Tinklalapio logotipas
Grįžti

Nematoma problema: nepatogūs mokiniai verčiami mokytis namuose
event 2017-03-20 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Nematoma problema: nepatogūs mokiniai verčiami mokytis namuose
​Moksleivis, baigęs mokyklą, negauna atestato – vien dėl to, kad yra neįgalus, gydytojų komisija nusprendė jam skirti mokymą namuose, o mokykla lengviau atsiduso: sutaupysime lėšų pastato pritaikymui. Nematantis vaikas praranda galimybę įgyti savarankiškumą, nes mokykla jo asistentu įdarbina mamą – mokinio asistento pareigybės paprasčiausiai nėra. Kai kurios savivaldybės nevežioja negalią turinčių vaikų į mokyklas – nėra autobusiukų. Kol Vyriausybė didžiuojasi programoje minimu įtraukiuoju švietimu, neįgalieji ir jų reikalais besirūpinančios organizacijos sako tiesiai – daugelį įsisenėjusių problemų būtina spręsti kuo greičiau.
 
Moko namuose, nes taupo lėšas
 
Susirinkusi medikų komisija gali nuspręsti, ar neįgalus, specialių poreikių turintis vaikas mokysis namuose, ar mėgins patekti į mokyklą. Mokyklų atstovai tėvus kartais spaudžia patiems prašytis tokio mokymo būdo, nes ugdymo įstaigos nepritaikytos įvairiems vaikams. Tokį priverstinį vaikų uždarymą tarp keturių sienų vien dėl to, kad valstybė ir savivaldybės taupo lėšas ir skirsto mokinius, neįgaliųjų atstovai vis garsiau įvardija kaip nusikalstamą.
 
„Pas mus ateina mažaūgis arba rateliuose sėdintis žmogus ir sako, kad aš visą vidurinio ugdymo programą išėjau namuose, nes mokykla, aplinka nebuvo pritaikyta, negalėjau nuvažiuoti ir dalyvauti pamokose kartu. Ateina kitas žmogus su negalia, ir pasako: taip, man buvo skirtas mokymas namuose, bet tik dėl tėvų, kurie mane kiekvieną dieną vežiojo į mokyklą, užsispyrimo, mokiausi su visais, kyla klausimas, ar tikrai esmė medikų vertinime.
 
Gal tai stebėsenos, kontrolės mechanizmo trūkumas, kai vaikus su negalia nuo pat pradžių izoliuojame, paliekame namuose – gyvenkite, kaip norite, negaukite mokyklos baigimo atestato. Mokymosi namuose programą baigę mokiniai negauna atestato, lieka tik išklausę vidurinio ugdymo programą, kas jiems užkerta kelią siekti profesinio, aukštojo mokslo“, – vieną aktualiausių švietimo problemų įvardijo Lietuvos neįgaliųjų forumo vadovė Dovilė Juodkaitė, kartu su kitų nevyriausybinių organizacijų, ministerijų atstovais dalyvavusi Seime vykusioje konferencijoje apie Lietuvos pasiekimus neįgaliųjų teisių srityje.
 
Šiuo metu daugiau nei 3 tūkst. mokinių mokosi 46 specialiosiose mokyklose. Tik dešimt bendrojo lavinimo mokyklų turi neįgaliesiems pritaikytus ne vien įvažiavimus, bet ir vidinę aplinką.
 
„400 iš jų gauna mokymąsi namuose, kas yra labai didelė nusikalstama veika, labai brangu ir neefektyvu, – įvertino Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. – Dalis mokinių gauna mokymą namuose, mokytojas ateina kelis kartus per savaitę, vien dėl to, kad jie turi fizinę negalią, elgesio ar psichikos sutrikimų. Klasėse trūksta asmeninių asistentų, nėra galimybės naudotis įtraukiuoju švietimu, lankyti bendrojo lavinimo ikimokyklines ir mokyklines įstaigas“.
 
