Tinklalapio logotipas
Grįžti

Ministro pirmininko patarėja švietimui Kaunaitė: vienas blogiausių kelių yra vaikų suskirstymas
event 2017-02-20 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Ministro pirmininko patarėja švietimui Kaunaitė: vienas blogiausių kelių yra vaikų suskirstymas

Išeiti iš hierarchinės mokyklų struktūros ir prūsiškų švietimo sistemos taisyklių, vietoje reitingų varžybų lygiuotis į gerą atmosferą kuriančias mokyklas ir leisti jas projektuoti moksleiviams – net ir tiesiogine to žodžio prasme. Po mokyklas pristatinėdama savo knygas paaugliams ir jaunimui daug keliavusi rašytoja, ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio patarėja švietimo klausimais Unė Kaunaitė mato, kad hierarchinių santykių atšilimas jose vyksta lėtai. Tačiau vaikų, suaugusiųjų mokymo dalykų atskirtis nebeveikia, ir tenka ieškoti naujų modelių.

Ugdymo nebegalime suprasti tik kaip akademinių pasiekimų vertinimo, nors kartais tebeskirstome moksleivius į A, B, C, D klases pagal mokymosi gerumą. Geras mokytojas moka atsiversti vadovėlį ir kartu penkias minutes pabūti „mama“ ar „tėčiu“ vaikui, kurio tėvai dirba emigracijoje. Ateityje turėtų mažėti atskirtis tarp gabių ir „nepatogių“ vaikų, mokytojai, ugdymo įstaigų vadovai – įkvėpti daugiau laisvės, tvarkydami savo bendruomenės gyvenimo ritmą.
 
Viena iš naujų idėjų, kurias Kembridžo universitete Didžiojoje Britanijoje švietimo studijų magistro laipsnį įgijusi U. Kaunaitė kartu su bendraminčiais norėtų įdiegti Lietuvoje, – speciali kortelė su tam tikra pinigų suma moksleiviams, skirta neformalioms sporto ir laisvalaikio veikloms.
 
Pastarųjų įvykių kontekste norisi klausti, ar mūsų mokyklos turi koncentruotis tik į ugdymą, ar ir į socialinę pagalbą? Kalbantis su ugdymo institucijų darbuotojais, dažnai tenka girdėti, kad švietimo įstaigos turėtų tik mokyti, o socialines problemas spręsti palikime socialiniams pedagogams, psichologams, nes kitaip judame atgal.

Tai kas tada yra ugdymas, jeigu mes atskiriame socialinius veiksnius? Jeigu kalbame, kad mokykla visų pirma yra bendruomenė, bet ugdymą apibrėžiame vien kaip žinias ir pasiekimus, tai man kaip tik atrodo ėjimas atgal, neįsivaizdavimas, kas yra švietimas apskritai. Dabar pasaulyje daug dažniau kalbama apie įgūdžius, o jie automatiškai įtraukia žinių panaudojimą ir pritaikymą.
 
Klausime tarp ugdymo ir socialinių įgūdžių tarsi brėžiama atskirtis – mano nuomone, to negali atskirti, labai dažnai turi kaip tik suprasti, kad jeigu į tavo mokyklą ateina vaikas, kuris galbūt nepavalgęs, nemoka nusiplauti rankų, jis tuo metu apie žinias negali galvoti.
 
Kartais atrodo, kad žinių turi duoti tik mokykla, o visus socialinius įgūdžius suteikti šeima. Tėvai turi suprasti, kad jie irgi perduoda žinias, o mokykla – kad ji moko ir socialinių įgūdžių.
 
Mokytojai dažnai sako: mes nenorime būti ir socialiniai pedagogai. Norime mokyti, o čia reikia rodyti, kaip nusiplauti rankas, tenka ateiti į mokyklą, kurioje pusė vaikų gauna nemokamą maitinimą. Socialines bėdas ir pažangų ugdymą atskiriame, sutelkiame dėmesį į prestižines gimnazijas, licėjus, bet šalia jų yra ir specialiojo ugdymo centras „Aidas“, kur darbuotoja šaukia ant mokinės ir vadina ją necenzūriniais žodžiais.
 
Tuo metu estai koncentruojasi tiek į gabius vaikus, tiek į tuos, kurie turi specialių poreikių. Ką galėtume padaryti, kad vaikų neatskirtume, nesakytume, kad čia tie, kurie mums duos pasiekimų, o štai tie – nepatogūs, juos kažkur nukišime?
 
