Tinklalapio logotipas
Grįžti

Moderni technologija panaikina kurtumą, bet girdėti tenka mokytis
event 2018-11-13 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Moderni technologija panaikina kurtumą, bet girdėti tenka mokytis

Kochlearinė implantacija (klausos implantacija) yra pažangiausias būdas pasaulyje spręsti kurtumo problemas. Teoriškai modernūs implantai galėtų visiškai panaikinti klausos negalią ir kurtumą, deja, pasitaiko atvejų, kai fiziologiškai atkūrus gebėjimą girdėti pacientas vis tiek negirdi, nekalba. Tai rodo, kad vien medicininio indėlio šiai problemai išspręsti tikrai nepakanka.

Siekiant geriausių implantacijos rezultatų, ją turėtų papildyti nuosekli klausos lavinimo programa. Po implantacijos būtina pasitelkti pedagogines, psichologines ir socialines priemones, kurios vaikui suteiktų galimybę mokytis ne tik girdėti garsus, žodžius, bet ir suvokti kalbą, pradėti pačiam kalbėti.

Kaip teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinikos vadovas prof. dr. Eugenijus Lesinskas, atliekantis kochlearinės implantacijos operacijas, Lietuvoje nuo šių operacijų pradžios per 20 metų klausą (at)gavo apie 400 kurčiųjų. Kochlearinė implantacija kartu su nuoseklia klausos lavinimo programa užtikrina sėkmingą kurčių vaikų integraciją – net 80 proc. vaikų, turinčių implantus, mūsų šalyje pasiveja bendraamžių raidą ir kartu su girdinčiais vaikais lanko bendrojo lavinimo mokyklas.

Kasmet klausą (at)gauna 50 žmonių

Pasak prof. E. Lesinsko, kochleariniai implantai yra skirti visiškai kurtiems asmenims. Jie nestiprina turimos klausos – jie patys generuoja garsus elektroniniu būdu stimuliuodami sensorines ląsteles. Jie padeda, kai įprastos gydymo priemonės ar įprasti klausos aparatai jau yra bejėgiai.

„Prieš 30 metų pasaulyje buvo sukurta technologija, kuri ilgainiui tobulėjo ir dabar jau yra pasiekusi kasdienės paslaugos lygmenį. Dėl šios technologijos pasidarė įmanoma kurtiesiems įgyti neturimą pojūtį – klausą“, – džiaugiasi ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojas.

Pirmaisiais technologijos taikymo Lietuvoje metais (nuo 1998 m.) tokių operacijų per metus būdavo atliekama vos 1–2, o šiuo metu kasmet operuojama vidutiniškai 50 pacientų. Lietuvoje didžioji dalis operacijų (80 proc.) yra atliekamos nuo gimimo kurtiems vaikams, kurių gimsta apie 1 proc. visų mūsų šalies naujagimių. Kitą dalį pacientų sudaro suaugusieji, kurie prieš tai girdėjo ir staiga visiškai apkurto abiem ausimis dėl genetinių priežasčių, ligos, vaistų ar traumų.

„Valstybė kompensuoja 100 proc. implantų kainos, todėl tokių operacijų poreikis Lietuvoje yra visiškai patenkinamas, stygiaus nėra ir pacientams laukti operacijos eilėse nereikia“, – tvirtina chirurgas.

Šiuo metu siūlomi tokie implantų modeliai, kad gali būti operuojami tiek suaugusieji, tiek vaikai. Pasak mediko, žmogus, kuris anksčiau girdėjo ir staiga apkurto, implantavus ir įjungus tokį kochlearinį aparatą iš karto galės girdėti garsus ir susikalbėti be didesnių problemų, galės kalbėti telefonu ir gerai suprasti kitų kalbą, klausytis muzikos su ausinėmis.

