Tinklalapio logotipas
Grįžti

Leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja: vaikams reikia duoti geras knygas
event 2018-11-09 domain Bernardinai.lt

Leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja: vaikams reikia duoti geras knygas

„Visada įsivaizdavau, kad leidykla yra kur kas daugiau nei knygos“, – sako leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja Sigita Pūkienė. Išmėginusi daugybę leidybos ir reklamos projektų, Sigita savo leidyklos istoriją pradėjo nuo vaikiškų istorinių spalvinimo knygų serijos. Gerus penkerius metus buvusi žmogumi-orkestru, šiandien ji žvelgia kur kas plačiau ir buria vaikams kuriančių rašytojų, iliustratorių, dizainerių bendruomenę – gruodžio pradžioje Vilniaus Mokytojų namuose įvyks jau antrasis vaikų ir paauglių literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“.

Sigita, jūsų leidykla „Aukso žuvys“ prasidėjo nuo vaikiškos knygos, jūs organizuojate vaikų literatūros festivalį. Kodėl – vaikai?

Suaugusieji turi bent keletą literatūros festivalių, vyksta Knygų mugė, tačiau juose vaikų literatūrai skiriama mažai dėmesio. Mūsų leidyklos išleista knyga „Sibiro haiku“ „Knygos meno“ konkurse buvo apdovanota „Metų premija“ ir tai – pirmasis kartas, kai metų gražiausios knygos pagrindinį apdovanojimą gavo vaikams skirta knyga. Iš tiesų su vaikais galime kalbėti rimtomis temomis, o jie turi lygiai tokią pat teisę turėti savo literatūros festivalį, kaip ir suaugusieji. Festivalį, kuriame būtų kalbama vaikams, su vaikais ir apie vaikus.

Kodėl jums atrodo svarbu kalbėti vaikams apie skaitymą?

Vaiko asmenybę formuoja aplinka: kur ir kaip jis auga, ką veikia laisvalaikiu, ką skaito, ką mato ir girdi. Labai norisi, kad tėvai suprastų: vaikams reikia duoti geras knygas. Dažnai girdžiu – nesvarbu, kokia knyga, tegul tik skaito. Iš dalies sutinku, tačiau kiekvienam vaikui linkiu įkvepiančių knygų. Kiekviena karta turi savus herojus, tai, kas buvo aktualu prieš dvidešimt metų gali būti visiškai nebeaktualu šiandien, kad ir kaip gražiai knygą iš naujo išleisi. Mūsų tikslas – kurti gerą, įdomų, aktualų turinį ir knygos estetiką, o vaikų literatūros festivalyje norime parodyti, koks įvairus ir įdomus yra knygų pasaulis, kaip jis kuriamas, kaip dirba knygos kūrėjai.

Man atrodo svarbu, kai vaikas turi savo išskirtinę nuomonę ir kritinį mąstymą. Knygos tokį sugebėjimą bene labiausiai formuoja. Kur kas labiau nei mokykla, kurioje deja nuomonės tampa vienodos ir prisitaikėliškos.

Daugybė tėvų šiandien skundžiasi, kad jų vaikai neskaito. Ar jums užtenka motyvacijos leisti knygas, kurių jie neskaitys?

Mažiau skaito vyresni vaikai, tai nesunku pastebėti, tačiau vaikai nuo aštuonerių iki trylikos skaito netgi labai daug. Išleisti ką nors įdomaus paaugliams – sunku, leidėjai nuolat suka galvas, kaip pateikti jiems įdomų turinį. Tai gali būti skaitmeninė knyga, su moderniomis media funkcijomis, mūsų knygų skaitytojams užsienyje patogu turėti ir elektroninę knygos versiją.

Sigita Pūkienė. Monikos Požerskytės nuotrauka.

Praėjusiais metais vaikams ir jaunesniems paaugliams pristatyta jūsų leidyklos knyga „Sibiro haiku“, kurioje vaiko lūpomis pasakojama tremties istorija, buvo itin sėkminga. Kaip ši knyga atkeliavo iki jūsų?

Per asmeninius ryšius. Apie knygos autorę Jurgą Vilę sužinojau iš savo draugės. Jurga tuo metu gyveno ne Lietuvoje ir svajojo išleisti savo knygą. Kai susitikome, ji papasakojo savo tėčio tremties istoriją, man ji labai patiko. Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti knyga, atėjo mintis apie komiksą. Tada suradome Liną Itagaki, kuri Japonijoje susidomėjo iliustracijomis ir komiksais, jau kurį laiką piešė juos Lietuvoje. Linai mūsų idėja pasirodė įdomi, - taip po truputį ir pradėjome kurti šią knygą.

