Tinklalapio logotipas
Grįžti

Lietuvos mokykla – atvira pasauliui
event 2018-03-14 domain Lyderių laikas

Lietuvos mokykla – atvira pasauliui

Ketvirtasis nacionalinis švietimo lyderystės forumas organizuotas vykdant projektą „Lyderių laikas 3“. Dviejų dienų renginyje kviesta kalbėtis apie mokyklą, atvirą migruojančioms idėjoms, kultūroms, skirtingiems mokiniams ir jų šeimoms, socialiniams, kultūriniams iššūkiams ir naujoms galimybėms.

Forumas skirtas geriau suprasti, kaip keičiasi mokykla didėjant mokinių įvairovei, kokią įtaką demografiniai išbandymai daro mokyklos aplinkai ir kaip mokykla turėtų ugdyti po pasaulį pasklidusius tautiečius, kaip galėtų padėti į gimtinę sugrįžusiems ir lengvinti atvykstančiųjų integraciją.

Ketvirtajame nacionaliniame švietimo lyderystės forume dalyvavo beveik visų Lietuvos savivaldybių atstovai ir svečiai iš 24 pasaulio valstybių, iš 4 žemynų, kur yra stiprios lietuvių bendruomenės. Pasaulio lietuviai atstovavo ne tik šalių, kuriose gyvena, bet ir miestų, organizacijų, lituanistinių mokyklų ir mokyklų mokomąja lietuvių kalba, klubų ir stovyklų, sąjungų bendruomenėms – net 58 organizacijoms. Iš viso į forumą susirinko apie 600 dalyvių, 45 iš jų skaitė pranešimus, kalbėjo diskusijose ar moderavo jas. Jie atstovavo 39 Lietuvos organizacijoms, pradedant progimnazijomis ir baigiant universitetais.

Antrąją forumo dieną daugiau dėmesio skirta įtraukties svarbai šiuolaikinėje visuomenėje. Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius kalbėjo tema „Socialinio-ekonominio, kultūrinio konteksto įtaka mokinių pasiekimams“.

„Skaitau pavadinimą ir man pačiam kyla klausimas, „konteksto“ sakyti ar „kontekstų“? Jų yra didžiulė įvairovė. Buvo laikas, skaičiavome vieną du parametrus ir sakėme, kad tai jau kontekstiniai duomenys. Dabar vien analizuojant šeimų struktūrą galima skirti keletą kontekstų. Kontekstas gali turėti neigiamą poveikį vieniems aspektams, bet neturėti kitiems arba būti lengvai kompensuojamas. Susitinkant su mokyklų bendruomenėmis kildavo klausimas apie konteksto įtaką. Turiu pasakyti, kad mokyklos dažnai nepakankamai suvokia savo kontekstą. Ir pagal menamą, įsivaizduojamą kontekstą planuoja visus savo veiksmus. Tačiau mums reikia atsižvelgti į esamas sąlygas. Kokį poveikį švietimo priemonėmis galime daryti vaikų pasiekimams šiomis sąlygomis?

Nacionalinis forumas16 20180301

Nėra visiems laikams duoto tam tikro socialinio-ekonominio, kultūrinio konteksto. Ar pamatome tą ribą, tą laiką, kai kontekstas pasikeičia? Prieš gerą dešimtmetį, o gal ir anksčiau, mokyklose klausdavau: kokių kitokių vaikų pas jus atsirado? Ne asocialių, ne socialinės rizikos šeimų, bet tėvų paliktų, šiems išvykus dirbti į užsienį. Čia aiškus konteksto pasikeitimas vaikams, ir jie tam tikra savo elgsena tai rodė. Mokykla mėgino reaguoti į šią vaikų grupę. Svarbiausia laiku suvokti realų kontekstą“, – kalbėjo švietimo ir mokslo viceministras. Jis pabrėžė mokyklos bendradarbiavimo su tėvais būtinybę, nes mokyklon dažniausiai ateina tie tėvai, kuriems gal net ir nelabai būtina, o kitų prisikviesti neįmanoma. G. Kazakevičius įsitikinęs, kad tėvus įmanoma įtraukti, prisijaukinti, prisikviesti, kad ir kokie abejingi savo vaikams ar pasyvūs jie būtų. „Tik reikia galvoti, kaip mes kalbamės su tėvais. Jeigu pradėsime demonstruoti aukštąjį pilotažą kalbėdami apie ugdymo turinį, ugdymo tikslus ir pasiekimus, vargu ar tėvai, vieną kartą tai išklausę, ateis į mokyklą dar sykį. Jeigu norime, kad tėvai įsitrauktų į mokyklos gyvenimą, turime patys juos ir atsivesti. Mano patirtis Žeimelyje rodo, kad galima netgi išblaivinti kuriam laikui. Kolegos paskui sakė: na ir kas, vis vien viskas grįžo į senas vėžes, bet kai pagalvoji, kad ta mergaitė per savo septynerių metų gyvenimą turėjo galimybę bent vieną mėnesį matyti mamą kitokią ir gauti tiek visko reikalingo mokymuisi, supranti, kad buvo verta stengtis“, – dalijosi mintimis G. Kazakevičius.