„Truputį didesnė problema yra su vaikais. Vaikas, kuris gimsta kurčias, nežino, ką apskritai reiškia garsas, ir visi garsai, gaunami dėl implanto, jam yra visiška naujiena. Vaikui reikia priprasti prie garso, jį atpažinti ir išmokti suprasti žodžius“, – aiškina medikas.

Garsą sukuria elektroninė sistema

Kochlearinio aparato struktūrą sudaro dvi dalys. Viena dalis yra implantuojama operacijos metu. Įdedamas vidinis implantas, implanto elektrodas įvedamas šalia klausos nervo ir po tokios operacijos išoriškai implanto nesimato.

Kaip girdima naudojant kochlearinį implantą. Biomedikos centro schema

„Bet tam, kad tas vidinis implantas veiktų, reikia nešioti ir išorinę jo dalį, vadinamąjį kalbos procesorių – jį sudaro mikrofonas, kuris sugauna aplinkos garsus, keičiama baterija ir mini kompiuteris, kuris transformuoja tuos garsus į elektroninį signalą. Jis per odą perduodamas į vidinę implantuotą dalį ir aktyvina elektrodą, esantį šalia klausos nervo“, – pasakoja medikas.

Išorinė dalis yra nešiojama ant galvos (prilimpa prie galvos odos magneto principu). Ją nuolat reikia prižiūrėti, reguliariai tikrinti. Nusiėmęs matomą implanto dalį žmogus nieko negali girdėti.

Operuojami vienerių metų vaikai

Iš pradžių, kai tik buvo pradėtos implantacijos operacijos, pasaulyje ir Lietuvoje buvo implantuojama tik viena pusė, įdedamas vienas implantas. Ir viena girdinti ausis jau užtikrindavo normalią vaiko kalbos raidą. Bet labai dažnai susivokti aplinkoje ar išgirsti garsus iš tos pusės, kurioje yra negirdinti ausytė, vaikui yra daug sudėtingiau ir raida girdint abiem ausytėmis yra greitesnė ir geresnė.

„Kiekvienas tėvas nori, kad jo kūdikio vystymosi ar protinių gebėjimų neribotų tai, kad jis turi vieną, o ne du implantus. Todėl pasaulyje labai greitai strategija pasikeitė ir dabar vaikams įdedami du implantai. Nuo 2014 m. abipusė vaikų implantacija yra kompensuojama ir Lietuvoje“, – pasakoja prof. E. Lesinskas.

Pasak chirurgo, kuo anksčiau operuojami negirdintys vaikai, kai yra labilesnė ir lankstesnė vaiko smegenų sistema, tuo geresni būna funkciniai operacijos rezultatai, tuo natūralesnis ir fiziologiškesnis organizmo prisitaikymas ir tuo lengvesnė reabilitacija, šeimai mažiau reikia dirbti su surdopedagogais.

Lietuvoje dažniausiai operuojami vidutiniškai vienerių metų sulaukę vaikai. Raimondo Adžgausko nuotr.

Lietuvoje dažniausiai operuojami vidutiniškai vienerių metų sulaukę vaikai, kai kurie ir anksčiau. Jauniausias Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose operuotas kūdikis buvo 10 mėnesių.

„Lietuva šiuo požiūriu yra tarp lyderių ankstyvos klausos sutrikimų diagnostikos ir ankstyvų operacijų srityje. Išsivysčiusiose Europos šalyse ir Amerikoje, taip pat ir Lietuvoje, diagnostika yra tiksli ir ankstyva. Kurčią vaiką yra galimybė operuoti tada, kada nusprendžiama pagal jo sveikatos būklę, o ne pavėluotai išaiškėjus kurtumui“, – sako medikas.

Operacija padeda ne visiems

Kaip atkreipia dėmesį prof. E. Lesinskas, sėkmingas operacijos rezultatas, be ankstyvos diagnostikos ir laiku atliktos operacijos, priklauso ir nuo intensyvios reabilitacijos po operacijos, taip pat nuo klausos praradimo priežasties ir paciento negirdėjimo laiko.

