Tinklalapio logotipas
Grįžti

Mokytoja Augutė Liutkevičienė: Aš saugi, laisva, todėl man sekasi
event 2017-05-23 domain Lyderių laikas label_outline Projektai ir konkursai

Mokytoja Augutė Liutkevičienė: Aš saugi, laisva, todėl man sekasi

Gegužės 19 dieną projektas „Lyderių laikas 3“ įžanginiu renginiu prasidėjo Elektrėnų savivaldybėje. Jame sveikinimo kalbą, atskleidžiančią ir profesinės sėkmės istoriją, pasakė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, 2016-ųjų Metų mokytoja Augutė Liutkevičienė. Autorei maloniai sutikus, skelbiame visą kalbos tekstą.

Renginio nuotraukų rasite čia.

Sveikinimo kalba, pasakyta ĮŽANGINIAME „LYDERIŲ LAIKO 3“ RENGINYJE Elektrėnuose 2017 m. gegužės 19 dieną

Man šiandien labai smagu būti tokioje auditorijoje, kurioje susirinkę žmonės ruošiasi mokytis, tobulėti, kurti, dar smagiau suvokti, kad jūsų įgyta patirtis atneš naują kokybę į šalies, savivaldybės švietimo sistemą, į mokyklas, į klases...

Sveikindama norėčiau patvirtinti, kad jūsų pasirinkimas yra labai svarbus, labai reikalingas visų pirma ne jums patiems, o kitiems. Ar esate suvokę, kad gyvenate ne dėl savęs? Žmogaus gyvenimo esmė yra ryšiai su kitais žmonėmis. Kiek tie ryšiai bus stiprūs ir gražūs, tiek mūsų gyvenimas turės vertę. Juk tobulėjame ne dėl savęs. Tobulėjame, kad dovanotume šalia esančiajam, kad būtume geresni šalia esančiajam. Kas iš to, jei žmogus perskaitė daugybę knygų, bet jis vis dar nemyli kito žmogaus? Kas iš to, jei žmogus apkeliavo visą pasaulį, bet netapo išmintingesnis?.. Tai aš patyriau ir įsisąmoninau dirbdama mokykloje beveik 30 metų. Tai, ką mokytojas išmoksta, perskaito, suvokia, pamato, duoda patirtį, kurią jis nešasi į klasę ir turi ja pasidalyti, kartais aiškiai suvokdamas, kad meta iššūkį šių laikų visuomenės vertybėms, versdamas ir jaunus žmones pamąstyti apie tai, perkainoti tas vertybes.

 
Dėstau patį gražiausią dalyką – lietuvių kalbą ir literatūrą. Prieš kelias dienas baigiantis pamokai paklausiau savo mokinių, ką pasakytų J. Tumas-Vaižgantas, pabuvęs mūsų pamokose, paklausęs, ką mes kalbame apie jo kūrybą, paskaitęs mūsų rašinius. Klausimas mokiniams buvo netikėtas, bet atsakymą greitai išgirdau: „Nu brač, gerai!“ – pasakytų Vaižgantas. Tai rašytojo frazė. Prašau argumentuoti, mokiniai nesutrinka: 1) mes kalbame apie tikrąsias vertybes, ugdomės nuodugnų supratimą apie gyvenimą; 2) Vaižgantas buvo toks žmogus, kuris visame kame rasdavo „deimančiukų“ – to, kas gražu ir gera. (Ir tegu nedrįsta kuris nors sakyti, kad mūsų literatūros klasika yra kaimiška, pasenusi, neįdomi.) Taigi – ieškoti, kas gražu, kas gera. Mokėti džiaugtis kito sėkme be juodo ar balto pavydo. Jis vis tiek pavydas. Niekingas, žemas jausmas. Nevartokime šio žodžio. Džiaukimės kitais, lyg patys būtume laimėję. To mus moko Vaižganta

Šiomis mintimis noriu pabrėžti saviugdos, vertybinių nuostatų, netgi, sakyčiau, aukštos moralės ir dalykinių kompetencijų ryšį. Tai labai svarbu bet kurioje veikloje. Senas posakis „Geras žmogus – dar ne profesija“ primena, kad žinios, profesinis tobulėjimas niekada nepraranda savo vertės, mokymosi poreikis tik didėja. Bet kas iš tokio mokytojo, jei jis neužmezga su mokiniais draugiško artimo ryšio, jei neužsitarnauja jauno žmogaus pasitikėjimo? Kantrybė, empatija, noras padėti kitam, pagarba žmogui yra be galo svarbios vertybės, puoselėjant gražius tarpusavio santykius.

Gal prieš 15 metų mano gimnazijos direktorius viename pokalbyje iškėlė klausimą: kaip gali būti, kad mokytojas metodininkas nesusikalba su mokiniu? Atsimenu šį klausimą iki šiol, netiesiogiai tąkart prisitaikiau sau, jis privertė mane apmąstyti situaciją ir suvokti, kad mokytojas privalo rasti būdą susikalbėti su mokiniu, nes tai jo savigarbos reikalas. Mes visi turime silpnybių ir esame linkę įsižeisti. Bet manęs niekas neįžeis, jei aš neįsižeisiu. Vienoje išmintingoje knygoje rašoma: tave įžeidęs šoks, dainuos ir gyvenimą gyvens, o tu kankinsies, nes tave įžeidė. Gyvenimas duotas džiaugtis, kurti ir dirbti. Prarasdami brangias gyvenimo valandas mes rizikuojame, pasak V. Kudirkos, supelyti ir eiti į kapą be likusio ženklo, kad žmonėmis buvome.