Šį kartą nebuvo plačiau nagrinėta konteksto įtaka mokinių mokymosi pasiekimams, kuriuos atskleidžia tarptautiniai tyrimai. Visi puikiai žinome, kad įtakos turi ir ankstyvasis ikimokyklinis ugdymas, ir pamokų nelankymas ar vėlavimas, ir, žinoma, patyčios. Juk jeigu vaikas mokykloje turi išgyventi baimę, jei pagrindinė jo mintis – kaip išgyventi šią dieną, kas bus per pertrauką, kas bus po pamokų, tai toks vaikas fiziškai klasėje yra, bet iš esmės jo mokykloje nėra, jis yra kitame pasaulyje, su savo sunkumais. „Bet pats žinojimas savaime nieko nekeičia. Kaita prasideda tada, kai bent jau pabandome ką nors daryti. O jei su žmonėmis nesusišneki, jų neįtrauki, iš esmės gali pats sau manyti ką nori, gyventi dramblio kaulo bokšte, deklaruoti gražias idėjas ir atėjus kitam etapui pamatyti, kad įvyko tiktai tos pačios kultūros perkūrimas, bet ne pokytis“, – apibendrino viceministras.

Jis dalijosi mintimis ir apie tai, kaip turėtume veikti, kad ankstyvojo ikimokyklinio ugdymo aprėptis būtų didesnė, ir perspėjo dėl čia slypinčių pavojų. „Jeigu pradėsime galvoti tik apie aprėptį, ar neprarasime ikimokyklinio ugdymo kokybės? Paskutinė matyta įstatymų leidybos iniciatyva buvo siūlymas šalia ikimokyklinio ugdymo diegti vaikų priežiūros, namų auklių darbo galimybę. Tai reiškia, kad nedirbantys ar pensinio amžiaus žmonės gali prižiūrėti tam tikrą laiką kokius penkis vaikus, išsiėmę individualios veiklos liudijimą. Ar čia kalbame apie kokybišką ikimokyklinį ugdymą, ar apie vaikų pasaugą? Tai yra ne švietimo, o socialinės sferos priemonės. Juo labiau kad net nekeliamas prižiūrinčiojo išsilavinimo, supratimo apie ankstyvąjį ikimokyklinį ugdymą klausimas, nenumatyta jokių apsaugos priemonių“, – sakė jis.

