Tinklalapio logotipas
Grįžti

Lietuvių kilmės žydų pedagogas: mokytojo darbas – atsakingiausias pasaulyje
event 2018-11-26 domain Bernardinai.lt

Lietuvių kilmės žydų pedagogas: mokytojo darbas – atsakingiausias pasaulyje

Izraelio Holon Atidim mokyklos mokiniai kiekvienais metais vyksta į Lenkiją. Moksleivių delegacija, kurioje daugiau nei šešiasdešimt narių, lanko per Holokaustą nužudytų žydų masines kapavietes, lagerių ir getų vietas ir panašiai. Daugelis jų mėgina atrasti ir savo giminių istorijos pėdsakų. Kaip teigia mokyklos direktorius ir pilietinio ugdymo mokytojas Markas Babotas, pagrindinis vizitų tikslas – tiesti tiltus tarp skirtingų tautų. Būtent tokie susitikimai suartina ir skatina artimiau pažinti vieniems kitus.

Mokyklos direktoriaus giminės istorija prasideda Lietuvoje. Kaip teigia pats pašnekovas, Lietuva yra jo namai. Jis dažnai čia atvažiuoja aplankyti iš Lietuvos kilusių močiučių ir kitų artimųjų kapų. 

„Kai tik atvykstu į Lietuvą, visuomet stengiuosi kalbėti lietuviškai. Mūsų mokykloje mokosi mokinių, kurių šaknys – iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Todėl smagu, kai galiu su jais kalbėtis jų kalbomis.“

Kosto Kajėno nuotrauka

Iš Kauno kilęs pašnekovas, kaip ir visi Izraelio gyventojai, tarnavo armijoje, o ten ne tik baigė aukštąjį mokslą, tačiau ir gavo pulkininko laipsnį.

„Atvykęs į Izraelį turėjau tarnauti armijoje. Kai išvykome iš Lietuvos, man tebuvo dvylika metų, pati emigracija tokio amžiaus vaikui yra krizė. O vėliau, kai patekau į armiją, buvo tikras šokas. Nei namų, nei mamos maisto, tai buvo tikras iššūkis. Vėliau teko dalyvauti ir pirmąjame kare su Libanu. Ten buvau sužeistas. Kai važiavome džipu, sprogo bomba prie pat automobilio, kuriame buvau. Taigi, mane paguldė į ligoninę, tačiau iš jos aš pabėgau ir grįžau atgal į savo dalinį.“

Vėliau M. Babotas dirbo diplomatinį darbą, dvejus metus darbavosi konsulate, Ukrainos sostinėje Kijeve.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Pašnekovas dvylika metų dirba mokykloje, kaip pats  teigia, jis yra labiau mokytojas nei direktorius. Jis siekia kuo artimiau ir glaudžiau bendrauti ne tik su mokyklos administracija, tačiau ir su kiekvienu mokiniu.

M. Babotas didžiuodamasis kalba ir apie savo šeimą, žmoną, kuri yra anglų kalbos mokytoja, ir tris savo dukras. Vyriausia jų yra vyr. karininkė ir artileristė Izraelio armijoje. Paklaustas, kokių skirtumų mato tarp Lietuvos ir Izraelio švietimo sistemų, ilgai nemastęs taria: „Visų pirma Izraelio mokyklose nėra tiek disciplinos kaip Lietuvoje ar kitose Europos valstybėse. Tačiau kalbant apie atlygį mokytojams iškyla ta pati problema. Visur atlyginimai švietimo darbuotojams yra per maži. Todėl labai sunku pritraukti talentingų ir gabių mokytojų. O juk tenka ieškoti žmonių, turinčių talentą ir pašaukimą. Ne kiekvienas žmogus gali mokyti. O ir pas mus ateina jaunų mokytojų, kurie po kelių mėnesių randa geriau apmokamą darbą. Tai išties liūdina. Turime suprasti, kad svarbiausia valstybės raidai yra jos gyventojų išsilavinimas. Juk būtent mokykla yra kur kas didesnis ginklas, nei tie, kuriuos naudojame kare. Mokinys yra daug svarbiau už lėktuvą, tanką ar granatą. Tiek metų dirbdamas švietimo sistemoje galiu drąsiai teigti, kad mokytojo darbas yra sunkiausias ir atsakingiausias pasaulyje.“

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Izraelio mokyklos išties atrodo kitaip nei tos, kurias matome Lietuvoje, ir ne tik todėl, kad mokyklos teritorijoje yra ne vienas požeminis bunkeris. Šiais bunkeriais mokyklos bendruomenė naudojasi per oro atakas. Pasigirdus oro pavojaus sirenai, visi mokiniai turi palikti klases ir pasislėpti saugiame bunkeryje. Čia yra ne tik šviesu, geriamojo vandens, tačiau ir visos priemonės, reikalingos mokymo procesui. Pašnekovas prisimena ir iš Vilniaus kilusią savo mokinę, kuri žuvo per teroro aktą. Dabar mokyklos teritorijoje yra memorialas, kuriame yra jos atminimui skirta lenta. Čia taip pat iškalta ir ne viena dešimtis kitų žuvusių mokinių pavardžių.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Markas Babotas teigia: „Izraelyje dar daug reikia nuveikti, tačiau turime kuo džiaugtis, visų pirma, kad apskritai esame čia. Taip pat daug pasiekėme medicinos, informacinių technologijų srityse. Bet ir Lietuva nestovi vietoje, kai atvykstu pas jus, matau tikrą Europą. Asmeniškai nebejaučiu, kad Lietuva buvo tiek metų okupuota. Tai tikrai labai didelis pasiekimas. Ir, be abejo, turime nepamiršti, jog kiekvienas lietuvis yra dvidešimt procentų žydas, todėl esame broliai. Aš esu lietuvis. Didžiuojuosi savo kilme, todėl žiūriu į mus kaip į brolius.“

Ši publikacija yra projekto „Vaikščiotojai-100“ dalis. 

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka