Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kristupas Sabolius: „Mes galime virsti robotais, jeigu nebematysime kitos tikrovės galimybės“
event 2018-03-29 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Kristupas Sabolius: „Mes galime virsti robotais, jeigu nebematysime kitos tikrovės galimybės“

Trečiadienį VU Filosofijos fakulteto docentas, rašytojas, scenaristas, meno kritikas, filosofas Kristupas Sabolius, į Vilniaus universiteto (VU) Teatro salę subūręs minią klausytojų, kvietė kartu apmąstyti vaizduotės daugialypiškumą.

Tęsdamas VU ir advokatų kontoros GLIMSTEDT organizuojamų atvirų nemokamų paskaitų ciklą #LEAD (Learning, Achieving, Educating, Developing), K. Sabolius teigė pusę savo gyvenimo praleidęs galvodamas apie vaizduotę ir ją tirdamas. Tačiau niekada nemanė, kad šie tyrimai jį atves prie matematinio aspekto – algoritmo, kuris, atrodo, turėtų prieštarauti kūrybingumo ir vaizduotės temai.

Žmogus gali būti programuojamas

Vaizduotės ir galimybės „kurti“ klausimai visų pirma atsiduria gyvybės ar net tiksliųjų mokslų akiratyje. Mėginama šiandienos iššūkius pamatyti per vaizduotės prizmę. Viena didžiausių aktualijų mokslo srityje – dirbtinio intelekto įsigalėjimas, o kita vertus, ir kibernetinio mąstymo perkėlimas į gyvybės mokslų, pavyzdžiui, sintetinės biologijos, plotmę.

„Šiandien sintetinėje biologijoje kalbama apie galimybę programuoti materiją nuskaitant genus, išsiaiškinant jų funkcijas ir juos perkomponuojant, atrandant naujus genetinio programavimo būdus. Materija suvokiama kaip kodas, kurį galima perskaityti ir perrašyti – redaguoti“, – pasakojo K. Sabolius.

Vis dažniau pasigirsta dirbtinio intelekto, dirbtinių neuronų tinklų ir sintetinės biologijos tyrėjų svarstymai, kad žmogus, kitos gyvybės formos ir net neorganinė materija yra tik algoritmai. Viską galima aprašyti komputaciniais terminais, todėl kyla klausimas ir apie vaizduotės vaidmenį.

Pasak filosofo, kaip antikinės Graikijos pitagorininkai teigė, kad visa ko pradas yra skaičius, taip šiandien, galima sakyti, yra įsitvirtinęs naujasis pitagorizmas, kuris teigia, jog beveik bet kuriems tikrovės dalykams (psichologija, geismas, nauja baklažanų rūšis, robotas) aprašyti galime turėti bendramatę, metafizinę kalbą, kurios centre atsiduria algoritmas.

„Algoritmas yra bet kurios sistemos (gyvos ar negyvos) elgsenos ir vyksmų programa, kuri yra nuskaitoma, konvertuojama ir importuojama į kitas plotmes. Todėl teigiama, kad tai atsakymas į klausimą, kas yra mūsų prigimtis ir visa žmonija“, – dėstė K. Sabolius.

Pasak filosofo, algoritmai veikia kaip pyrago kepimo instrukcija (kuri nusako, kokios medžiagos yra naudojamos, kokia tvarka, kiek laiko reikia skirti vienam ar kitam procesui) arba kavos aparatas – įmetate monetą ir visada gaunate tokį patį užprogramuotą atsakymą – nelabai skanią kavą.

Kaip teigia K. Sabolius, tam tikrą algoritmą mes galime parašyti bet kam. Tačiau ar jis yra galutinis atsakymas į klausimą apie tikrovės prigimtį? Kartu toks požiūris iškelia ir kitą aspektą – perkėlus algoritmą į socialinę plotmę, įsigali nuostata, kad galime programuoti įvairius socialinius ir kultūrinius procesus. Nors manome, kad tokius dalykus kaip žiūrimi filmai ar skaitomos knygos  pasirenkame mes patys, tačiau dažnai dirbtinis intelektas užbėga mūsų nuomonei už akių, suformuodamas galimybių lauką, o kartu sukurdamas iliuziją, jog sprendžiame būtent mes.