Nacionalinis forumas17 20180301

G. Kazakevičius, atsakydamas į auditorijos klausimus, užsiminė apie pagalbos specialistų, socialinių pedagogų problemas. Vienur jų stinga, kitur jie atleidžiami. Mokytojo pagalbininko etatui yra skiriamas finansavimas, tačiau pinigai kartais pasiekia mokyklas, neturinčias tokio specialisto. Ir atgal negrįžta, jie panaudojami kažkam kitam. Kyla klausimas, kaip padaryti, kad finansavimas pasiektų tuos, kuriems jis skirtas? Kaip pasiekti įtrauktį neprarandant kokybės? Viceministro manymu, tam mes turime skirti daugiausia dėmesio, gal būt net kartais aukodami „šventąjį turinį“. „Juk kas yra svarbiau už vaiką? Mokslininkai sako, kad vienas iš dalykų, darančių didžiausią įtaką pasiekimams, yra lūkesčiai, arba tikėjimas vaiku. Ir to tikėjimo parodymas: „Aš tavim tikiu, tu gali, tu gali čia, o tu ten.“ Tada ir vaikas pradeda stengtis, nes: „Aš matau, kad tau iš tiesų rūpiu.“ Kitas dalykas – santykis: mokinio ir mokytojo, studento ir dėstytojo. Lietuvoje jis yra nelabai koks. Prisimenu vieną Vilkaviškio mokyklą, kurioje kūrėme mokomąjį filmą. Ten nuskambėjo frazė, dėl kurios šį filmą verta pažiūrėti: „Per šiuos metus mes supratome, kad pirmiausia pažink vaiką, o jau paskui pradėk mokyti. “Jeigu tu jo nepažįsti, tai ir visi tavo bandymai gali būti nesėkmingi. Neseniai Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo atidaryta Kelmės specialiosios mokyklos vaikų darbų paroda. Kas lėmė tokį fantastišką rezultatą, kurį jie demonstravo? Kantrybė: nepavyks per mėnesį, pavyks per metus, bet mes nueisime tam tikrą kelią kartu; tikėjimas: tie vaikai gali, nors ir turi sunkių negalių; suaugusio žmogaus nuoširdumas. Juk vaikai kaip niekas kitas pajaučia, ar čia tik tavo darbas, ar „iš tiesų aš tau svarbus“. Ko gero, taip ir prasideda tas santykio kūrimas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad švietimas visų pirma yra santykiai. Jei jų nesusikursi, nebus ir kitų dalykų.“

Kalbėdamas apie paramą vaikams kaip apie galimybę augti socialiai teisingoje aplinkoje, viceministras minėjo visos dienos mokyklą ir teigė: „Tai yra ne kažkoks priverstinis būdas, o greičiau vadovavimasis skandinavišku principu, kad kiekviena mokykla turi sudaryti tokią galimybę, bet ne kiekvienas vaikas būtinai turi ja pasinaudoti.“ Jis teigė, kad fizinio, emocinio, psichologinio saugumo iškart nepasieksi, jeigu tikslingai dirbama (patyčių prevencija), poveikį galima pamatyti tik po kelerių metų, todėl labai svarbu darbas su šeima, nes nieko gero negalima tikėtis nuošaly paliekant šeimą. „Bet visa tai gali įvykti tik jei permąstysime mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo klausimus. Visada pasisakau už principą, kad mažiau reiškia daugiau. T. y. ne kiekiai, ne seminarų ar dalyvių ir pažymėjimų skaičius ką nors lemia. Jei pasirenkama viena ar dvi temos ir jos vystomos ilgesnį laiką, jei į tai investuojama, tai tikrai galima tikėtis poveikio. Susikoncentruokime, neišblaškykime pajėgų, neišblaškykime lėšų“, – baigė savo pranešimą G. Kazakevičius.

Tik drauge su bendruomene

Daugelis dalyvavusiųjų forumo diskusijose pabrėžė bendruomenės įtraukimo svarbą. Kaip politikas apie tai kalbėjo ir Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Tautvydas Tamulevičius.

„Alytuje pastaraisiais metais daug daroma įtraukiant bendruomenę. Vienintelis būdas užtikrinti, kad pokyčiai būtų ilgalaikiai, – įtraukti kuo daugiau žmonių. Mes siekiame, kad alytiškiai taptų reiklesni, labiau norėtų dalyvauti tiek miesto, tiek šalies valdyme. Bendruomenės įsitraukimas prasideda nuo labai mažų žingsnelių. Po Lietuvos naujienų agentūros ELTA atliktos gyventojų apklausos paaiškėjo, kad Alytus – vienintelis miestas, kur 50 proc. žmonių pasakė esantys laimingi. Ir tada pradedi galvoti, o kas toji laimė yra? Ar tai tam tikras atsakomybės prisiėmimas? Noras, kad visi patys po truputį kurtume savo miestą? Miesto gyventojai išsakė gana paprastus lūkesčius: šaligatviai, keliai, asfaltas. Pagal pilietinės galios indeksą, vos ne 90 proc. apklaustųjų mano, kad svarbiausia žinoti kasdieninius gyvenamosios vietos reikalus, bendruomenės problemas. Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės nedalyvauja susirinkimuose? Tiek bendruomenės, tiek mokinių tėvų mokyklose. Manau, nevykęs viešinimas, nepatogus laikas.

