Tinklalapio logotipas
Grįžti

Nenoras mokytis etnologijos kyla iš nežinojimo?
event 2017-05-05 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Nenoras mokytis etnologijos kyla iš nežinojimo?

​Pastarosiomis dienomis viešajame diskurse yra plačiai linksniuojama etnologijos sąvoka, mat Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga siūlo šią discipliną padaryti privalomą visose šalies mokyklose. Kaip galima numanyti, etnokultūros puoselėtojai šia iniciatyva džiaugiasi (skirtingai nei likusi Lietuvos piliečių dalis). Nedžiūgauja tie, kuriems „grėstų“ etnologijos mokytis. Kyla klausimas, kodėl daugelis purtosi minties gilintis į šią mokslo šaką.

Atsakymą galimai slepia etnologijos sąvokos suvokimas, nes įvairiose televizijos laidose pateikiamas etnokultūros pristatymas atspindi daugelio žmonių etnokultūros supratimą, mat yra rodomi siužetai, kuriuose archeologinius kostiumus vilkintys žmonės ant piliakalnių kuria laužus ir atlieka senajai baltų religijai – pagonybei – būdingus ritualus. Pagonybė yra svari Lietuvos istorijos kontekste, tačiau tokiu būdu pristatant etnologo profesiją, ši pradedama tapatinti būtent su senąja religija. Žinoma, pagonybė yra viena iš daugelio reikšmingų etnologijos tyrimų objektų, tačiau toli gražu ne vienintelė, tad etnologų laikyti pagonybės šalininkais ar išpažinėjais taip pat nederėtų. Juk archeologų nevadiname mirties kulto propaguotojais vien todėl, kad šie populiariu suvokimu „tyrinėja kaulus“. Taigi, tyrėjas nėra tapatus tyrimo objektui.  

Kituose etnologiją bei etnokultūrą pristatančiuose televizijos laidų siužetuose rodomos duoną krosnyse kepančios moterys. Tradicinis duonos kepimas, kaip tautinis paveldas, taip pat priklauso etnologijos mokslo sričiai, tačiau tuo etnologija tikrai neapsiriboja.   

Etnologija aprėpia ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų kultūrą, kalbą, religiją, istoriją. Etninė kultūra yra gyvas, alsuojantis reiškinys, vykstantis nuolatos, o etnologijos misija yra jį kontempliuoti. Svarbu suvokti, jog etnologija tyrinėja ne tik senosios, bet ir šiuolaikinės kultūros reiškinius, tokius kaip subkultūros ar internetinis folkloras. 

Jeigu viešajame diskurse etnologija būtų pristatoma ne tik kaip į senąją religiją bei duonos kepimą besigilinanti mokslo sritis, galimai keistųsi žmonių supratimas, kas gi yra etnokultūra, o kartu atsirastų sąmoningas noras ir motyvacija mokytis etnologijos bei būtų ugdomas pilietiškumas. Be kita ko, etnologijos kursas bręstančiai asmenybei padėtų formuoti globalią pasaulėžiūrą, kuri ypač reikalinga potencialiems kosmopolitams.                

Šalia klausimo, ar reikalinga mokytis etnologijos, pasigirsta ir kitas klausimas – kas gi jos mokys? Į pastarąjį klausimą suskamba štai toks atsakymas – ketinama ruošti etnologijos mokytojus. Reikėtų priminti, kad etnologijos specialistų jau yra. Štai, Vytauto Didžiojo universitetas – puiki etnologų kalvė. Kultūrų studijų ir etnologijos katedros absolventai yra kompetentingi, kad galėtų universitete įgytomis žiniomis dalytis su visuomene. Kažin ar verta būtų iš naujo išradinėti dviratį – steigti naują „etnologijos mokytojo“ specialybę, ar nebūtų racionaliau atgaivinti Vytauto Didžiojo universiteto kultūrų studijų ir etnologijos katedros vykdytas etnologijos studijas?