Kažkodėl įsivaizduoju, kad geri mokytojai, su kuriais aš kalbėjausi, niekada taip nesako. Paprastai mokytojas, kurio vaikai klausosi ir laiko autoritetu, bus tas, kuris man prisipažins: „Aš labai dažnai atlieku ir mamos ar tėčio funkciją. Berniukas, kurio tėvai yra emigravę, ateina į pamoką penkiomis minutėmis anksčiau ir sėdasi į priekį, nes tiesiog nori su manimi pasikalbėti.“
 
Stebėdama tokio mokytojo pamoką, suprantu, kad vaikai jo kitaip klauso, nes jaučia: jis nenori tik dėstyti savo dalyko, žino, kad visų pirma turi būti ir pavyzdys. Šios situacijos siejasi su mūsų problema, kad mokyklose nedėsto pilietinio ugdymo. Daug kas sako, kad jų ir nereikia, pilietinis ugdymas turi būti integruotas į kitas pamokas. Deja, pas mus tai kol kas neveikia. Realiai kiekvienas mokytojas turėtų mokyti pilietiškumo, o pilietiškumas yra pagalba kitam.
 
Suomiai pradeda didįjį eksperimentą, kai ugdymo sistemoje atsisakoma dalykų. Pas mus per dažnai dar segreguojama, čia lietuvių kalba, čia matematika, o staiga atsiranda verslumas, ir nebeaišku, kur jį dėti. Tai vienas iš mūsų skaudulių, galbūt reikia pradėti suvokti, kad dalykų segregavimas neveikia gyvenime, ministerijose, viešajame valdyme. Didžioji pažanga pasaulyje vyksta ten, kur atsiranda įvairių sričių sinergija, mes irgi turėtume ten judėti.
 
Vienas iš blogiausių kelių yra vaikų suskirstymas. Pasaulis juda link integracijos, o mes per daug orientuojamės į pasiekimus. Žinau, kad ir dabar Lietuvoje dar yra mokyklų, kurios išskirsto mokinius į A, B, C, D klases pagal tai, kad A vaikai mokosi geriausiai, D – prasčiausiai. Pasaulinė praktika pasakys, kad tai yra blogas modelis, tendencija turėtų būti kiek įmanoma didesnė integracija.
 
Kitas dalykas – mes dabar dažniausiai valstybės mastu mokyklai, kuri nesugeba parodyti gerų rezultatų, duodame per galvą. Ji bijo parodyti, kad negauna tų rezultatų, o licėjus juos turi ir gali spindėti. Man atrodo, kad tą sistemą reikia keisti į pagalbos modelį, čia jau galima tuos pačius suomius minėti: jeigu matai, kad mokykla turi problemą, siunti papildomus finansus, resursus. Mokykla suinteresuota neslėpti problemų, nes žino, kad sulauks pagalbos. Tik reikia suprasti, kad tokie sprendimai visą laiką sunkesni nei „popieriniai“. Labai lengva įvesti papildomą egzaminą, pailginti ar patrumpinti pamokas, o sukurti stiprų pagalbos modelį, kai visi tokie skirtingi, labai sunku, bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti to daryti.
 
Ar Vyriausybė, jūs asmeniškai turite viziją, kaip tai galima padaryti? Nes jeigu imtume paprastą regiono mokyklėlę, į kurią štai atėjo vienas labai gabus vaikas, kitas – neįgalus, trečias – turintis mokymosi, elgesio sutrikimų, greičiausiai nukentėtų visi, nes neturime sistemos, kaip dirbti su įvairių poreikių mokiniais. Mokytojai neturi padėjėjų, neįgalūs vaikai – asistentų.
 
Visi šie dalykai susiję, mūsų tikslas pabandyti nepasimesti tarp visų sričių, nes čia nėra vieno sprendimo. Svarstomas alternatyvus būdas tapti mokytoju, skatinti žmones tapti mokytojo pagalbininku. Tai būtų kaip praktika, ir jeigu dar turi gerus įvertinimus, reikiamą išsilavinimą, galėtum greičiau tapti mokytoju.
 
Lygiagrečiai yra prezidentės pataisos dėl mokyklų vadovų, su tuo glaudžiai susijusi ir man labai rūpima sritis – mokyklų savarankiškumo modelis, leidžiantis vadovams turėti didesnę laisvę skirstyti savo finansus. Mes galėtume išskirstyti mokyklas pagal savarankiškumą, jos pačios teiktų paraiškas, norėdamos būti įvertintos kaip geros mokyklos ir automatiškai gauti didesnę laisvę veikti.
 
Svarstomas etatinis mokytojų apmokėjimas, galvojama apie tai, kad mokytojui būtų galima mokėti ir už kitokias veiklas negu kontaktinės valandos, į tai įeitų mentoriavimas, pagalba kitiems mokytojams pamokose, darbas su tėvais, kas yra labai svarbi sritis, su vaikų renginiais. Jau dabar Lietuvoje yra mokyklų, kurios dešimt metų dirbo eksperimentiniu modeliu. Jų direktoriai turėjo labai didelę laisvę susidėlioti mokytojų etatus, kad jie gautų gerą atlyginimą; nesvarbu, kad tai mažos mokyklėlės, vien pagal tai, kad skirtingai perdėliojamos pamokos, atsiranda gerų pokyčių.
 