Nacionalinis forumas18 20180301

Mes rengiame apklausas. Pavyzdžiui, kad ir dėl kalėdinės eglutės, nes ji tradiciškai yra miesto pasididžiavimas: kurio miesto pati gražiausia, kurio pati prasčiausia ir t. t. Užpernai turėjome madingą, novatorišką, bet toli gražu ne visiems patikusią. Praeitais metais paklausėme gyventojų, kokio stiliaus eglutės norėtų, visi atsakė, kad klasikinio. Tokią ir turėjome... Yra devynios patariamosios tarybos verslo, jaunimo, neįgaliųjų ir kt. klausimais. Visiems žmonėms, kurie nori mieste ką nors nuveikti, stengiamės pasiūlyti jiems tinkamą formą. Kad gyventojams būtų dingstis susitikti ir spręsti vietines problemas, sumanėme žaliąsias palapines. Jos statomos tose vietose, kur bus įgyvendinami projektai. Paskiriamas laikas po darbo, kvietimai įmetami į pašto dėžutes. Siūlymus aiškinamės kartu su projektuotojais. Savivaldybė gali finansuoti pusę pačių įvairiausių projektų sumos, tai gali būti apželdinimas, apšiltinimas, žaidimų aikštelė ir kt.

Miesto jaunimas iš esmės pats suprojektavo aikštelę ir geba puikiai ją prižiūrėti, kaip savo nuosavybę. Taip ir turi būti. Tas pat bus ir su dviračių trasa. Lietuvybės centras daro sąrašus kitur gyventi išvykusių alytiškių. Kviečiame juos pasakoti, kaip gyvena, bendrauti, didžiuotis tuo, kad esame alytiškiai.“

Užsieniečių integracijos patirtimi dalijosi Panevėžio pedagogų švietimo centro metodininkė Birutė Šinkūnaitė. „Vieną dieną į mūsų centrą užėjo užsieniečių pora ir paklausė, kur jie galėtų išmokti lietuvių kalbos. Puolėme ieškoti, kas galėtų pamokyti, bet neatsirado nė vieno mokytojo. Žinoma, turime puikių lituanistų Panevėžyje, bet jie neturi patirties mokyti suaugusius. Iki tol manėme, kad ir užsieniečių Panevėžyje nėra. Pradėję aiškintis kalbos mokymo problemą sužinojome, kad jų yra, ir ne taip jau mažai. Paaiškėjo, kad jų ekonominė-socialinė ir kultūrinė integracija labai sudėtinga. Tai buvo pirmasis centro projektas. Susiradome programų, kurios mums tiktų, išsiuntėme kvietimus, atsiliepė apie 40 žmonių. Jie buvo dirbantys, todėl mokymus teko organizuoti po darbo ir savaitgaliais. Taip pat supratome, kad mokyti reikia visą šeimą, kartu su vaikais, kad pamokos auditorijose, klasėse būtų neveiksminga, todėl didžioji mokymų dalis vyko keliaujant, žygiuose, kavinėse, muziejuose. Pasirinkome dvi programas: visiškai nemokantiems lietuvių kalbos ir šiek tiek pramokusiems. Trečdalis mūsų mokinių buvo rusakalbiai, tad su jais buvo lengviau, o du trečdaliai – arba anglakalbiai, arba kalbantys prancūzų, ispanų kalbomis, kurių Panevėžyje mažai kas moka. Kalba yra labai svarbu, nemoki kalbos – neatsidaro jokios durys.

Nacionalinis forumas19 20180301

Taigi, kaip sugebėjome, pasirengėme metodinę medžiagą, subūrėme puikų mokytojų kolektyvą, kuris nors ir su baime, nes svetima kultūra, lengva suklysti, ėmėsi darbo. Konsultavomės su projekto dalyviais, tarp kurių buvo pora kalbininkų iš islamo šalių. Tai mums padėjo apsisaugoti nuo kokio nors kultūrinio netakto. Turėjome projekte ir 7 mokyklinio amžiaus vaikus, bebaigiantiems mokyklą reikėjo pagalbos rengiantis egzaminams. Užduotis buvo ne iš lengvųjų, bet pasitvirtino, kad gražiausias ir prasmingiausias bendravimas vyksta neformalioje aplinkoje. Mes jiems parodėme garsiausias Lietuvos vietas, vakarojome prie laužų, plaukėme valtimis.

Teisinių socialinių pagrindų ugdymo programa labiausiai buvo orientuota į Lietuvos Konstituciją, nes žmogui, norinčiam gauti leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje, reikia išlaikyti Konstitucijos egzaminą. Padėjome įgyti supratimo apie veiklas pagal verslo liudijimus, įgyti įgūdžių dirbant kompiuteriu lietuviškomis programomis.