„Jei ta priežastis – genetinis izoliuotas klausos pažeidimas, operacijos rezultatai bus puikūs. Kitais atvejais – po persirgto meningito ar kai klausos pažeidimas yra įgimto sindromo (ligų grupės) dalis, kai vaiko bendroji raida atsilieka – rezultatas, net ir laiku diagnozavus ir operavus, vis tiek nebus labai geras“, – įsitikinęs gydytojas.

Dažnai klausos pažeidimas būna kartu su kitomis ligomis – apie 30 proc. negirdinčių vaikų turi ir kitų sveikatos problemų, tarp jų ir raidos sutrikimų. Tuomet, pasak gydytojo, negalima tikėtis puikaus rezultato, nes tas vaikas iš principo vystosi lėčiau, turi kitų sunkių ligų, judėjimo, regos, kalbos sutrikimų. Jis girdės ir kalbės, bet ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi.

Kochlearinės implantacijos operacija dažniausiai nebus veiksminga ir tuo atveju, jei pacientas tyloje gyvena ilgiau nei 6 metus. Ilgą laiką negirdintis vaikas nenaudoja smegenų žievėje esančios klausos srities, todėl organizmas ją panaudoja kitiems dalykams.

„Praktiškai net neverta operuoti vaikų, vyresnių nei 6 metų, nes tos smegenų dalys, kuriose turėtų būti klausa, jau būna užpildytos. Implantas garsą skleidžia, nervas tą garsą nuneša į smegenų žievę, bet ten jau nebėra kam analizuoti tos informacijos – ta vieta jau būna panaudota regai ar kokiam nors kitam funkcionuojančiam pojūčiui“, – sako gydytojas otorinolaringologas.

Pasak prof. E. Lesinsko, tai yra sudėtinga medicininė problema – galima tikėtis gerų rezultatų dviem trečdaliams mūsų operuojamų vaikų ir patenkinamų rezultatų trečdaliui vaikų. Bet kokiu atveju operacijos rezultatas bus – vaikas kalbės, girdės, supras, ką kiti kalba. Tačiau girdės ne visus garsus, kalbos vystymosi raida bus sunki.

„Bet didžioji dauguma kochlearinius implantus turinčių vaikų šneka be akcento, tarp jų ir girdinčių vaikų nematyti jokio skirtumo, jei išorinę implanto dalį vaikas nešioja paslėptą po plaukais“, – džiaugiasi medikas.

Po operacijos – klausos lavinimo programa

Kochlearinė implantacija laikoma standartine ir įprasta operacija, ji trunka apie 2 valandas. Tai reiškia, kad atliekami nelabai dideli pjūviai ir gyjama gana greitai.

Jei nėra jokių komplikacijų, chirurgą pacientas gali pamiršti jau po 4–5 dienų, parvykęs namo.

„Specialios priežiūros ar slaugymo nereikia. Išorinė implanto dalis įjungiama po 1 mėnesio labai tyliai, kad pacientas po truputį apsiprastų su girdimu garsu, ir pamažu vis garsinama“, – sako prof. E. Lesinskas.

Vėliau apkurtusių suaugusiųjų ir vaikų, kurių kalba jau buvo susiformavusi, reabilitacija būna lengvesnė ir trumpesnė, o vaikų su įgimtu kurtumu gali užtrukti ir iki kelerių metų.

„Negirdėjusių vaikų smegenys tos informacijos dar nepažįsta taip gerai ir prie jos turi adaptuotis. Anksčiau niekada negirdėjęs vaikas nežino, kaip turi skambėti garsas. Todėl surdopedagogas jį moko, kaip formuoti gomurį ir lūpą, kad garsus jis ištartų taisyklingai ir kad kalbėtų taip, kaip mes kalbame, be specifinio akcento“, – sako gydytojas.

Taigi po operacijos prasideda intensyvus darbas su surdopepdagogais, kurie moko taisyklingai girdėti ir kalbėti. Vaikas kas mėnesį turi vykti pas specialistą, kuris vertina jo raidą, besiformuojančią kalbą. Iki mokyklos vaikas turi nuolatos bendrauti su specialistais ir patys tėvai turi daug dirbti su vaiku namuose.