Mūsų kolegos estai prieš trejus metus įsivedė etatinį modelį, ir kol kas girdžiu teigiamus atsiliepimus. Tik sakė, kad mokytojai iki galo nesupranta, kaip skaičiuoti savo atlyginimą, ir dabar rengiami mokymai.
 
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad stipriausios mokyklos tos, kur direktorius turi daug laisvės. Automatiškai suprantame, kad jis turi būti geras vadovas. Prezidentės pataisomis norima įvesti direktorių kadencijas, reikia kažką duoti už tai, ir vienas iš tų dalykų yra suteikti galimybę išdėlioti krūvius, įvertinti mokytojus. Kartais girdžiu, kad ateina stiprus praktikantas, bet mokykla negali priimti. Gal išeitis perdėlioti krūvį, kad vyresnis mokytojas galėtų turėti daugiau ekspertinių valandų, teikti pagalbą kitiems, padėti mokyklos administracijai dirbti su šeimomis.
 
Britai turėjo problemą, kai mokytojo atlyginimas priklausė nuo vaikų pasiekimų, nes tada automatiškai mokyklos prieš egzaminus stengėsi išmesti visus prastus mokinius, kad nebūtų nubaudžiamos už rezultatus. Mes to neturime, atsiranda kita problema – mokytojai bijo rašyti prastus pažymius, nes mokinys gali išeiti ir išsinešti „krepšelį“. Svarstoma apie „klasės krepšelį“, nes vaikas nėra tiktai į mokyklą ateinantys pinigai.
 
Pasiklausius mokytojų diskusijų, atrodo, kad yra direktorių, ypač savivaldybėse, kurias valdo viena partija, ir partinė linija eina nuo mero iki direktoriaus, gydytojo ir pan., kurie ir dabar turi net per daug laisvės.
 
Viena iš pataisų yra depolitizuoti direktoriaus poziciją, peržiūrėti tarybas, į kurias įeitų tėvai, bendruomenė, socialiniai partneriai, kad kiek įmanoma labiau direktorius būtų ne politinis žmogus, o geras vadovas. Dabar vadovas turi turėti kelių metų pedagogo patirtį, kyla diskusija, ar mes tikrai manome, kad jis privalo būti pedagogas, ar tai gali būti geras vadybininkas, išmanantis švietimą.
 
Yra ir direktorių, kurie sako, kad mokytojai jaučiasi galintys daryti bet ką, ypač kai svarstomos pataisos dėl kadencijų, nes viena vertus, vadovas labai greitai išeis, o kita vertus, cituoju – „mokytoją sunku atleisti“. Abi pusės turi savo argumentų, vieni sako, kad vadovai verčia kažką daryti, kiti – kad yra mokytojų, kurie visiškai neklauso, netobulėja, bet išmesti jų negalima. Bandome įsiklausyti į abi puses.
 
Grįžtant prie moksleivių, tarptautinių PISA tyrimų, kuriais mes dažnai remiamės, duomenimis, estai treti pasaulyje pagal moksleivių pasiekimus gamtos mokslų srityje, mes iš 30 vietos nukritome į 36–38. Vienas iš jų sėkmės modelių – pakelti mokytojų atlyginimai, geresnis regioninių mokyklų aprūpinimas, autonomija. Galbūt tokį modelį galima pritaikyti ir Lietuvai?
 
Vienas iš svarbių dalykų yra mokytojo prestižas. Suomiai ir estai mato tą pačią tendenciją – mokytojas yra visa ko ašis. Gali sugalvoti pačias gražiausias programas, bet jeigu mokytojas jų nediegs, nebus inovatyvus, nedegs savo sritimi, nieko ir nebus. Vienas iš prioritetų kelti mokytojo profesijos prestižą yra peržiūrint paruošimą, kvalifikacijos sistemą, atlyginimą, „krepšelį“.
 
Viena iš didžiausių problemų dabar yra takoskyra tarp regiono mokyklų, kurios turi mažiau vaikų, ir miesto mokyklų. Visu krūviu dirbantis mokytojas uždirba normaliai, man atrodo, lietuvių kalbos mokytojas ekspertas gali gauti ir 1300 eurų „ant popieriaus“. Kita vertus, turime kaimo mokyklėlių, kur mokytojas gali uždirbti 200 eurų, nes neturi jokio krūvio.
 
Kita didelė problema yra ikimokyklinis ugdymas, darželių auklėtojai uždirba be galo mažai. Pažangios šalys jau seniai suprato, kad ikimokykliniame ugdyme kaip tik svarbu pritraukti pačius stipriausius specialistus, nes tai yra tas laikotarpis, kai vaikas labiausiai vystosi. Matyt, šitą problemą mes dažnai pamirštame, kalbame apie mokytojus, bet lygiai taip pat reikia kalbėti, ką mes darome, kad ikimokyklinis ugdymas būtų kokybiškas. Aišku, yra puikių mokytojų, auklėtojų, bet jie dažniausiai ateina iš pašaukimo, ir už labai mažą atlyginimą.
 