Antrasis projektas buvo panašus į pirmąjį, tiktai orientuotas į individualų darbą su kiekvienu žmogumi. Pavyzdžiui, norintieji pasirengti vairavimo egzaminui daug vargo, kol pradėjo suvokti formuluotes. Tuo metu gauti testą anglų kalba Panevėžyje buvo neįmanoma. Spręsti kitus integracijos klausimus mums padėjo projekte įdarbintas teisininkas.“

Mokykla, atvira visiems...

Diskusijoje „Ką reikia daryti, kad mokykla būtų atvira visiems ir įvairiems mokiniams?“ dalyvavo Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro vadovas Vaidas Bacysdr. Lina Miltenienė iš Šiaulių universiteto, dr. Auksė Petruškevičiūtė iš Lietuvos edukologijos universiteto, lektorė Aušra Šimoniukšytė iš Vilniaus kolegijos, dr. Karolis Žibas iš Vytauto Didžiojo universiteto. Diskusiją moderavo doc. dr. Emilija Sakadolskienė iš Vilniaus universiteto.

E. Sakadolskienė. Pradėkime nuo sampratos. Kas yra įtraukusis ugdymas, kaip ši samprata keitėsi. Mūsų diskusija turi būti orientuota į kaitą, ne tik į esamos padėties apibūdinimą ir įvertinimą.

K. Žibas. Galvodamas apie įtraukųjį ugdymą visada galvoju apie globalųjį kontekstą. Neišspręsime savo kiemo problemų, kol neišspręsime globalių. Mes turime matyti, kokia yra šiandien pasaulinė socialinė ekonominė nelygybė, kokia klimato kaita, koks yra darnusis vystymasis. Čia esminiai dalykai, per kuriuos turi ateiti ir šiuolaikinis įtraukusis švietimas. Mokytojai ir mokiniai turi suvokti, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, yra tik dalelytė globalaus vystymosi pasekmių. Šiandien 1 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų turi tiek, kiek pusė visos žmonijos. O kokia atskirtis Lietuvoje – apie 550 tūkst. žmonių gyvena ties skurdo riba. Tai yra globalizacijos pasekmė. Įtraukusis ugdymas turi surasti tam tikras patrauklias formas, kad papasakotų apie globalizacijos sunkumus. Jau ikimokyklinukai turi žinoti, kad gyvena globaliame pasaulyje, nes tik tokiu būdu galima susikurti empatiją sau ir kitiems, suvokti visą procesą, visą pažeidžiamumą.

E. Sakadolskienė. Anksčiau kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą apsiribodavome negalia, specialiaisiais poreikiais. Lina kalbės apie tai, kaip ši sąvoka plečiasi.

L. Miltenienė. Šiandien mes tikrai turime matyti viso pasaulio kontekstą ir Lietuvą Europoje ir pasaulyje. Tikslai, kurie keliami darniam vystymuisi, gerovės visuomenei, yra neatsiejami nuo švietimo. Juk švietimas ir yra tas įrankis, kuris gali padėti sukurti tvarią visuomenę, o tvari visuomenė neįsivaizduojama be socialinio teisingumo, be įvairovės ir pagarbos jai, be lygiavertiškumo, be pagarbos žmogaus teisėms. Mokslininkai kalba apie įtraukųjį švietimą kaip būtiną sąlygą, kuriant tvarią gerovės visuomenę. Kodėl taip atsitiko, kad Lietuvoje ilgą laiką įtraukusis ugdymas buvo siejamas su specialiaisiais poreikiais? Aš tai sieju su mūsų visuomenės homogeniškumu. Pasaulyje migruoja apie 3 proc. žmonių, turinčių specialiųjų poreikių dėl negalių ar sutrikimų. Iš šių žmonių šeimų kilo judėjimas dėl lygiavertiškumo ir žmogaus teisių. Kilo mintis, kad vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, geriausia mokykla yra bendra mokykla. Svarbu, kad visi vaikai turėtų galimybę būti kartu. Platesnė samprata atsirado po pasaulinio forumo 2000 m., kada pradėta plačiau kalbėti ne tik apie neįgaliųjų, bet ir apie pabėgėlių, krizinėse situacijose atsidūrusių, sergančių AIDS ir kt. žmonių teises. 2008 m. UNESCO surengtos tarptautinės konferencijos priimtoje deklaracijoje teigiama, kad įtraukusis ugdymas – tai nenutrūkstamas procesas, švietimo tobulinimas, siekiant užtikrinti kokybišką ugdymą kiekvienam visuomenės nariui, kad ir kokiuos būtų jo skirtybės. Ši samprata buvo plėtojama toliau, atsirado tokios sąvokos, kaip kliūčių mažinimas ir vengimas, numatymas, o jei jau atsirado, šalinimas, bet vadovaujantis ne lygiavos, o lygiavertiškumo principu, atsižvelgiant į kiekvieno poreikį.