Sėkmės istorijos dažnos

Paklaustas apie išskirtinius kochlearinės implantacijos atvejus Lietuvoje, prof. E. Lesinskas prisiminė dvi visiškai kurčių dvynių susilaukusias šeimas. Abiejų šeimų abu vaikai gimė negirdintys abiem ausytėmis. Yra ir dar kelios šeimos, kuriose abu vaikai gimė negirdintys, buvo operuoti ir dabar gali girdėti.

„Tie išskirtiniai atvejai ypatingi ne kokiu nors įvykusiu stebuklu, bet geru, sėkmingu rezultatu“, –  sako gydytojas.

Kaip tik prie tokių sėkmingų istorijų galima priskirti ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologo dr. Daumanto Stumbrio dukrytės atvejį. Susidūrimas su kurtumo problema šeimoje mokslininką paskatino į šią problemą pažvelgti kompleksiškai ir įsitraukti į tarpdisciplininę medikų ir sociologų komandą, šiuo metu tiriančią vaikų su kochleariniais implantais socialinės integracijos iššūkius Lietuvoje.

Kad jų dukrytė Agota yra kurčia, sociologo šeima suprato, kai jai sukako 9 mėnesiai. Tada ji nutilo ir nustojo guguoti. Galiausiai mergaitei buvo nustatyta diagnozė – visiškai kurčia.

Beveik metų sulaukusiai Agotai buvo atlikta implantacija. Dabar mergaitei – treji, ir ji jau kalba ne prasčiau negu pirmieji du be klausos problemų sociologo šeimoje gimę vaikai. Surdopedagogai mergaitės adaptacijos ir reabilitacijos etapą vadina sėkmingu ir gana greitu.

„Galima sakyti, kad per dvejus metus dukra pasivijo bendraamžių vaikų kalbos raidą. Ir tikrai nuostabu, kad būdama trejų metų ji jau puikiai ištaria raidę „r“, o tai ne visada pavyksta ir dažnam penkiamečiui“, – rezultatais džiaugiasi tėtis.

Nors Lietuvoje yra galimybė vesti vaikus, turinčius klausos negalią, į specializuotus, klausos problemų turintiems vaikams skirtus darželius, tačiau nuo šio rugsėjo Agotą tėvai ketina leisti į  bendrojo lavinimo darželį kartu su kitais girdinčiais vaikais.

Agota lankys darželį kartu su kitais girdinčiais vaikais. Asmeninio archyvo nuotr.

„Pagalvojome, kam vesti vaiką į specialiųjų poreikių darželį, kai jo raida, klausa ir kalba niekuo nesiskiria nuo girdinčių bendraamžių vaikų, nepaisant to, kad reikės ir toliau lankytis pas surdopedagogą. Vaikų, esančių nebylių ar klausos negalią turinčių žmonių aplinkoje, kurioje bendraujama daugiausia gestais, kalba nesivystys taip gerai kaip aplinkoje, kurioje yra nuolat kalbama“, – tikina D. Stumbrys.

Nuolatinis bendravimas su vaiku

Vaikams, turintiems implantus, gali būti sunku nustatyti garso kryptį, sunkiau išgirsti ir suvokti iš toli atsklindantį garsą, sunkiau derinti žodžių linksnius, jie ne visai teisingai išgirsta ir pakartoja žodžių galūnes arba patys nežino, kokias reikėtų vartoti.

Tačiau kuo dažniau ir prie kuo įvairesnių garsų vaikas bus pratinamas nuo pat pradžių, kuo labiau jis bus lavinamas, kuo daugiau pratimų atliks, knygelių perskaitys, tuo greičiau smegenys išmoks prisitaikyti ir įsisavinti naują informaciją. Anot Agotos tėčio, mokymuisi girdėti svarbiausia yra artimoji vaiko aplinka ir bendravimas.