„Vienas iš daugelio pavyzdžių gali būti JAV kompanija „Netflix“, teikianti vaizdo turinio nuomos internete paslaugas. Pasirinkus norimą serialą, atliekama skonio diagnozė, o tolesni jūsų sprendimai programuojami pasitelkus tokius algoritmus, kurie ne tik nuspėja, bet ir primeta, koks bus kitas serialas, kurį jūs užsimanysite žiūrėti. Todėl jūsų norai yra aktyviai veikiami dar prieš jiems pasireiškiant, o jų turinys formuojamas anksčiau, nei spėjote apie tai pagalvoti“, – pateikė pavyzdį mokslininkas.

Anot jo, šie pavyzdžiai rodo, kad mes daugeliu požiūrių iš tiesų esame lengvai nuskaitomos algoritminės būtybės. Pats paprasčiausias tai iliustruojantis pavyzdys yra mūsų įpročiai – tai, kas kartojasi, veikia kaip algoritmas.

Vaizduotė būtina savarankiškam mąstymui

Algoritminio veikimo šerdyje glūdi būtinybė gauti atsakymus. Jeigu skaičiuojanti mašina jų neduoda, jeigu galimi išsišakojantys atsakymai, jeigu yra įmanomas nors koks prieštaringumas, tuomet algoritmas patiria trikdį.

„Kai algoritminis mąstymas prieina vaizduotės klausimą, dalykai tampa dar komplikuotesni ir subtilesni. Nes būtent algoritmas yra pasitelkiamas tam, kad mes nuskaitytume dirbtinio intelekto vaizduotės galimybes“,  – sako K. Sabolius.

Robotų kūrėjai pastebėjo, kad dirbtinis intelektas veikia daug efektyviau, jeigu jam suteikiama galimybė keistis, mokytis. Todėl dabar vadinamieji dirbtinio intelekto agentai yra treniruojami žaidžiant kompiuterinius žaidimus, kuriuose jie bando išmokti iš anksto nepateiktų taisyklių, o tuomet priimti geriausius įmanomus sprendimus.

„Pirmiausia žaidžiant kompiuterinį žaidimą yra užduodama taisyklių visuma, kurios robotas nežino, tuomet jis testuoja tam tikrą modelį ir juo remdamasis mėgina nuskaityti taisykles. Kai jos išaiškinamos, robotas pateikia savąjį sprendimą“, – pasakojo vaizduotės tyrėjas.

Šiandien robotų mokymosi svarbos suvokimas, pasak Kristupo, transformuojasi, nes nagrinėjant vaizduotės veikimą iš naujo permąstomas pats algoritmo veikimas. Galimybė keistis ir duoti iš anksto nežinomus atsakymus išryškėjo tuomet, kai „Google DeepMind“ sukurtas robotas-agentas „AlfaGo“ žaisdamas kompiuterinį žaidimą Korėjoje nugalėjo realų žmogų.

Anot K. Saboliaus, šiandien dirbtinio intelekto kūrėjai mano, kad reikia sukurti tokį algoritmą, kuris, be atminties ir mokymosi funkcijų, galėtų leisti dirbtiniam intelektui įsivaizduoti – tai smarkiai pagerintų jo veikimą. Netgi manoma, kad tik sualgoritminus vaizduotę robotai galėtų autonomiškai mąstyti, panašiai, kaip tai daro sąmoningos gyvos būtybės.

„Kompanija „Google DeepMind“ dirbtinio intelekto veikimo ateitį susiejo su jo galimybe įsivaizduoti. Jų teigimu, intelektas tampa iki galo mąstantis tik tuomet, kai įgauna laisvę koreguoti iš anksto nustatytus veikimo modelius. Intelektas tampa savarankiškai mąstantis, kai yra praturtinamas vaizduote. Tiesa, kad kol kas taip veikiantys dirbtinio intelekto agentai vis dar labai primityvūs, bet galbūt jų autononomijos pažanga tėra tik laiko klausimas“, – svarsto K. Sabolius.