E. Sakadolskienė. Mes šiandien daugiau kalbame apie sociologinius dalykus, bet pasigendu minčių apie skirtingus mokymosi stilius, kurie įtraukia ir intravertą, ir ekstravertą, ir tą, kuris mėgsta mokytis socialiai bendraudamas, ir tą, kuris individualistas... Taigi, ugdymo būdai ir sunkumai, ugdymo organizavimas.

V. Bacys. Visų pirma pasakysiu, kad nelabai tikiu socialiniu teisingumu, labiau – socialine atsakomybe. Ir nelabai tikiu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, labiau – būtinybe ugdyti socialinį atsparumą, kai atsiranda tam tikri bendruomeniniai veiksmai, neprieštaraujantys darniam vystymuisi. Mes dabar į įvairovę žiūrime kaip į tam tikrą kliuvinį, o bendruomenėje privalai vadovautis nuostata, kad įvairovė yra gėris. Mokykloje 10 mokinių, atvykusių iš užsienio, Italijos, Vokietijos, Anglijos ir kt. Mes kalbame apie lietuvybės išsaugojimą, o kaip išsaugoti tose šeimose, pavyzdžiui, itališkumą? Taigi turime įvairovę. Ar mes norime juos integruoti asimiliuodami, ar saugoti ir pripažinti jų skirtybes? Aš manau, kad daug niuansų mokyklose yra sureglamentuoti ir jos pačios nieko nesprendžia. Žmonės praranda savybę svajoti, įgyja savybę veikti. O kai nustoja veikti patys, vykdo instrukcijas. Tada atsiranda pasakymai: tas neįmanoma, to negalima, taip nebūna ir pan. Ir didelės, ir mažos mokyklos turi tų pačių problemų. Švietimo sistema yra labai segreguojanti. Kai vadovavau didelei mokyklai, buvo toks atvejis: ateina vaikas, aiškiai turintis specialiųjų poreikių, o aš neturiu specialistų, ar privalau priimti jį į mokyklą? Labai džiaugiuosi, kad 80 mokinukų tėvai sutiko iš mokinio krepšelio finansuoti mokytojo padėjėjo etatą, nes tam vaikui to reikėjo. Čia jau yra socialinė atsakomybė. Tas vaikas – šalia mūsų vaikų ir mes privalome jam garantuoti galimybę. Leiskim sau svajoti, o mūsų svajones tegul užrašo valdininkai...

E. Sakadolskienė. Dalis 10–15 metų vaikų nenori mokytis ir lankyti mokyklos. Auksė yra susipažinusi su tarptautine sistema, teikiančia devintokams ir dešimtokams kitokių galimybių. Ji rūpinasi, kaip padėti vaikams, kurie turi alergiją mokyklai dėl pačių įvairiausių priežasčių, – o dažniausiai pati mokykla būna tos alergijos sukėlėja.

A. Petruškevičiūtė. Viceministras šiandien kalbėjo – pirmiausia pažinti, o paskui pradėti mokyti. Jau keletą metų Lietuvoje entuziastų dėka diegiamas produktyvusis mokymas. Paauglių hormonų audros kartais lemia labai didelius individualius poreikius, ir būtent šio amžiaus vaikai neretai turi ir socialinių, ir mokymosi sunkumų. Keturios Lietuvos mokyklos 9–10 klasių mokiniams, kurie nori mokytis kitaip, nes yra praradę motyvaciją ar neturi mokymosi įgūdžių, dvejiem metams siūlo tokį mokymosi modelį, kurio tikslas – padėti išmokti mokytis, taikant individualaus mokymosi metodą, individualų ir grupinį konsultavimą ir t. t. Tris dienas mokomasi mokykloje, dvi – praktinio mokymosi vietose bendruomenėje. Taip visa bendruomenė prisiima atsakomybę padėti vaikui įgyti socialinių, mokymosi įgūdžių, pasirinkti tolesnį kelią. Kai kurioms mokykloms atrodo, kad taip mokytis – ne prestižas, kad tai dar labiau didina socialinę atskirtį, bet iš tiesų tai vaikams padeda sugrįžti į mokymosi kelią, geriau pasirinkti profesiją. Ir kartais pagrindinę mokyklą jie baigia net geriau už kitus mokinius. Bet tam reikia, kad keistųsi mūsų pačių požiūris, ir dar šiokio tokio papildomo finansavimo.