Anot Agotos tėčio D. Stumbrio, kalbai lavinti svarbiausias yra bendravimas su vaiku. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kalbai lavinti esminis dalykas yra nuolat kalbėtis su vaiku. Kitas svarbus dalykas – nuolat lankytis pas surdopedagogus-logopedus, kurie moko vaikus girdėti ir vėliau ištarti girdimus garsus“, – du pagrindinius sėkmingos reabilitacijos veiksnius pabrėžia Agotos tėtis.

Todėl nenuostabu, kad daugiausia klausytis ir kalbėti mokomasi namuose su artimais žmonėmis. Tokiam vaikui reikia nuolat aiškinti, iš kur atsirado šitas garsas, kas jį sukėlė, nes vaikas bet kokį garsą išgirsta pirmą kartą, o kad galiausiai pats jį pakartotų, turi išmokti jį išgirsti ir suprasti, kas jį skleidžia. Tuomet jau mokomasi ištarti jį teisingai, taip, kaip jis skamba.

Reabilitacijos ir integracijos laikotarpis būna labai individualus, bet vidutiniškai po dvejų metų nuo operacijos vaikas jau gali aiškiai kalbėti ir dažniausiai pasiveja girdinčius bendraamžius.

„Man, kaip tėvui, didžiausias pasiekimas, įrodantis, kad mano vaikas adaptavosi, yra bendro lavinimo darželio ar mokyklos lankymas. Jeigu vaikas eina į tokias švietimo įstaigas, tai rodo, kad jo raida susilygino ir niekuo nesiskiria nuo jo sveikųjų bendraamžių“, – sako sociologas.

Jeigu su kiekvienu sveiku vaiku būtų tiek užsiiminėjama, kiek su turinčiu implantą, visų vaikų pasiekimai būtų daug didesni. Gabūs vaikai su kohleariniais implantais, kaip pastebi mokslininkai, darželiuose ir pradinėse mokyklose dažnai lenkia savo bendraamžius.

Socioekonominiai veiksniai lemia rezultatus

Sociologas dr. D. Stumbrys ir medikas prof. E. Lesinskas su komanda tiria vaikų su kohreariniais implantais socialinės integracijos problemas Lietuvoje. Šiais tyrimais siekiama išsiaiškinti, nuo kokių socialinių veiksnių priklauso sėkminga vaiko adaptacija ir integracija po klausos implantacijos operacijos. Pasak D. Stumbrio, jei valstybėje implantacijos sistema veikia sėkmingai, tuomet tokio vaiko adaptacija labiausiai priklauso nuo šeimos, nuo to, kiek artimieji skirs resursų ir laiko darbui su savo vaiku.

„Vaikas negyvena sistemoje, jis gyvena šeimoje. Jeigu šeimoje su tokiu vaiku per mažai dirbama, jei tėvai grįžę namo žiūri televizorių, vaikui papildomo dėmesio neskiria arba implantas yra neprižiūrimas, pavyzdžiui, laiku nepakeičiamos baterijos, tai operacijos rezultatai bus tik patenkinami“, – šeimos reikšmę pabrėžia mokslininkas.

Anot jo, sėkmingai vaikų adaptacijai labai svarbūs yra socioekonominiai veiksniai: tėvų išsilavinimas, pajamos. Vaikų su implantais integracijos sėkmė priklauso nuo šeimos išteklių, lūkesčių, noro, tikėjimo ir supratimo, kaip gali padėti savo vaikui.

„Pirminiai mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad žemesnio socioekonominio statuso šeimose vaikų su kochleariniais implantais adaptaciniai rezultatai yra prastesni“, – tvirtina sociologas.

Trūksta integracijos

Lietuvoje visuose atskiruose etapuose dirbantys specialistai – medikai, surdopedagogai, psichologai – puikiai atlieka savo darbą, tačiau trūksta informacijos ir paslaugų koordinavimo.