Kiekviena mūsų leidyklos knyga turi savo kūrybinę komandą. Gal skaitytojams leidykla vis dar atrodo didžiulis gargaras, kuriame spausdinamos knygos, tačiau taip nėra. Ilgą laiką dirbau leidykloje viena, kažkada  knygos komandą surinkdavau iš namų, sutartis su autoriais pasirašinėdavau automobilyje ar kavinėje. Dabar kiekvieną kartą stengiuosi, kad su skirtingomis knygomis dirbtų  skirtingi kūrėjai, kurių darbo stilius atitiktų knygos  temą. Taip atsiranda naujų ryšių, pažinčių ir tuo pačiu – naujų idėjų.

Kiek laiko užtrunka, kol naujos knygų mados pasiekia Lietuvą?

Šiais laikais dažniausiai viskas atsiranda tuo pačiu metu. Technologinis pasaulis – mažas. Tačiau tai, kas kartais tampa labai populiaru Europoje ar Amerikoje, nebūtinai prigyja čia, Lietuvoje. Vaikų literatūroje tokios populiarios Europoje paveikslėlių knygos ar bežodės iliustruotos knygos tik dabar pradedamos profesionaliai kurti ir populiarėja pas mus. Dar tik atsiranda originalūs, Lietuvoje kurti komiksai, grafiniai romanai. Pasaulis ėjo ir turbūt tebeina iš proto dėl anime arba tintin komiksų, o Lietuvoje jie kažkodėl neprigijo. Situacija keičiasi, kai yra sava, aktuali tema, kai rašoma, apie tai, ką žinome, darosi įdomi ir forma. Komiksai arba grafiniai romanai, sukurti pasaulyje ir Lietuvoje, gali papasakoti mums svarbių politikos temų, atskleisti istorinius įvykius. Lietuvoje turime daugybę puikių dailininkų, kurie piešia komiksus, visų net neįmanoma išvardyti. Smagu, kad jaunieji skaitytojai tą pradeda vertinti. Beje, komiksų populiarėjimą prognozavo ir dvi komiksų kūrėjos Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord, kurių komiksą apie lakūnus S. Darių ir S. Girėną išleidome 2014 metais.

Labai svarbu, kad knygos idėja būtų stipri ir įdomi. Kai prieš dešimtį metų išleidome edukacinę knygą vaikams apie partizanus, kai kurios mokytojos man rašydavo elektroninius laiškus – kaip galite mokinukams tokias temas siūlyti! Šventa tema! Dabar manau, kad darėme tai šiek tiek per anksti, per tuos metus sukūrėme įvairių edukacijų, rengėme ekskursijas pagal knygas ir tai buvo naujas požiūrio į knygą kampas, vaikus įtraukęs į istorines temas. Šiandien nieko nebestebina, kad istoriją galima pažaisti ar ją nuspalvinti.

Sėkmė įkvepia, norisi daryti kažką neįprasto, originalaus, atrasti naujų vaikų knygų kūrėjų, kurie nebijo eksperimentuoti ir originaliai kurti. Ir mūsų plačiai nuskambėjusi knyga „Sibiro haiku” buvo visiškai naujas ir gana sudėtingas žingsnis vaikų literatūroje – į vieną sujungti du visiškai skirtingus, sunkios istorinės temos ir komikso žanrus. Tačiau nesigailiu, skaitytojams ši knyga labai patiko, jau išleidome keturis knygos tiražus, verčiame ją į kelias užsienio kalbas.

Įdomu, ką skaito jūsų vaikai?

Mano merginoms jau – 14 ir 17, žinoma, jos skaito knygas iš mokyklos sąrašo, tačiau, pastebiu, pamažu pereina prie suaugusiųjų knygų. Jei jau visai atvirai, skaito mažokai, nors stengiuosi parodyti, patarti, tai, ką tikrai vertėtų paskaityti. Dar vienas būdas – šeimoje skaityti drauge, paskui knygas aptarti, apie jas pakalbėti, patirti kitomis formomis. Pavyzdžiui, prieš žiūrėdami naują filmą „Tarp pilkų debesų“ perskaitėme dar kartą Rūtos Šepetys knygą. Jaunesnioji tai padarė net du kartus, o po filmo man atskaitė moralą – taigi, filme nėra pačių svarbiausių scenų iš knygos!