„Gyvos“ vaizduotės singuliarumas

Šiandien pripažįstama, kad dirbtinis intelektas negali veikti, jeigu neatlieka tam tikrų vaizduotės funkcijų. Kita vertus, žvelgdami į žmogaus smegenis, dirbtinio intelekto tyrėjai diagnozuoja ir atvirkščią dalyką – žmonės negalėtų mąstyti, jeigu neįsivaizduotų, t. y. vaizduotė yra  intelektinio veikimo dalyvė.

Todėl dabar dedama daug pastangų siekiant sualgoritminti vaizduotę. Ir nors daugybę jos funkcijų galima identifikuoti ir suskaitmeninti, galutinis jos vaidmens sualgoritminimas išlieka problemiškas. Vaizduotė nuolat veikia siedamasi su kitomis sritimis, pvz., etika, estetika, seksualumu, psichinėmis būsenomis, traumomis ir kito pobūdžio ypatingų dalykų pajauta. Todėl, nors atskiras funkcijas nuskaityti įmanoma, viso pluošto kompleksiškų ir kartais trikdančių santykių neįmanoma taip lengvai perkelti į bendrą algoritmų sistemą.

„Kai algoritmai žaidžia prieš algoritmus, viskas yra gana saugu ir ta vaizduotė būna labai apibrėžta. Bet kai dirbtinis intelektas susiduria su žmogumi ir visomis įmanomomis realaus pasaulio dimensijomis – nuo asmeninės patirties iki religijos ir etikos, kultūrinio konteksto, iškyla elgsenos modeliavimo problemų“, – sakė K. Sabolius.

Kaip tik todėl dirbtinio intelekto agentų kūrėjai visų pirma bando spręsti iškylančias etikos problemas. Kol kas nėra aišku, kaip toks įsivaizduojantis, galimus atsakymus projektuojantis intelektas turėtų elgtis etiškai dviprasmiškose situacijose. Apie tokias problemas liudija ir dažnai viešojoje erdvėje minimi panašaus pobūdžio pavyzdžiai – kokį etiškai teisingą sprendimą turėtų priimti save vairuojantis automobilis, jeigu, siekdamas išvengti kliūties, savo kelyje vienoje pusėje sutiktų 8 pensininkus, o kitoje – kūdikį? Žmogui akivaizdu, kad čia vienareikšmiško ir efektyvumu paremto sprendimo negali būti. Tačiau mėgindami kvantifikuoti etiką, t. y. apskaičiuoti teisingą variantą, turėtume automobiliui įdiegti efektyvumo siekiantį sprendimą, kuris neva sukeltų mažesnės žalos visuomenei efektą.

Anot vaizduotės tyrėjo, algoritmai yra tobuli dalykai, kai viskas vyksta pagal užduotas taisykles, o efektyvumą galima pamatuoti. Tačiau kai tinkamas atsakymas nėra žinomas, kai tenka pasirinkti nežinomybę arba išrasti naujus veikimo modelius, tampa svarbi laisvės tema. Būtent vaizduotė leidžia atrasti laisvę, t. y. galimybę veikti priešingai, nei buvo užduota, atlikti veiksmus, kurie dar nebuvo pakartoti. Filosofijoje šios unikalios situacijos nepakartojamumo momentas išreiškiamas singuliarumo tema. Būtent unikalios ir įvykių eigą keičiančios situacijos, t. y. singuliarūs įvykiai, lydi vaizduotiško proveržio momentus.

Algoritmai yra tapatybės mašinos, identiškai kartojančios tą patį veiksmą, kad palaikytų sistemos kodą. Tačiau tam, kad išrastume ką nors nauja, turime suprasti, kad sistema neveikia iki galo. Kitaip tariant, imame kvestionuoti užduotas taisykles. Tikrasis pokytis kuriamas ne sistemos viduje, bet iš jos ištrūkstant.