A. Šimoniukšytė. Kultūrinė įvairovė dažnai nulemia socialinę nelygybę. Jeigu priklausai tam tikrai kultūrinei grupei, dažnai tai lemia tavo padėtį socialinėje hierarchijoje. Žinau, su kuo tenka susidurti romams. Pavyzdžiui, viena mergaitė iš taboro, Rada, labai norėjo į mokyklą. Bet mokykloje... Savanorė, buvusi kartu su ja, pasakojo, kaip Rados akivaizdoje rugsėjo pirmąją vyko diskusija tarp dviejų mokytojų, kuri paims ją į savo klasę. O kai išrikiavo visus pirmokėlius ir mokytoja visiems įteikė po pirmoko pasą, ji pro Radą tiesiog praėjo. Po viso renginio savanorė paklausė, kodėl nedavė Radai pirmoko paso. Mokytoja atsakė: taigi ji – čigonė. Mano galva, tai kelia daugybę klausimų, bet gal čia jau apie mokytojų rengimą reikėtų kalbėti.

V. Bacys. Pavyzdys spalvingas, bet čia tik mokytojo konservatizmas... galiu papasakoti kitą atvejį. Mokykloje, kurioje mokosi 500 mokinių, prie klasės durų guli neįgalus vaikas. Pro jį praeina visi, ir vaikai, ir suaugę, ir niekas nebando jam padėti...

E. Sakadolskienė. Tai parodo, kaip mokykla įtvirtina socialinę nelygybę. Parodo, kaip stinga mokytojams sąmoningumo, supratimo, koks yra jų vaidmuo. Pakalbėkime dabar apie bendrojo ugdymo programas. Kas jose turi keistis?

V. Bacys. Mes analizavome, kiek bendrosios programos atspindi migraciją ir įvairovę apskritai. Reikia pripažinti, kad turime labai skurdžias programas. Pasekime pabėgėlio vaiko kelią Lietuvoje per švietimo sistemą. Pabradė: uždara teritorija, saugoma šunų ir ginkluotų žmonių. (O jie bėgo nuo karo.) Po metų – Rukla, o vėliau – Klaipėda, Kėdainiai ar Vilnius, kur jie eina į trečią mokyklą ir joje susiduria su lygiai tokia pat struktūrine diskriminacija kaip romų mergaitė. Nors čia yra jau visos mūsų bendruomenės atsakomybė. Be galo trūksta empatijos, suvokimo, iš kur tas pabėgėlis Lietuvoje atsiranda. Ir vėl grįžtame prie to paties globaliojo švietimo. Šiandien mūsų švietimo sistema apskritai ir bendrosios programos konkrečiai nėra jautrios įvairovei ir migracijos procesams.

E. Sakadolskienė. Ir vadovėliai, sklidini stereotipų, prie to prisideda, o mokytojai dažniausiai vadovaujasi vadovėliu, o ne programomis.

Apibendrinant diskusiją galima teigti, jog norint kaitos reikia, kad pedagogas būtų tam pasirengęs. Galima daug kalbėti ir apie studentus, ir apie mentorius mokyklose, pas kuriuos juos siunčiame. Būtent jie, mentoriai, kartais būna silpnoji grandis. Nueina studentas į mokyklą, o mentorius dirba taip, kaip universitetuose mokoma nedirbti. Bet daugeliui diskusijos dalyvių šviesų įspūdį paliko Ingos Grinytės-Fedčuk iš Stokholmo (Švedija) žodžiai: „Švedijos švietimo sistema sutvarkyta taip, kad visi turėtų galimybę būti priimti, kiekvieno tapatybė pateikiama kaip vertybė.“