Jauni gerai pasirengę, pašaukimą turintys ugdymo specialistai iš valstybinio sektoriaus migruoja į privačius darželius ir mokyklas, nes supranta, kad ten daugiau perspektyvų. Valstybė praktiškai praranda gerus mokytojus, auklėtojus. Jūs bandote pritraukti į Lietuvą užsienyje studijuojančius jaunuolius, bet taip pat svarbu pritraukti gerų specialistų į valstybinius darželius ir mokyklas.
 
Nors dažniausiai privačiose mokyklose atlyginimai nėra labai didesni, bet kokiu atveju valstybės mastu tai yra problema. Kuo mes labiau skatinsime privačias mokyklas, trumpuoju laikotarpiu tai yra sprendimas, bet jeigu neturi kokybiško valstybinio švietimo, tada ištrauki iš valstybinių mokyklų pačius geriausius mokinius, pačius geriausius auklėtojus, mokytojus, ir atskirtis didėja. Kuo toliau, tuo sunkiau grąžinti juos atgal. Be valstybinės mokyklos sistemos, laisvių sukūrimo, prestižo grąžinimo neįmanoma to padaryti.
 
Žinoma, į privačius darželius ir mokyklas jauni žmonės nueina pabandyti naujų metodologijų, jie turi daugiau laisvių, gali dirbti individualiai, tai yra įdomu. Jeigu jie turėtų tokias sąlygas valstybinėje mokykloje, gal neiškeliautų.
 
Daug diskutuojame apie moksleivių užimtumo, priklausomybių problemas. Minėjote Islandijos pavyzdį, jiems pasisekė per aštuoniolika metų sukurti sistemą, sumažinusią priklausomybių: per sportą, muziką, menus, šeimos laisvalaikį. Moksleiviai buvo skatinami užsiimti įvairiomis veiklomis, daug jų buvo nemokamos. Nors Europa dar neskuba elgtis panašiai. O Lietuvoje mąstoma šia linkme?
 
Turbūt kiekviena vyriausybė pasakys, kad turėjo eilutę apie neformalių veiklų plėtrą, skatinimą. Popieriuje viskas yra, esminis klausimas – kiek pavyks įgyvendinti. Mano asmeninė vizija – neformalių veiklų pripažinimas ir įtraukimas į formalias. Pavyzdžiui, kalbama apie tai, kad mokytojai ganėtinai apriboti, jei išeina į ekskursijas, muziejus. Dažnai tai bus įvardijama kaip ekskursija, o ne pamoka. Kodėl? Juk gali ateiti į meno galeriją Londone ir matysi ten begalę vaikų, kurie piešia, klausosi mokytojo, ir tai yra jų pamoka.
 
Vyriausybės programoje įrašytas ir turės būti įgyvendintas neformalių veiklų įtraukimas į atestatą. Galima rinktis ir kitokius modelius, tarkime, „International Baccalaureate“ sistema laiko, kad negali baigti mokyklos, jeigu neturėjai tam tikrų popamokinių veiklų. Britai jas priskaičiuoja kaip papildomą balą stojant. Viena ar kita forma būtų galima įskaityti kaip veiklas muzikos mokyklos lankymą, sportą, vaikai save atrastų kitose srityse, ir jeigu akademinės veiklos ne taip gerai sekasi, jie automatiškai nebebūtų tie blogi mokiniai, nes galbūt jie labai geri sportininkai, veiklų organizatoriai.
 
Svarbu ir neformalios veiklos po pamokų, reikia peržiūrėti neformalaus ugdymo krepšelio finansavimą, ką su tais pinigais galima pasiekti. Nes yra tėvų, kurie sako: aš vedu vaiką kartą per savaitę, ir man automatiškai pinigai nesiskaičiuoja, nes tai nėra pakankamo dažnumo ar įskaityta veikla. Vadinasi, reikia peržiūrėti, kaip pinigai keliauja, didinti finansavimą neformaliam ugdymui, bet sugalvoti kitas formas. Tarkime, Islandijos pavyzdys: vaikas tiesiog turi kortelę, joje 300 eurų, ir tam tikruose laisvalaikio, sporto centruose gali juos išleisti. Galime kalbėti apie tai, kad ir mes tam tikrą krepšelį galėtume panaudoti būtent vaiko reikmėms. Ir čia būtų gerai apimti įvairias sritis, tiek vaiko sveikatos, tiek kultūros, muziejus, teatrus – gal galima visą sistemą apjungti ir būti tikriems, kad pinigai pasieks vaiką.
 
