines naujoves. Aišku, tariami kaltinimai sukurpti neįsigilinus. Per visus vadovėlius nesunkiai užčiumpame generalinę liniją – lituanistai per literatūrą yra pasiryžę kurti gyvastingą modernią lietuviškąją tapatybę, kaip niekada anksčiau labai organiškai įsikomponuosiančią į Europos kultūrinį kontekstą. Modernioji lietuvybė subtiliai skiepijama per literatūrą pateikiant platų literatūros ribas peržengiantį naratyvą. Nes dalis tekstų natūraliai gali atsidurti ir istorijos, etikos, meno istorijos mokymo priemonėse, jie tarsi iš jų galėtų ateiti.

Ir dar. Pirmą kartą nuo 1918-ųjų metų (tokiai brandai turėjome sulaukti 100 metų!) lietuvių literatūros istorija neturi ANTILENKIŠKOS krypties. Akivaizdžios Antrosios Respublikos ir sovietinės okupacijos metais, ar dabartinės, vos jaučiamos, naudojant selektyvumo metodą: kas kurta lenkų kultūros orbitoje ar lenkų kalba – svetima. Lenkų kalba net įsileidžiama, pateikiant greta lietuviškųjų vertimų J. Slovackio, A. Mickevičiaus ar Č. Milošo eiles. Apskritai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos tekstai drąsiai įtraukiami į ugdymo turinį, neslepiant, kad jie rašyti ne lietuvių kalba.

To būta ir anksčiau. Bet akcentai kiti, labiau orientuoti į vertybės – visų pirma laisvės, įsipareigojimų tėvynei, ugdymą, bendrystės suvokimą. Savaime suprantama, kad esminis pamatas – lietuvių kalba, ja kurti ir tebekuriami tekstai, bet šalia jų kaip labai svarbūs atsiduria tekstai, kurti rusėnų, lotynų, lenkų, jidiš, rusų, net prancūzų kalbomis. Jie dirbtinai nesulietuvinami. Arba kitataučių rašiusių lietuvių kalba, – o tai vėl iš kitokios perspektyvos gimęs tekstas, dažnai dėl to įdomesnis. Tarkime, Icchoko Mero, Matildos Olkinaitės, Petro Tarasenkos tekstai. Akivaizdu, kad jie pateikiami kaip labai svarbūs, darę įtaką mūsų visų bendrapiliečių galvojimo būdą, gimę Lietuvoje tuo metu visų gyvenusių tautinių ar konfesinių grupių.

Tad šalia lietuvių literatūros, turime lygiagrečiai ir visą Lietuvoje kurtą literatūrą, ir ne kaip svetimą, o savą, tik kitokią. Kaip niekada literatūros vadovėliuose pateikiamas labai platus literatūrinis kontekstas, aptariant ir muziką, vizualiuosius menus, teatrą kiną, grįžtama prie rašytojo biografijos, kuri vienu metu buvo išguita. Akivaizdu, kad daug nuotraukų – retos – pirmąjį kartą publikuojamos vadovėliuose. Daug tapybos pavyzdžių reprodukcijų – nuo M. K. Čiurlionio iki Antano Mončio ar Viliaus Orvydo, nuo senovės graikų iki FLUXUS judėjimo.

Jeigu mokinys su mokytoju dešimtukui visą pateikiamą medžiagą įsisavintų – be aukštojo išsilavinimo galėtų tapti labai padoriais inteligentais. Prabėgomis vadovėlius sklaidant, gali susidaryti įspūdis, kad vadovėliai parašyti naujųjų buržujų vaikučiams ar kokiam „elitui“, bent tik gabesniems mokiniams. Bet vadovėliai lankstūs. Galima rinktis – maistą siūloma virškinti pagal skrandžio pajėgumus – yra simbolinės atžymos, kurie tekstai dėl konteksto, ir kas privalu.

Kitas dalykas – labai stiprus dorinio ugdymo naratyvas. Tekstai jaunąjį žmogų prakalbina per pamatines vertybes, jaunų žmonių pasirinkimus, etines alternatyvas, kurios kuo vyresnėse klasėse, tuo labiau pereina į pasirinkimus, įsipareigojimus tėvynei. Literatūra ne tik doroviškai auklėja, bet ir patriotiškai, pilietiškai ugdo. O estetiškai? Be abejo, tam skiriamas pagrindinis dėmesys. Kitaip ir būti negali. Aš gi pristatau visų pirma naujumus, o ne žinomus dalykus. Dėl to neaptariu pasaulinės literatūros pavyzdžių, vadovėliai jų tikrai nestokoja.

Beje, labai pagirtina koncepcija imanti mūsų pamatu antiką ir krikščionybę kaip mūsų europinės civilizacijos, davusių ir literatūros raidai, taip pat ir lietuvių, esminius pagrindus. Du pamatiniai mūsų religijos ir kultūros stulpai, kadaise taip įtaigiai emigracijoje suformuluoti Levo Šestovo: Atėnai ir Jeruzalė. Pristatomi pagrindiniai graikų mitai, Senojo ir Naujojo Testamentų populiariausi pasakojimai. O jų gi apstu literatūros siužetuose ar vizualiuosiuose menuose, tiek vakarų, tiek lietuvių literatūrose ir menuose. Konteksto labai daug, bet ne tam, kad storinti vadovėlį, o kad be konteksto giliai suprasti literatūrinio teksto neįmanoma. Improvizuok neimprovizavęs – vis tiek liksi dundukas be Biblijos konteksto, kad suprastum partizano Broniaus Krivicko eilėraštį „Dovydas prieš Galijotą“.

