Tinklalapio logotipas
Grįžti

„Laisvės“ gimnazijos moksleivių sukilimo dalyvė: mokytojai užsidarė kabinetuose
event 2017-03-23 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

„Laisvės“ gimnazijos moksleivių sukilimo dalyvė: mokytojai užsidarė kabinetuose
​Moksleivių sukilimas dėl atleisto mokytojo sostinės „Laisvės“ gimnazijoje baigėsi pergale – bendruomenėje jau kuriasi kitokie santykiai. Vis dėlto, prisimindama šį visuomenėje nuskambėjusį įvykį, viena jo idėjos autorių pastebėjo, kad protesto metu mokytojai pasirinko slėptis kabinetuose.
 
Protestavo netekę vilties susikalbėti
 
Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje abiturientai prieš keletą mėnesių protestą dėl atleisto lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo išreiškė užsibarikadavę kabinete. Jie savo pasiekė – direktorės atleistas mokytojas grąžintas į darbą. Sostinėje moksleivių streikas dėl sprendimo atleisti pedagogą kilo pirmą kartą. Į tokį sujudimą atsižvelgė ir savivaldybės atstovai, surengę susitikimą su mokyklos bendruomene ir konstatavę, kad gimnazijos direktorė skyrė per daug radikalią nuobaudą.
 
Mokinių ir tėvų bendruomenės nuomone, mokytojas buvo atleistas dėl konflikto su direktore.
 
„Buvo konfliktas su kitais mokyklos darbuotojais, kurio metu mokytojas nepagarbiai elgėsi jų atžvilgiu. Tai irgi yra problema, bet, matyt, ne tokia, kad reikėtų atleisti“, – tuomet Alfa.lt sakė A. Lakštauskas ir pridūrė, kad vis dėlto direktorė nuobaudą lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui skiria nebe pirmą kartą.
 
Tuo metu mokytojo auklėtiniai dvyliktokai pedagogą apibūdino kaip mėgstamą, mylimą, gerą specialistą. Sužinoję apie tai, kad jis tapo nepageidaujamas mokykloje, jaunuoliai nusprendė netylėti.
 
Anksčiau panašių incidentų, paskatinusių įsikišti ir savivaldybės specialistus, gimnazijoje nėra buvę.
 
„Mes šiandien streikuojame. Streikuosime tol, kol tai nepasikeis“, – tokius žodžius į kameras skandavo būrys sukilusių moksleivių.
 
Trečiadienį sostinėje vykusioje konferencijoje, skirtoje aptarti mokyklų demokratijos klausimus, abiturientė Miglė Osipovaitė pasakojo, kad „Laisvės“ gimnazijoje viskas prasidėjo nuo įsisenėjusių direktorės ir auklėtojo kivirčų. Labiausiai nustebino tai, kad nebuvo atsižvelgta į moksleivių nuomonę, mokytojas iš jų „atimtas“ prieš pat šimtadienį. Keturi abiturientai nusprendė kreiptis į visus moksleivius – paprašyti pagalvoti, ką daryti, pasitarti su tėvais. Didžioji dalis reagavo žaibiškai.
 
Dvyliktokė pasakojo, kad gimnazijoje nebuvo itin blogai, bet vyko darbuotojų kaita, mokiniams daug ko nebuvo leidžiama. Į jų klausimus dažniausiai būdavo reaguojama kaip į vaikų nepaklusnumą prieš suaugusius. Gimnazistai sulaukė ir palaikymo iš tėvų, kitų ugdymo įstaigų mokinių, mokytojų. Jų pačių mokytojai pasirinko savotišką stebėjimą pro užuolaidos kraštą.
 
„Mes, mokiniai, susivienijome, bet mokytojai užsidarė kabinetuose, nė vienas neišėjo pažiūrėti, kas vyksta“, – pastebėjo M. Osipovaitė.
 
Sukilimo dalyviams teko patirti ir smulkų sabotažą – vienu metu jie rado užrakintą kabinetą, kuriame laikė virdulį su karšta arbata protestuotojams. Netgi pats virdulys buvo dingęs.
 
„Po sukilimo gyvenimas tęsiasi, turime puikią laikinąją direktorę, viskas vyksta atviromis kortomis“, – įvertino gimnazistė, mananti, kad netylėti kartu su bendraminčiais nusprendė ne dėl nenoro eiti į pamokas – norėjosi kitokių santykių mokyklos bendruomenėje.
 
Su kai kuriais mokytojais santykiai po sukilimo nepasikeitė, tačiau kai kurie po sukilimo pyko, primindavo, kad moksleiviai „sugriovė žmogui gyvenimą“. M. Osipovaitė atvirai kalbėjo, kad organizuoti protestą nebuvo lengva, ji galvojusi ir apie tai, ar verta pradėti rodyti pilietiškumą prieš pat egzaminus, kaip reaguos suaugusieji. Ji sakė neskatinanti kitų mokyklų streikuoti, verčiau kalbėti, tačiau „Laisvės“ gimnazijos atveju susikalbėti neišėjo.
 