Neformalaus ugdymo atveju veikia penkiolikos eurų kompensavimo sistema, bet ji turi spragų. Tėvai ne kartą yra pasakoję, kad, pavyzdžiui, vaikas lanko sporto būrelį, jo vadovai pakiša sutartį aiškindami, kad būrelio kaina nesikeis, bet kompensacija bus naudojama naujai įrangai. Aišku, galima suprasti, yra būrelių, kuriems sunku patiems apsirūpinti visomis priemonėmis, tačiau neformalaus ugdymo krepšelio idėja yra palengvinti mokesčio už veiklas naštą tėvams.
 
Problemas žinome, dabar svarbiausia sugalvoti sprendimo būdus. Yra ir gerųjų pavyzdžių, kai tam tikruose regionuose atsiranda būrelių vien dėl to, kad ateina pinigai, už penkiolika eurų surinkus klasę galima ir kokią robotiką mokyti, yra ir piktnaudžiavimo pavyzdžių. Tada reikia peržiūrėti neformaliam ugdymui apskritai skiriamas lėšas, nes jų yra tikrai daug. Dažniausiai jos keliauja per planinį paskirstymą, ir kyla klausimas, ar tai tikrai geriausias lėšų išnaudojimas. Manau, labai svarbu valstybei susiinventorizuoti savo pinigus. Švietime bene didžiausia sritis valstybės lėšų, vadinasi, gal kažką blogai darome, kad nesugebame užtikrinti šios sistemos, kaip, pavyzdžiui, estai.
 
Galėtų ir pas mus atsirasti panaši laisvalaikio, sporto kortelė vaikui, kaip Islandijoje?
 
Taip. Truputėlį per anksti tą teigti, bet yra svarstymų, kaip ta kortelė galėtų atrodyti, manau, tokių pasiūlymų tikrai bus. Galbūt ji būtų surišta su moksleivio pažymėjimu.
 
 
Kalbant apie neformalų ugdymą, dar yra nutolę kaimeliai, kuriuose, teko girdėti, biblioteka daugeliui vaikų tampa vienintele vieta, kur jie gali ramiai pabūti, pasėdėti prie kompiuterio, suvalgyti bibliotekininkių pasiūlytą saldainį. Daug vaikų – iš rizikos šeimų, dienos centrų yra ne visuose kaimuose, gyvenvietėse, „geltonojo“ autobusiuko grafikas nesutampa su vaikų poreikiais. Ir net jeigu atsirastų tokia mokinio laisvalaikio kortelė, įsivaizduoju, kad tokie vaikai sunkiai ja pasinaudotų.
 
Nesudėtinga išspręsti tokius dalykus, jeigu supranti, kad vienintelė problema – vaikas tiesiog negali pasiekti dienos centro. Čia jau techninis dalykas, kurį reikėtų peržiūrėti, paleisti autobusiukus kiekvieną dieną, vakarais, ir vaikas turėtų didesnę galimybę.
 
Kitas dalykas, daug lėšų skiriame infrastruktūrai, vienas miestelis gali turėti ir kultūros centrą, ir biblioteką, dienos centrą, tos veiklos persidengia arba turi po labai mažai lėšų vietoje to, kad visa tai būtų sujungta. Yra gerųjų pavyzdžių su daugiafunkciniais centrais, kai viskas po vienu stogu, nebėra ir mokyklos, ir kaimo bibliotekos: jos abi sudeda savo lėšas ir atsiranda papildomų veiklų.
 
Sunku suvokti, kad valstybėje neturime žemėlapio, kur matytume, kur kokie objektai yra, turėtume vienoje vietoje visus kultūros, švietimo centrus, mokyklas, bibliotekas. Vienas iš didžiųjų planų yra sistemos, kuri leistų matyti, ką valstybė turi ir kokias lėšas išleidžia, sukūrimas.
 
Klausimai apie vaikų užimtumą, ypač socialiai remtinų šeimų, siejasi ir su savižudybėmis, paprastai vaikai būtent šviesiausiu metų laiku jaučiasi vieniši, įsivelia į kokias nors netinkamas veiklas. Judame nuo to modelio, kai vaikams vasarą reikėjo padėti tėvams ūkyje, daugeliu atvejų jie nebeturi ką veikti, ir vienintelis išsigelbėjimas yra kompiuteris. Reikėtų didinti vasaros stovyklų skaičius, dienos centrų pasiekiamumą vasarą.
 
Kalbant apie neformalias patirtis, dar yra mokyklų, kuriose nebuvo nė vieno žymesnio žmogaus, neatvažiuoja knygų autorių, šokio mokytojų, mokslininkų. Kartais norinčių yra – pavyzdžiui, neseniai kalbinau neįgalią, emocinių sutrikimų turinčią merginą, pradėjusią keliauti per mokyklas ir mokančią emocinio raštingumo. Jai gerai sekasi, vaikams įdomu, tačiau paprasčiausiai trūksta lėšų dažniau aplankyti mokyklas.
 