Pasak įvairias negalias turinčių vaikų poreikius žinančios bendrijos atstovės, tokių nepritaikytų darželių ir mokyklų bendruomenės tik džiaugiasi, jeigu tėvai priima pasiūlytą alternatyvą vaiką mokyti namuose.
 
„Nėra poilsio kambarių, taupomos lėšos mokytojų padėjėjų sąskaita, didelė bėda, kad pedagogai tinkamai neparengti dirbti su tokiais vaikais. Kitas dalykas, antrą valandą po pamokų jie grįžta namo, vadinasi, vienas iš tėvų negali dirbti, nes popamokinis užimtumas visiškai negarantuotas.
 
Specialiose mokyklose pakankamai daug parengtų specialistų, kurie dirba su specialių poreikių neįgaliais vaikais, o bendrojo lavinimo mokyklose tokių specialistų trūksta, tos valandos apmokamos visiškai minimaliai.
 
Mokantis bendrojo lavinimo mokyklose, daugeliu atvejų tėvai skundžiasi, kad labai prasta ugdymo kokybė, ir mokiniai, kurie turi proto negalią arba autizmo spektro sutrikimus, patiria daug patyčių, vyksta kiti negeri dalykai“, – problemas vardijo D. Migaliova.
 
Įtraukiojo ugdymo mitas?
 
Dar vienas daugelio savivaldybių skaudulys – specialaus transporto nuvežti į mokyklą neįgalius vaikus nebuvimas, jau nekalbant apie tai, kad nėra ir lėšų lydinčiam asmeniui samdyti. Pavyzdžiui, Šakių savivaldybė į mokyklas savo specialių poreikių vaikų apskritai neveža, keturios veža be lydinčio asmens.
 
Konferencijoje buvo išsakytas pažadas, kad Švietimo ministerija rengia mokyklų tinklo pertvarką, nors dar ne visos jam pasiruošusios, vienas iš ministrės prioritetų yra įtraukusis švietimas nuo pat vaiko gimimo. Ugdymo turinys turėtų tapti pritaikytas individualizuotiems vaikų poreikiams, atsiras metodiniai centrai, teikiantys pagalbą, tarkime, autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams.
 
Pripažinta ir mokymo namuose problema, kai jį skiria gydytojų konsiliumas, aptartos situacijos, kai mokykla spaudžia tėvus rinktis tokį būdą. Pastebėta, kad rengiant mokytojus, jiems reikės daugiau žinių apie specialių poreikių turinčių vaikų ugdymą – tiesa, kol kas neparuoštas nė vienas toks mokytojas. Dar nėra ir asmeninių mokinių asistentų, nors suskaičiuota, kad valstybė kasmet įtraukiajam ugdymui, į kurį įeitų ir tokia paslauga, skiria apie 500 tūkst. eurų. Kita dalis ateina iš Europos Sąjungos fondų.
 
„Beveik galiu garantuoti, kad viskas liks popieriuje. Reikia keisti Švietimo ir mokslo įstatymą, kuriame yra punktas, kad nesant galimybės vaikui lavintis bendrojo lavinimo mokykloje, skiriamas specialusis ugdymas. Kol nebus prievolės priimti vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą, sudaryti jam tinkamas sąlygas, tol niekas nepajudės. Metodiniai išteklių centrai tėra tos pačios specialiosios mokyklos.
 
Dabar mokyklos daro vaikų atranką remdamosis akademiniais pasiekimais ir testais. Kol vaikų selekcija išliks, jokio įtraukiojo ugdymo nebus“, – galimas grėsmes įžvelgė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų ekspertas, pirmasis Lietuvos atstovas, tapęs JT Neįgaliųjų teisių komiteto nariu.
 
Gydytojų komisijos įtaką renkantis labiausiai tinkamą mokymosi būdą mažinti pažadėjo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. „Mano supratimu, tokių vaikų, paliktų namuose mokytis, turėtų būti kuo mažiau“, – sakė ministras, pridūręs, kad į sistemą reikia žiūrėti lanksčiau, suteikti galimybes lavintis ir tiems vaikams, kurių poreikiams patenkinti dabar neatsiranda sąlygų.
 