Minėjau aukštos moralės klausimą. Norėdami išsaugoti doro žmogaus vardą, negalime vienaip kalbėti, kitaip daryti. Vertybės, kurias deklaruojame, turi būti mūsų gyvenimo, mūsų elgesio pagrindas. Beje, K. Donelaitis mus moko, kad aukšta moralė yra tautinės bendruomenės išlikimo sąlyga sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Apie tai verta pagalvoti mums, XXI amžiaus žmonėms.

 
Dar norėčiau kalbėti apie svarbią sėkmės sąlygą – laisvę. Su mokiniais analizuodami kūrinius, kurdami rašinius jau daug kartų permąstėme ir suvokėme, kad jokia kūryba ir prasminga veikla neįmanoma be vidinės ir išorinės laisvės. Neįmanoma būti lyderiu neturint laisvės. Neįmanoma būti tikru lyderiu nesuteikiant laisvės kitiems. Savo vidinę laisvę mes ugdomės įveikdami baimes. Baimė klysti (o klysti, suprantama, yra normalu, kaip ir norėti atsigerti), baimė būti išjuoktam (nemokame pirmi pasijuokti iš savo silpnybių, ydų), baimė būti neįvertintam (dar vis atrodo, kad turime būti patys geriausi, neišvengiame puikavimosi).

Išorinę laisvę mums suteikia kiti: mokiniui – mokytojas, mokytojui – vadovas. Mane įkvepia tai, kad aš jaučiuosi laisva mokytoja. Jaučiu vadovų pasitikėjimą mano darbu. Mes kartais gauname pranešimų: tada ir tada bus tikrinama būrelių veikla... kitą savaitę bus vykdoma mokinių bylų tvarkymo priežiūra. Mums suteikė galimybę pasiruošti. Nesu patyrusi jausmo, kad mane kas nors nori patikrinti, rasti kažką nepadaryto. Niekada niekas į mano pamoką neatėjo neįspėjęs. Aš saugi, laisva, todėl man sekasi.

Mūsų laisvė, be abejo, neatsiejama nuo atsakomybės už savo darbą. Ar ne per greitai mes šiais laikais darbus dirbame? Ar ne per daug darbų vienu metu norime padaryti? Ką mums sako liaudies išmintis? Devyni amatai, dešimtas badas. Skubus darbas niekam tikęs. Žodžiais darbo neatliksi. Labai svarbu išvengti paviršutiniškumo. Džiaugsmą teikia tik iš esmės padaryti darbai, ne bet kaip. Darbas turi būti vertas to žmogaus, kad nebūtų gėda.

Pašaukimas turėtų lemti mūsų pasiryžimą eiti vienu ar kitu keliu. Didžiausia klaida – nueiti ne tuo keliu. Kaip pasitikrinti? Užduokite sau porą klausimų: 1. Mano darbo diena ilga ar trumpa? (Jei jums darbo diena ilga, vadinasi, turite keisti veiklą.) 2. Kokios nuotaikos ateinu į darbą ir išeinu iš jo? (Kalbu ne apie nuovargį, kuris neišvengiamas, o nuotaiką ir pasitenkinimą atliktu darbu.) Išdrįsiu įterpti anekdotišką atvejį iš savo gyvenimo. Pirmadienio rytą linksma ateinu į darbą ir prie kabineto matau neišsimiegojusius, nelaimingus dešimtokus. Bandau juos kalbinti, linksminti, bet jų nuotaika labai slogi: pirmadienis, laukia ilga savaitė... To paties pirmadienio aštuntoji pamoka – su tais pačiais dešimtokais. Ateina jie vėl niūrūs, o aš juos sutinku taip pat energingai kaip ir pirmą pamoką. Tada jie neslėpdami nuostabos klausia: „Mokytoja, o ką jūs vartojat?“ Tą dalyką aš vadinu pašaukimu. Jis veikia kaip dopingas. Ir mano mokiniai žino, kad aš – ne vargšė mokytoja, o Mokytoja, kuriai patinka kurti užduotis, vesti pamokas, taisyti rašinius, jie žino, kad aš visada norėjau tapti mokytoja, kad aš jaudinuosi eidama pas naujus mokinius... Neslėpdami savo polinkio į vieną ar kitą veiklą, gerbdami save, užsitarnausime kitų pagarbą. Kiekviena siela trokšta raiškos. Darbas turi būti ta vieta, kur siela gali patirti džiaugsmą, kad ji matoma, kad ji yra. Vieta, kuriai priklausai, neturi menkinti tavo orumo.

Baigdama savo mokytojišką kalbą, dar kartą noriu palinkėti jums prasmingos veiklos, turtinančios jūsų sielas, padedančios pažinti save, bet svarbiausia – nešančios naudą ir džiaugsmą kitiems. Gyvenkime kartodami Just. Marcinkevičiaus žodžius: „Turbūt ne dėl savęs esu – esu turbūt dėl ko nors kito...“