Aš irgi važinėdavau po mokyklas, bet tai sunku finansiškai, jeigu nedirbi, darai tai savo iniciatyva, o mokyklų ir bibliotekų lėšos ribotos. Man atrodo, vienas iš labai sėkmingų pavyzdžių, pritraukdavusių į mokyklas menininkus, mokslininkus, buvo „Kūrybinės partnerystės“. Dabar projektas atsikuria po kita vėliava, kyla klausimas, ar nereikėtų valstybei sukurti schemos, kaip panašia forma toks projektas galėtų gyvuoti skirtingose mokyklose. Girdėjau teigiamų atsiliepimų, tai vienas iš būdų pritraukti įdomesnius žmones, kurie nori padėti kurti pokytį ilgesniam laikui, tokio arba panašaus projekto reikėtų tiek kūrybiškumui skatinti, tiek visai mokyklos atmosferai gerinti.
 
Žinau, kad tokių kelionių ir žmonių labai reikia, ir aš pažįstu neįgalią merginą, važinėjančią po mokyklas. Atrodo, jeigu mokykla parodytų, kad gali sėkmingai su savo finansais tvarkytis, jai galima duoti galimybę tokiems dalykams turėti lėšų. Kai pati važinėdavau, būdavo mokyklų, kurios sakydavo – mes galime turėti tam lėšų, o būdavo tokių, kurios tvirtindavo, kad ne, tokių eilučių nėra. Mokyklos per jau minėtą savarankiškų mokyklų modelį turėtų daugiau galimybių tvarkyti savo finansus, jos galbūt pasikviestų daugiau žmonių, kurie įdomūs vaikams.
 
Kai pati važinėjote po mokyklas, rašėte, kad daugelyje dar išlikusi aiški hierarchija. Jūs užeidavot ir į mokinių tualetus, kur kabinose likusios paprasčiausios skylės, o štai mokytojų tualetai atskiri, blizga, pamatydavote ir daugiau hierarchiją patvirtinančių dalykų.
 
Nežinau, ar mes turime kokią kryptį išeiti iš tos hierarchijos, kai pati mokyklos struktūra yra labai hierarchiška. Esu rašiusi straipsnį, kad ji remiasi prūsišku kariuomenės modeliu, todėl labai sunku hierarchiją pakeisti.
 
Atrodo, yra labai paprastas būdas – suolus perstatyti, yra mokyklų, kurios visai kitaip juos išsidėsčiusios, bet yra žmonių, kurie labai išsigąsta pokyčių. Man atrodo, pradedant nuo pačių mokytojų iki mokinių, visur ta hierarchija mūsų sistemoje yra, ir labiausiai ją pajauti, kai ateini į „valdžią“. Žmonės greitai į tave pradeda kitaip žiūrėti, man kaip antropologei (U. Kaunaitė studijavo psichologiją ir socialinę antropologiją Škotijos St Andrews universitete – aut. past.) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jų požiūris.
 
Vienas iš būdų suardyti hierarchijos mechanizmą yra galimybė mokyklai turėti stiprią mokinių savivaldą, kad jie patys galėtų spręsti. Yra mokyklų, kur moksleiviai patys pasirenka valgiaraštį, o kitose net negalėtų pagalvoti, kad taip gali būti.
 
Vesdavau mokytojams mokymus, paprastai stengdavausi, jeigu tik turėdavau savyje jėgų įveikti pirmą nepasitenkinimą, pakeisti struktūrą, kai ateini ir esi kalbėtojas, o visos kėdės sudėtos kaip salėje, į kalbėjimąsi susėdus ratu. Tai automatiškai daug geriau veikia, kiekvienas žmogus yra įtraukiamas, kiekvienas turi pasisakyti. Ir net gerose Lietuvos mokyklose visą laiką būdavo situacija, kai paprašai mokytojų susėsti į ratą, o vis tiek atsiranda kokie trys, kurie sėdi antroje eilėje. Praktiškai jų negali priversti, ir galvoji: jeigu tu nenori būti dėmesingas, kaip gali norėti, kad tavo mokinys nesėdėtų vadinamoje galiorkoje ir tavęs klausytų? Dažnai tai prasideda mokykloje ir mes išmokstame hierarchijos, pasyvumo visam gyvenimui. Norisi sakyti, kad reikia pradėti nuo struktūrinių pokyčių, o kitas žingsnis – keisti mokyklos struktūrą į mažiau hierarchinę ir daugiau kalbėti apie vaikų įsitraukimą, projektines veiklas, kai jie patys yra lyderiai.
 