Sunku nusakyti, kiek procentų – 90 ar 80 duočiau naujiesiems vadovėliams kaip visiškam pliusui. Greičiausiai gal ir visus 95. Pabaigai norėčiau labiau iškelti veikiau man kilusius klausimus, nei priekaištus. Literatūros visi vadovėliai be išimties „kietai“ sukalti. Daliai lituanistų, jau nekalbant apie vaikučius pabiručius, nelengvi, nes provokuoja mokytojui į savo literatūrą žiūrėti žymiai giliau ir su platesniu kontekstu.

Lituanistas visų pirma turi būti europietiško sukirpimo inteligentas, o tam nebeužtenka mokėti deklamuoti per jubiliejus „gražius“ eilėraščius ir rengti eilėraščių montažus Kovo 11-osios proga. Antra. Kas turi politinės valios pasakyti istorijos mokytojų gildijai, ar istorijos kuratoriui Švietimo ir mokslo ministerijoje – kad istorikai laiku neišdrįsę kaip lituanistai reformuoti istorijos dėstymo turinio ir atsiskaitymo metodiką – ir toliau trina jaunosios kartos istorinę atmintį, o ne ją formuoja? Juk tos plačiosios literatūrinių krypčių, kultūros ir istorijos apžvalgos literatūros vadovėliuose atsirado ne iš gero gyvenimo. Istorijos dėstymas jau antrasis dešimtmetis atsisakė istorijos naratyvo, palikdamas tik istorinių procesų, amžinosios kaitos ir datų – pavardžių atmintines. Jeigu jums trūksta mano skubotų argumentų, paskaitykite jaunojo filologo, beje, ne taip dar seniai baigusio gimnaziją, Manto Tamošaičio pamąstymus apie istorijos dėstymą.      

Pedagogų bendradarbiavimas, integruotos pamokos atsiradus tokiems literatūros vadovėliams būtų labai sveikintinos, ypač su istorikais. Tik kad jų programose visiškai nesuderintos epochos. Metų laikai – kitose laiko juostuose. Bet dabar jau istorikai turėtų derintis prie lituanistų, nes būtent jie pramiegojo permainų laiką. Noriu pasakyti, kad jeigu lietuvių kalbos, istorijos, dorinio ugdymo, menų mokytojai dirbtų ranka rankon, atsirastų galų gale galimybė tikrai sinergetikai. Bent viltis, kad holistinis pasaulio suvokimas įmanomas įdiegti. Kad švietimo turinys mokinių galvose neliks tik pabirų faktų kratinys.

Ir pabaigai keletas pasiūlymų, pastebėjimų, jeigu vadovėliai sulauktų antrojo leidimo, linkint ir penktojo... Jeigu komandai užteko drąsos atleisti Salomėjai Nėriai, Petrui Cvirkai, – tai kodėl neatleidžiama Juozui Baltušiui? Juk grafiko Stasio Krasausko reprodukcijų vadovėliuose nevengiama? Anas buvo visos Tarybų Sąjungos vienas populiariausių dailininkų? Jo nepaliekame kultūriniame sąšlavyne. Be abejo, mano karta dar prisimena, kaip to meto pats populiariausias Lietuvos rašytojas Juozas Baltušis sakė kalbas „Jedinstvos“ mitinguose. Bet vis tiek jis patenka į talentingiausių prozininkų penketuką... Stebina Justino Marcinkevičiaus biografijos padailinimas ir siaurokas jo kūrybos interpretavimas, nutylint nueitų kompromisų kainą, tiek jam, tiek Lietuvos mokyklai, tampant populiariausiu, bet kartu ir konjunktūriniu poetu, nukonkuravusiu akivaizdų kosmopolitišką komunistą Eduardą Mieželaitį. Ar ne geriau vietoj „Mažvydo“ nagrinėti Juozo Grušo „Herkus Mantas“? Ir pjesė stipresnė, ir istoriniai faktai mažiau iškraipyti. Nebent į „Mažvydą“ reikėtų žiūrėti, kaip į ezopinės kalbos konstruktą, nors ir aprobuotą Lietuvos komunistų literatūros mentorių, bet iš jų išsivadavusį? 

Pasigedau jautrumo ne fasadiniams Lietuvos katalikams ir evangelikams liuteronams. Aišku, išskyrus Dainoros Pociūtės tekstuose. Dar 2004 m. buvo pastebėtas liuteronų „nematomumas“ Lietuvos mokyklų vadovėliuose, sunku atsisakyti „tradicijos“. Kam dėti archeologės Marijos Gimbutienės pseudo pagoniškus pamąstymus? Nesuprasta ir Motiejaus Valančiaus reikšmė Lietuvai. Labai miglotai pateikiama Mažosios Lietuvos samprata. Šiais atvejais iš esmės paveldėti dar sovietinės okupacijos laikais nukalti stereotipai. Šioms tezėms esu prisilasiojęs (ne piktdžiugiškai) nemažai pavyzdžių, bet juos tikslingiau aptarti su konkrečių vadovėlių autoriais – kam smulkmenomis varginti visą tautą? Bet visa tai nesunkiai ištaisoma, papildoma ir pačių mokytojų jau mokymo procese, nelaukiant antrojo vadovėlių leidimo. Lituanistams papildyti vadovėlio medžiagą savo plačiomis žiniomis vieni niekai, net smagiau. Prisipažinsiu, kad berašydamas užsisvajojau – o kas būtų, kad tuos visus vadovėlius pradžiai imtų iš išmoktų na bent koks 141 ir suaugusiųjų Lietuvos žmonių? Tikrai Lietuva pagražėtų. Garantuoju – gautų didelį įkvėpimą, impulsą kūrybiškam ir prasmingam darbui. Tiesiog visi uodegas papurenę į darbelį lėkte lėktų.

Vytautas Toleikis