„Dabar valstybėje dominuoja toks požiūris, kad gerai koordinuojant medicininę kurtumo problemos sprendimo dalį rezultatas turėtų būti puikus. Tačiau vien implantacijos nepakanka. Vaikas nėra mašina, kuriai pakeiti sugedusią detalę ir ji iš karto pradeda veikti. Reabilitacijos procesas yra ne mažiau svarbus“, – įsitikinęs D. Stumbrys.

Kitose šalyse kurtiems vaikams ir jų šeimoms priskiriamas atvejo vadybininkas (paprastai socialinis darbuotojas), kuris nuo to laiko, kai pacientui yra nustatoma kurtumo diagnozė, padeda šeimai pasirūpinti visais su operacija ir reabilitacija susijusiais formalumais.

„Lietuvoje visos tos kurtumo problemos sprendimo grandys veikia atskirai ir kol kas nėra bendros sistemos, nėra modelio, už kurio įgyvendinimą būtų atsakinga viena ministerija ar įstaiga. Nėra ir tokių vaikų reabilitacijos procesą koordinuojančios institucijos“, – problemas dėsto sociologas.

Ar socialinė politika spės su medicinos pažanga?

Kasmet tobulėjantys implantai ir technologijos leidžia prognozuoti, kad medicininės kurtumo gydymo technologijos Lietuvoje ir toliau sparčiai žengs į priekį.

Anot prof. E. Lesinsko, moksliniai tyrimai, kuriais bandoma išsiaiškinti, kaip būtų galima atgaivinti neveikiantį klausos nervą ar jį atkurti, įgauna pagreitį. Viena siūloma kryptis – kamieninės ląstelės, iš kurių ataugtų nesanti nervo dalis, o kita – genetinė informacija, kurią būtų galima įterpti prie klausos nervo, kad ji atkurtų tai, kas yra iki galo neišsivystę.

„Mes dabar labai džiaugiamės implantais, tačiau visiškai neabejotina, kad po 10 metų bus implantuojamos ištisos sistemos, nereikės nešioti išorinės implanto dalies. O po 20 metų galbūt visai jų nebereiks. Galbūt suleidus vaistų į ausį žmogus, kuris nieko negirdėjo, ims girdėti“, – prognozuoja medikas prof. E. Lesinskas.

Vilniaus universiteto sociologų komanda, tirianti vaikų su kochleariniais implantais integracijos problemas, šiuo metu dirba siekdama didesnės informacijos sklaidos ir koordinavimo.

„Tikimės parengti informacines priemones kurčių vaikų tėvams, taip pat inicijuoti teisės aktų pakeitimus socialinės integracijos srityje. Remdamiesi gautais tyrimo rezultatais parengsime rekomendacijas dėl integracijos programos“, – tyrėjų planuojamus darbus vardija D. Stumbrys.

Be to, planuojama inicijuoti operacijos sprendimo priėmimo komisijos sudėties pokyčius – kad ją sudarytų ne tik medikai (kaip dabar), bet būtų įtraukti ir surdopedagogai, vaikų raidos specialistai. Medikai turėtų vertinti, ar saugu ir veiksminga konkrečiam pacientui atlikti implantaciją, o raidos specialistai – ar tas pacientas turės visas sąlygas sėkmingam reabilitaciniam procesui.

Jei per tuos metus Lietuvoje pavyktų sukurti nuoseklią kurčiųjų integracijos sistemą ir ją optimizuoti, būtų pasiekti patys geriausi kurtumo problemos sprendimo rezultatai, kaip tose šalyse, kur sukurta integrali kurčių vaikų diagnostikos, chirurginės implantacijos ir visapusiškos poimplantacinės pagalbos sistema.

Šis tyrimas yra projekto Vaikų su kochleariniais implantais socialinės integracijos iššūkiai Lietuvoje, finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos (Nr. S-MIP-17-111), dalis.  

D. Stumbio archyvo nuotr.