Prieš porą metų į Švietimo ir mokslo ministeriją buvo atvažiavęs Kanados mokslininkas ir pasakojo apie šalyje esantį modelį, kai vaikui nuo mažų dienų paskiriama tema.
 
Vaikas kaip iniciaciją į pirmą klasę gauna temą: tavo tema yra drugelis, tavo – kirmėlė, ir taip visas dvylika klasių. Jis faktiškai antroje klasėje pasidaro specialistas, didesnis už mokytoją, nes kiekvieną dalyką sieja su savo tema: biologija – o kaip kirmėlės vidus atrodo, matematika – koks kirmėlės tūris? Tokiu būdu vaikas tampa ekspertu. Mes to labai vengiame mokykloje, manome, kad tik mokytojas yra ekspertas, o vis dėlto turėtume leisti kiekvienam žmogui pasijusti kažkurioje srityje stipriam, tai suteikia pasitikėjimo ir noro kurti naujus dalykus.
 
Vis daugiau kalbama ir apie tai, kad mokykloms svarbus emocinis klimatas, šalia akademinių pasiekimų reitingų pamažu atsiranda ir vertinimų, kuriose mokyklose yra gera atmosfera. Tačiau moksleivių vertinimai, kad jie prastai jaučiasi savo klasėse, bendrose mokyklos erdvėse, verčia susimąstyti.
 
Estija ir Suomija turi geriausius moksleivių pasiekimų rezultatus, bet jie yra labiausiai nelaimingi. Šios šalys moksleivių laimingumo tyrime buvo labai žemai, o Lietuva – šiek tiek žemiau viduriuko.
 
Dėl reitingų man kyla rimtas klausimas, ar mes turėtume juos sureikšminti. Australai žengia toli su švietimo reformomis, jie atsisakė visokių tarpmokyklinių reitingų ir vietoje to nusprendė, kad mokykla turi reitinguotis viduje, įsivertinti silpnąsias, stipriąsias sritis, mokytojų gebėjimus. Ir kai Lietuvoje lyginame licėjų, kuris atsirenka mokinius, su kaimo mokykla, kuri to nedaro, ir sakome, kad ta kaimo mokykla yra bloga, tai nėra teisinga. Galbūt reikėtų pasakyti, kad svarbu ne tik akademiniai pasiekimai, ir eiti prie geros mokyklos koncepcijos. Surasti kriterijus, pagal kuriuos įsivardintume, kuriomis mokyklomis galėtume sekti, jos galėtų apmokyti kitas.
 
Daug socialinių problemų galima išspręsti atidavus mokiniams planuoti savo mokyklos socialines erdves. Olandijoje viename regione tėvams ir mokiniams buvo leista kartu susiprojektuoti mokyklą. Tai buvo socialiai remtinos šeimos, jos turėjo kelių dienų sesiją, kai realiame pastate planavo, kur kas turi būti, ir jau tai yra milžiniškas įsitraukimas. Pavyzdžių daug, bet man atrodo, kad pirmasis atsakymas geros atmosferos kūrimui yra žmogiškieji ryšiai ir bendruomenės kūrimas, stiprinimas.
 
Kai keliavai pristatinėdama knygas, ar pastebėjai, kas pasikeitė mokyklų emociniame klimate, ar pasikeitė patys vaikai? Kuo jie gyvena, ar iš tikrųjų, kaip mėgsta sakyti suaugusieji, žino tik teises, nežino pareigų?
 
Man sunku lyginti, nes važinėjau su keliomis knygomis skirtingo amžiaus vaikams, su viena knyga – pas vyresnius, su paskutine – pas jaunesnius. Lygiai kaip ir mokyklos yra tokios skirtingos: gali atvažiuoti į vieną, vaikai klausia be sustojimo, tu jauti, kokie jie įsitraukę, drąsiai kalba apie patyčias, o gali atsirasti mokykloje, kurioje visi tyli. Kažkodėl atmosfera susidėlioja taip, kad jie neprakalba.
 
Nesiimčiau lyginimų, kaip keičiasi kartos, man visąlaik atrodo, kad jeigu kalbėsiesi su vaikais ir juos išgirsi, jokių problemų su jų pačių įsitraukimu nebus. Tik pats sau turi pasiruošti įveikti sienas – kartais gali ateiti ir matyti, kad pirmoje eilėje sėdi mokytojai. Ir atrodo, kad čia jau yra siena. Aš mėgdavau vadinamą berniukų galiorką atsitraukti pas save į priekį, rasdavau būdų susikalbėti ir kalbėti apie tai, kas jiems yra įdomu. Jeigu mokiniai pajunta, kad gyveni labai panašiais dalykais, kaip ir jie, tai būna vienas iš smagiausių momentų.
 
Visokių vaikų yra, gal aš pozityvus žmogus, nes dažniausiai matau tokius, kurie kalba kaip labai besirūpinantys įvairiomis sritimis vaikai. Įdomu kalbėtis su berniukais, gal dėl to, kad jie yra tie, kuriuos stereotipiškai laikome neskaitančiais, nesidominčiais, nors yra atvirkščiai.
 
