Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kodėl katalikiškas ugdymas – dažnai neveiksmingas? 3 priežastys
event 2017-03-09 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Kodėl katalikiškas ugdymas – dažnai neveiksmingas? 3 priežastys

Prieš kurį laiką savo studentų paprašiau užbaigti sakinį „Aš tikiu...“

Dėstau Jėzuitų universitete, Filipinuose. Ši aukštoji mokykla yra išugdžiusi prezidentų, didvyrių, kunigų ir keletą geriausių mūsų šalies profesionalų. Tad paprašiau užbaigti sakinį ne todėl, kad norėčiau pralaužti ledus. Norėjau įžvelgti savo šalies religinę ateitį.
 
Nors, kad Filipinų visuomenę sudaro 80% katalikų, tik du iš 63 mano studentų tuščioje vietoje įrašė žodį „Dievas“. Nė vienas iš jų nepaminėjo Jėzaus. Dauguma atsakymų buvo egzistencinės abstrakcijos, tokios kaip „laisvė“, „sunkus darbas“ ir „pozityvumas“. Nebuvau labai nustebinta.
 
Šis pratimas priminė man, kad, nepaisant mūsų etiketės, katalikiškumas tarp filipiniečių yra menkai suprantamas. Jei būtų geriau suprantamas, nemanau, kad žmonės pasitenkintų tikėjimu grynomis koncepcijomis. Žinoma, „pokytis“ ir „pasirinkimas“ yra galingi žodžiai. „Pozityvumas“ ir „gerumas“ – magnetiški. Tačiau tai beveidžiai idealai.
 
Jaunų žmonių atsakymai atskleidė, kad, net ir dešimtmetį praleidę katalikiškoje ugdymo įstaigoje, tik keletas tikrai žino galingą savo paveldėto tikėjimo paslaptį.
 
Dauguma neįžvelgia, kad katalikybė yra apie visas šias galingas idėjas, ir dar daugiau, – nes katalikų Dievas turi veidą ir vardą. Katalikų Dievas nepaliauja kvietęs, kalbėjęs ir troškęs žmogiškojo bendravimo.
 
Iš savo pačios patirties Manilos katalikiškų mokyklų sistemoje ir iš pokalbių su kitais religijos ugdytojais pastebėjau tris šios liūdnos tendencijos priežastis.
 
1. Religinis ugdymas pernelyg pabrėžia Bažnyčios teisę, doktriną ir intelektualią teologiją. Mokytojai pernelyg susitelkę į tai, ko moko Bažnyčia vienu ar kitu moraliniu klausimu, arba painiava dėl konkrečios Šventojo Rašto teksto interpretacijos. Mokinių žinias jie matuoja pagal tai, kiek gerai šie sugeba įsiminti dogmas ir egzegetines teorijas. Daugelis jų draudžia mokiniams kvestionuoti tai, ko mokomi, tad vos keletas sugeba asmeniškai perimti esminius krikščioniškus įsitikinimus.
 
2. Mokytojai retai užsimena apie Įsikūnijimą ir kaip šis gyvenimą keičiantis slėpinys pasilieka su mumis šiandien. Per 13 katalikiškoje mokykloje praleistų metų tik du iš 10 mokytojų sudarė man galimybę giliam susitikimui su Jėzumi, kuris įvyksta per Mišias ir Eucharistinę adoraciją. Tiesa, šį brangų dalyką galima rasti už mokyklos ribų, tačiau dauguma moksleivių tokios galimybės neturi. Be to, mano manymu, daroma tikra meškos paslauga, kad per 10–12 privalomo religinio ugdymo metų mokiniai nėra atvedami prie Bažnyčios versmės ir tikėjimo viršūnės.
 
3. Per mažai pasakoma apie tai, kaip Kristaus gailestingumas veda dorybių link. Jeigu apie gailestingumą išvis kalbama, jis skamba panašiai kaip leidimas nusidėjėliams išsisukti nuo bausmės, užuot kalbėjus apie atperkančią ir pašventinančią galią. Dėl šios priežasties jis matomas kaip gera nauda, o ne jėga, kuri uždega ir akina tikintįjį gyventi dorai. Viena iš tokio paviršutiniško požiūrio pasekmių yra ta, kad net turint katalikų daugumą mūsų vyriausybė yra viena korumpuočiausių pasaulyje.
 
Šie blogi įpročiai rodo, kad būtų geriau, jeigu mes slėptume, užuot dalijęsi tuo, ką vertingo turi katalikybė. Mes labiau pabrėžiame taisykles nei atperkantį susitikimą.
 
Mes įtikiname mokinius, kad katalikybė lygu sunkiai įsimenami intelektualūs žodžiai, o ne sakralus, gyvenimą perkeičiantis susitikimas. Tad jie išeina iš mūsų klasių išsinešdami klaidingą įvaizdį, kad katalikybė yra labiau negyvos raidės, o ne gyva ir praturtinanti patirtis.
 
Jeigu mes ir toliau eisime šiuo keliu, jie tikriausiai atmes katalikybę, nes kokia nauda laikytis beskonių taisyklių, abstrakcijų ir interpretacijų? Kokia prasmė tikėti komplikuotu įstatymų raizginiu, kai daug lengviau įsiminti minimalistinius šūkius ir pagal juos gyventi? Kam praktikuoti tikėjimą, jeigu nesupranti, ką tokio jis daro, kad visuomenė būtų teisingesnė ir labiau mylinti?
 
Norėdami savaip pakreipti šią bangą, turėtume pradėti rodyti tai, kas katalikybę daro vertą labiau už visus žmogiškus žodžius: Dievas, perkeičiantis gyvenimus, tapo žmogumi maždaug prieš 2020 metų ir nuo tada – visada.
 
Manau, kad mokytojai/katechetai privalo:
 
1. Išmokti papasakoti Įsikūnijimo istoriją emociškai įtraukiančiu būdu ir padrąsinti mokinius paaiškinti šį slėpinį savo žodžiais.
 
2. Dalintis istorijomis apie tikrus gyvenimo pokyčius į gera, įvykusius susitikimo ir santykio su Jėzumi pagilinimo dėka. Tikros istorijos visada padeda įkvėpti gyvybės sąvokoms ir dogmoms.
 
3. Drąsinti jaunus žmones kasdien rasti prasmingų, santykius kuriančių maldos momentų, ypač per Mišias ir Eucharistinę adoraciją.
 
Viliantis, kad šie įpročiai primins mūsų mokiniams, kad tai, ką turi pasiūlyti mūsų tikėjimas, yra kur kas labiau gyva nei madingi idealai, nes jų centre yra Dievas-žmogus, kuris nori jiems kalbėti, juos liesti, juos apkabinti ir juos išgydyti. Dievas, kurio giliausias troškimas – kiekvieną jų padaryti savo veidrodžiu.
 
Simone Lorenzo dėsto teologiją ir tarpdisciplinines studijas Manilos universitete, Filipinuose. Yra baigusi Jono Pauliaus II Institutą Vašingtone ir Pietryčių Azijos studijas Nacionaliniame Singapūro universitete.
 
Simone Lorenzo
 
Parengta pagal Alethea.org