Neregių asistentės – mamos
 
Konferencijos dalyviai svarstė, kaip savivaldybes įpareigoti planuoti lėšas, padedant švietimą padaryti prieinamu visiems mokiniams.
 
Paaiškėjo, kad kol nėra tinkamai parengtų, apmokamų mokytojų padėjėjų, vaiko asistentų, šią funkciją iš dalies perima ir kartu su vaikais „mokosi“ jų tėvai.
 
„Kalbant apie neregių vaikų integruotą ugdymą, mes pamirštame vieną labai svarbų dalyką – mokymosi kokybę. Neregys vaikas, turintis aukštą intelektą, pajėgus įsisavinti visą mokymosi medžiagą. Kai jisai mokosi integruotoje įstaigoje, kuri tam nėra pasiruošusi, procesas ženkliai pasunkėjęs.
 
Ne taip seniai Danijoje atliktas tyrimas – ji investuoja milžiniškus pinigus į integruotą ugdymą, – paaiškėjo, kad neregių vaikų integruotas ugdymas galiausiai neduoda geresnio rezultato negu segreguotas. Ir jau Europos aklųjų sąjungos renginiuose per kavos pertraukas puse lūpų imama šnekėti apie tai, kad įtraukusis švietimas gal nėra pati geriausia išeitis. Mūsų patirtis sako, kad kai kurios mokyklos kaip mokytojo padėjėją įdarbina vaiko mamą, ji labai laiminga, nes labai bijo savo 6-7 metų vaikiuką leisti vieną į šitą baisų didelį pasaulį, jinai šalia, nurimsta, vaikas nurimsta, ir turime praktiką, kai netgi universitete mama studijuoja šalia vaiko. Ir tai tikrai nėra gerai“, – sakė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.
 
Kaip racionalią išeitį ji mato Vokietijoje pasiteisinusį modelį, kai neregys vaikas pradeda ugdymosi procesą segreguotai, gauna visus mokymuisi reikalingus įrankius, o tada žinias gilina kartu su visais. „Neregystė yra negalia, kurią kompensuoja technologijos ir Brailio raštas. Kai vaikas išmoksta raštą, savarankiškumo, mobilumo, orientacijos, tada pasiruošęs, stiprus, įgalus mokytis eina į įtraukųjį švietimą. Lietuvoje šie vaikai ateina iš pradžių mokytis į bendrąją mokyklą, o 9-10 klasėje masiškai migruoja į specializuotas mokyklas, nes jiems trūksta žinių“, – situaciją apibūdino R. Balčikonienė.
 
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga yra ne kartą pabrėžusi, kad vaikai turi teisę į įtraukųjį švietimą, tačiau realybėje, netgi įžengę į klasę turėdami pedagoginių psichologinių tarnybų išvadas, kokios konkrečiai pagalbos reikia mokymuisi, jos negauna – tėvams paaiškinama, kad nėra lėšų.
 
„Tik tada, kai skirtingi vaikai su skirtingais poreikiais mokysis ir darželiuose, ir mokyklose, reikalai pajudės į priekį. O kol mes turėsime krūvas specializuotų įstaigų, tol bus viena sveikųjų ir kita, neįgaliųjų, žmonių bendruomenė“, – apibendrino D. Migaliova.
 
Jos siekis – kad kiekvienas vaikas, kuriam to reikia, turėtų padėjėją, kuris taptų jo rankomis, kojomis, asistuotų padėdamas suprasti, kas vyksta klasėje. Šie asistentai neturėtų būti prastai apmokami. Žinių, kaip dirbti su įvairiais vaikais, dar aukštosiose mokyklose turėtų įgyti ir būsimieji mokytojai.
 
Rugilė Audenienė