O šiaip atrodo, kad problemos per daug nesikeičia, kalbame apie vienatvę, patyčias. Dauguma sako, kad mano paskutinė knyga „Laiškai Elzei“ yra apie patyčias. Ne ką mažiau ji apie buvimą vienišu, kai tavęs neišgirsta aplinkiniai žmonės, suaugę tavo problemas nurašo kaip nesvarbias, ir iš to kyla daug kitokių sunkumų. Problemos universalios, tik šiais laikais jas gali susieti su kompiuteriais, emigracija.
 
Atsimenu, prieš porą mėnesių pristačiau savo knygą mokykloje, pirmoje eilėje sėdėjo berniukas, kuris uždavinėjo labai daug klausimų, ir jau maniau, kad čia vienas iš tų aktyvių vaikų. Po susitikimo prie manęs priėjo mokytoja ir papasakojo, kad visi nustebę, šitas berniukas per pamokas nė žodžio nepasako, čia pirmas kartas gyvenime, kai mato jį kalbantį. Nežinau, kodėl žmogui ta knyga „suskambėjo“ ir jis atsivėrė, matyt, reikia neformalaus švietimo ir įvairių žmonių mokyklose, kad galėtume kiekvieną vaiką atskleisti.
 
Knygos yra būdas kalbėti ir išgirsti vaikus, kai to padaryti nebemokame?
 
Mano knygoje daug pasakojama apie tai, kai neišgirsti, labai dažnai tėvai ir mokytojai ją skaito, priima asmeniškai, kad galbūt jie patys kažko neišgirdo, ir susimąsto. Ir siejant su šių dienų aktualijomis, svarbu išgirsti ir kasdien pagalvoti, ar pats prisiėmei atsakomybę, ar nepamiršai reaguoti. Kiekvieną kartą turi iš naujo priminti sau nebūti abejingam.
 
Sakėte, jums rašo laiškus dėl knygų, pasakoja savo problemas paaugliai, apie ką jie kalba?
 
Vaikai parašo paprasčiau, kad patiko arba nepatiko, susisieja su kuriais nors herojais. Nors yra buvę, kad paauglys man atvirai pasipasakojo mintis apie savižudybę. Paskutinėje knygoje aš ganėtinai drąsiai kalbėjau apie vaiko mąstymą mirties tema, tai baugi tema tėvams, bet knyga yra pokalbis, o mes dažnai nepakalbame apie tokius dalykus. Daug mokytojų man rašė, kaip šita knyga jiems padėjo pasikalbėti su vaikais apie tai, nes mokytojui šiaip baisu yra klausti, o vaikas neatsakys. Jeigu pasakoji apie knygos herojus Gabiją ar Šarūną, drąsiau jų situacijas susieti su savo gyvenimu.
 
Mano pirma knyga apie labai gabų paauglį, sulaukdavau laiškų iš paauglių, kurie sakydavo: aš jausdavausi toks vienas su savo problemomis, nesuprastas, iš manęs galbūt juokėsi, o perskaitau knygą ir pajuntu, kad iš tikrųjų nesu vienišas.
 
Magistro studijoms Kembridžo universitete pasitelkėte minios finansavimą (angl. crowdfunding), tai pasiteisino. Dabar ketinate valstybės mastu padėti gabiems jaunuoliams, kurie nori išvažiuoti studijuoti užsienyje, bet neturi lėšų. Ar daug jų pasiryžę grįžę kurį laiką padirbėti Lietuvoje?
 
Jų tikrai yra, tik ne vien finansavimo klausimas išspręstų gabaus jaunimo grįžimo klausimą, žmonėms reikia suteikti ir galimybę veikti Lietuvoje. Manau, tai būtų milžiniška pagalba, man parašo žmonių, kurie nori išvažiuoti, bet jų tėvai negali paremti. Labai liūdna skaityti, nes žmonės tiesiog negali sau leisti geresnio išsilavinimo.
 
Apie šitą idėją yra kalbėjęs ir Vladas Lašas, kad jei patiems gabiausiems remiame studijas Lietuvoje, kodėl negalime remti ir užsienyje, sukurdami įsipareigojimą grįžti.
 
Pagyvenusi užsienyje, sutikau daug studentų iš Kanados, Australijos, Singapūro, Kinijos ir daugybės kitų šalių, kurios finansuoja studijas, suprasdamos, kad kažkur kitur ta mokslo sritis stipresnė, bet prašydamos kuriam laikui grįžti dirbti savo šalyse. Toks studentas grįš su visai kitokia patirtimi, parveš kitokių žinių, kitokį mąstymą – nauda ir jam, ir valstybei.
 
Rugilė Audenienė