Demokratijos receptas – savivaldos norintys mokiniai
 
Vilniaus Pilaitės gimnazijos pilietinio ugdymo ir istorijos mokytojas Paulius Bakanas įsitikinęs, kad demokratiją mokykloje reikia žaisti, per tai išmokstama atsakomybės. Į bendruomenės kūrimą palankiai turi žiūrėti administracija, mokytojai, tėvai ir mokiniai – turėti pakankamai motyvacijos dalyvauti. Svarbios ir moksleivių organizacijos, turinčios gerus kuratorius. Tiesa, dažnai jo pareigybės neapibrėžtos, neaišku, ar kuratorius turi dirbti savanoriškai, ar kaip visu krūviu veikiantis specialistas. Mokytojas įvardijo keletą grėsmių demokratijai mokykloje: perdėtas iniciatyvumas, nepasitikėjimas ir priešiškumas, nusivylimas reformomis, prasta mokytojų ekonominė, socialinė padėtis, nuovargis.
 
Mokyklos išorės auditas, pasak P. Bakano, parodė, kad joje itin aktyvi mokinių savivalda. Visuotiniuose mokinių prezidento rinkimuose dalyvauja ir mokytojai, administracija, taip išrinktas atstovas įgauna daugiau pasitikėjimo. „Mokiniams reikia leisti klysti, bet tuo pačiu jie turi suprasti, kad reikia savo klaidas ir taisyti – tam reikia nustatyti aiškias taisykles“, – savo patirtimi pasidalijo pilietinio ugdymo pedagogas.
 
Pilietinio ugdymo pamokose mokiniai kuria politinę reklamą, programą, dalyvauja rinkimuose, rengia debatus – taip per žaidimus išmoksta savivaldos ir demokratijos principų.
 
Vilniaus Pilaitės gimnazijos mokinių savivalda susideda iš prezidento, parlamento, seniūnų, skiriamų iš kiekvienos klasės, prezidiumo. „Ne tik suaugusieji turi viską daryti, mes irgi turime siūlyti savo idėjas“, – sakė parlamento narė Kamilė Grinevičiūtė.
 
Savo mokyklos negalinti vadinti nei visiškos demokratijos, nei diktatūros pavyzdžiu gimnazijos prezidentė Ainė Skurdenytė prisipažino, kad savivaldos kūrimas pasirodė sunkesnis, nei atrodė iš pradžių. Ji pastebėjo, kad kartais mokiniai nori daug demokratijos ir laisvių, bet ne visada moka prisiimti atsakomybę, taip pat – kad jų idėjos ne visada išgirstamos. Vis dėlto, gavę pasitikėjimą, jie dažniausiai labai stengiasi jį pateisinti.
 
Atsisakė specialiosios mokyklos pavadinimo
 
Tradicinė mokykla paremta autoritetu – valstybės, direktoriaus, tačiau visai kitoks yra besimokančios mokyklos modelis. Vilniaus „Šilo“ mokyklos direktorė Egidija Urbanavičienė, vadovaujanti ugdymo įstaigai, kurioje mokosi ir individualių poreikių turintys vaikai, pasakojo apie tai, kad atėjusi vadovauti rado ne vien aplūžusias spintas ir sovietinius vadovėlius. Teko galvoti, kaip „remontuoti“ ir bendruomenės santykius, požiūrį į kitokius vaikus – iki tol manyta, kad jiems nereikia nei bibliotekos, nei spalvotų klasių, kultūrinių renginių.
 
„Atsisakėme specialiosios mokyklos pavadinimo, nes vaikų broliai, seserys mokosi paprastoje, o jie – kitokioje mokykloje, tas stigmatizmas uždeda vaikams antspaudą“, – sakė mokyklos vadovė.
 
Mokykloje budinčiu apsaugos darbuotoju įdarbinę neįgalų žmogų, administracijos atstovai pastebėjo, kad tai davė labai teigiamą poveikį – tiek vaikai, tiek suaugę tapo atviresni, socialiai jautresni. Mokykla iš tradicinės tapo besikeičiančia, su klasėmis be užrakintų spintų, spalvomis, biblioteka, kurios iki šiol nebuvo – manyta, kad ugdymo įstaigą lankantys intelekto ar kitokių sutrikimų turintys vaikai neskaito – virtuve, hiposensorikos kambariu.
 
Vilniaus miesto savivaldybės mero patarėjas Albertas Lakštauskas pastebėjo, kad demokratijos klausimai mokyklose gana jautrūs, tačiau pokyčiai juntami. Neseniai atlikta Vilniaus miesto mokyklų apklausos apžvalga parodė, kad į darbą labiausiai nori į darbą eiti mokytojai, mažiausiai – mokiniai. Labiausiai tai, kad jų nuomonė mokykloje svarbi, taip pat jaučia mokytojai. „Šis tyrimas iliustruoja, kad pliki skaičiai apie svarbiausius dalykus pasako mažai. Kiekviena mokykla turės savo rezultatus, šie duomenys bus pagrindas atlikti savo tyrimus, pasilyginti, aiškintis, kodėl yra vienaip ar kitaip.
 
Santykiai mokykloje yra vienas iš demokratijos indikatorių. Juos kurti reikia drąsos ir pasitikėjimo, jeigu tai tik imituojama, niekur neveda“, – sakė mero patarėjas.
 
Rugilė Audenienė