Ryškiausi skirtumai tarp dirbtinio intelekto, kuris mokosi įsivaizduoti, ir žmogaus, į kurį natūraliai yra „įkomponuota“ vaizduotė, atsiskleidžia šiuolaikinio meno srityje.

„Tiesą pasakius, singuliarumas, kurį mes dar vadiname ir kitais vardais – tuo, kas nepakartojama, gyvybinga, ypatinga, unikalu, mūsų vis dar suvokiamas kaip vertybė. Tokių patirčių nuolat ieškome, o menas yra scena, kur tai aiškiausiai matyti“, – sako K. Sabolius.

Jau daugiau nei šimtą metų viena esminių modernaus ir šiuolaikinio meno ypatybių galima laikyti singuliarių situacijų kūrimą. Ne tik paveikslai, instaliacijos, performansai, bet ir visos parodos, be kita ko, siekia tapti neįmanomais pakartoti įvykiais, kurių negalime replikuoti ar net tinkamai dokumentuoti. Kita vertus, vos tik mene išrandamas tam tikras žanras, t. y. įtvirtinama pakartojimo schema, vėl iš naujo ieškoma naujų singuliarumo formų, to, ko neįmanoma pakartoti.

Vaizduotė išranda naujus pasirinkimo būdus

Kaip sako mokslininkas, šiandien robotai jau kuria meną: tapo paveikslus, rašo poeziją, bet jie tai daro dekoduodami žodžių taisykles – apibrėžimus, jiems užduotas sąlygas. Jie gali per 2 sekundes perskaityti 100 tūkstančių poezijos tomų ir iš visos tos jau žmogaus sukurtos informacijos – poezijos – išvesti savo versiją.

Tačiau šis procesas meno sampratos požiūriu vis dėlto išlieka problemiškas. Robotai perkomponuoja tai, kas atpažįstama. Tuo tarpu menininkai dažnai pradeda nuo paties klausimo apie meno taisykles ir pačia savo kūryba mėgina reformuoti meno konceptus.

„Ar robotas galėtų būti tokiu menininku kaip Marcelis Duschamp‘as, kuris, patekęs į meno instituciją, užuot kūręs jau žinomą meną, staiga pastato pisuarą, pavadina jį „Fontanu“ ir per akimirką reformuoja visą meno sampratą – išranda naują galimybių spektrą?“ – klausia filosofas.

Skaičiuojančios mašinos renkasi iš jau pateiktų galimybių, o menas nuolatos ieško būdų išrasti naujus galimybių laukus. Ir būtent čia išvystame didžiausią vaizduotės galią – nesirinkti nė vieno iš užduotų variantų, bet sukurti naują pasirinkimo būdą, kuris atveria iki tol neregėtas galimybes.

K. Sabolius mano, kad viena esminių vaizduotės galių išplaukia iš jos perteklinio pobūdžio. Nors įvairios vaizduotės funkcijos gali būti identifikuotos ir sualgoritmintos, vaizduotė gamina perteklinius rezultatus ir atlieka perviršinius veiksmus. Tai, kas įvairiuose tyrimuose vadinama šalutiniais mentalumo produktais, iš tikro gali būti suprasta kaip esminė vaizduotės galia, kuri mums leidžia nuolatos plėsti mūsų galimybes ir rinktis iš dar nepateiktų tikrovių.

Panašią idėją Jeanas Paulis Sartre‘as aptardamas vaizduotės temą tiesiogiai susiejo su laisvės tema. Anot prancūzų filosofo, vaizduotė pasireiškia kaip fundamentaliausia galimybė paneigti užduotos tikrovės lauką. Tik per vaizduotę mes galime įsisąmoninti laisvę, o vaizduotė yra galia pranokti tai, ką mes esame priversti matyti. Ji mums primena, kad visada yra kita galimybė, ne tik ta, kuri mums dabar siūloma.

„Mes galime virsti robotais, jeigu nebematysime kitos galimybės ir prarasime šį emancipacinį vaizduotės potencialą, nes vaizduotė yra vienintelis ginklas kovoje su tikrove“, – apibendrino vaizduotės tyrėjas.