Tinklalapio logotipas
Grįžti

M. Ališauskienė. Mokslas, tikėjimas ir mokykla: ar ir kaip suderinti?
event 2017-05-25 domain Švietimo informacinių technologijų centras

M. Ališauskienė. Mokslas, tikėjimas ir mokykla: ar ir kaip suderinti?

Tuo metu, kai Lietuvos akademinė bendruomenė kartu su civilizuoto pasaulio mokslininkais ėjo į maršą už mokslą, Ramūnas Karbauskis pasiūlė įvesti privalomą etnologijos dėstymą mokyklose, o tikybos mokytoja Telšiuose dėstė apie gėjus, kuriuos pavertė kanibalais. Tokios pastarųjų savaičių aktualijos mokslo ir švietimo srityse kelia nemažai klausimų apie šių sričių būklę ir vaidmenį visuomenės gyvenime. 

Lietuvos mokslininkai dalyvaudami marše už mokslą atkreipė dėmesį į viešojoje erdvėje vis pasigirstančius svarstymus, kad klimato kaita esą nevyksta, kad acto garinimas ir binto rūkymas gali kažkam padėti išgyti nuo nepagydomų ligų, kad evoliucijos teorija esą yra tik dar viena nuomonė apie pasaulio atsiradimą.
 
Mokslinis žinojimas tokiuose svarstymuose visiškai ignoruojamas, argumentavimui pasitelkiant įvairias sąmokslo teorijas. Minėtoji tikybos mokytoja pretenduoja tapti tokio žinojimo simboliu. Tokio esą mokslinio žinojimo, kurio argumentams pasitelkiamos mokslinės sąvokos, savo esme yra tuščiavidurės. Mokytoja, grįsdama savo pamokoje aptartą temą, žongliruoja statistikos sąvoka, remiasi neįvardytais tyrimais, nenurodo savo teiginių šaltinių. Tokio naudojimosi neva moksliniais faktais apstu ir viešojoje erdvėje.
 
Žmonės tiki ir savo elgesiu liudija, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros metu šaldomas embrionas atrodo lyg užšaldytas kūdikis. Kiti gi tiki, kad lėktuvui praskridus į žemę leidžiasi „chemtreilas“. Sakysite, kad čia jau tikėjimo sritis. Tačiau tikybos pamokos ir yra būtent tos, kuriose kalbama apie tikėjimą.
 
Tikybos pamokos Lietuvos mokyklose pradėtos dėstyti 1991 metais. Kiek vėliau pasiūlyta mokyklose dėstyti dorinį ugdymą, kuriame moksleivio tėvai arba moksleivis, jei jam jau yra suėję 14 metų, pasirenka tarp etikos arba tikybos pamokų. Tikybos pamokų pozicijas mokyklose itin sustiprino 2000 metais Lietuvos Respublikos ir Vatikano pasirašyta tarptautinė sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityse. Ši sutartis, kurios pasirašymas nebuvo plačiai visuomenėje išdiskutuotas, numato, kad už tikybos pamokų turinį atsako Katalikų bažnyčia, kartu su Švietimo ministerija. O tikybos mokytojais gali dirbti tik gaunantieji vyskupo leidimą, nors jų parengimą finansuoja valstybė. Tad, jei pavyzdžiui, tikybos mokytojui nesusiklostė šeiminis gyvenimas, su šiuo darbu tektų atsisveikinti.
 
Statistiniai duomenys rodo, kad tikybos pamokas gausiai lanko pradinukai, vėliau lankančiųjų skaičiai nuosekliai mažėja. Tai gali būti paaiškinama tėvų noru, kad vaikas būtų parengtas Pirmajai komunijai. Nuo 2003 metų Lietuvos katalikų bažnyčia nebeleidžia pamokų metu ruošti Pirmajai komunijai, o parengimas buvo perkeltas į parapijas. Tačiau jei vaikas nelanko tikybos pamokų pasirengimas parapijoje nebetenka prasmės taip pat. Mat norėdamas prieiti Pirmosios komunijos vaikas turi pristatyti pažymą ir iš mokyklos, kad lanko tikybos pamokas.
 
Nors Lietuvos Respublikos teisės aktai kalba apie pasirinkimą dorinio ugdymo dalyke tarp etikos ir tikybos, praktikoje mokyklų, ypač miestelių ar kaimo vietovėse vadovai dažnai pasiūlo tėvams susitaikyti, kad bus dėstomos tikybos pamokos, nes mokykla neturi galimybių nusamdyti dviejų dorinio ugdymo mokytojų.
 
Pastaruosius kelerius metus neatsiradus norinčiųjų studijuoti tikybos mokytojo specialybės buvo uždaryta Lietuvos edukologijos universiteto programa rengianti šiuos mokytojus, liko tik religijos pedagogikos studijos Kaune. Tikėtina, kad greitai pradės trūkti ir profesionalių mokytojų šiam dalykui dėstyti. Tikybos dėstymas mokyklose kaip nei vienas kitas dalykas yra apipintas mitais ir legendomis jau dabar. Tikybos vadovėliuose, kaip, beje, ir kitų dalykų, gausu stereotipus formuojančių teiginių nuo lyčių vaidmenų šeimoje iki požiūrio į kitų religijų tikinčiuosius. Tad tokiame kontekste tikybos mokytojos pamokos turinys Telšių mokykloje nenustebino, o veikiau patvirtino spėjimus, kad šių pamokų metu vyksta dar vienas indoktrinacijos procesas atitrūkęs nuo socialinės realybės ir savęs joje suvokimo.
 
Tarptautinėje akademinėje bendruomenėje ir labiau pažengusiose valstybėse vis garsiau svarstoma, kad valstybinėse mokyklose reikėtų dėstyti nekonfesinį religinį švietimą – religijų istoriją arba religijas analizuojančias disciplinas apjungiančią – religijotyrą. Toks dalykas padėtų moksleiviams pažinti religijų vaidmenį žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime, susipažinti su religinių tikėjimų ir praktikų įvairove.
 
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur Anglikonų bažnyčia atsakinga už religinio švietimo turinį, bažnyčios vadovai inicijavo šių pamokų turinio pokyčius, atliepiančius socialinę tikrovę. Todėl šiose pamokose kartu su mokiniais aptariama religijų įvairovė šiuolaikinėje visuomenėje ir jos iššūkiai.
 
Viena vertus, privalomas dorinio ugdymo arba tikybos dėstymas Lietuvos mokyklose atrodo kaip nepasitikėjimas savo piliečiais ir jų gebėjimu šeimoje užauginti dorus žmones. Antra vertus, tikybos dėstymas valstybinėse mokyklose tampa sunkiai suderinamas su šiuolaikinės visuomenės socialine įvairove ir poreikiu ją pažinti, nes šiose pamokose pristatomas tiktai vienos religijos požiūris į supantį pasaulį, kurio tikrovė tokia sudėtinga, kad vieno teisingo požiūrio į ją tiesiog nebegali būti.
 
Trečia vertus, tikybos dėstymas valstybinėse mokyklose kai neskiriamas pakankamas dėmesys lytiniam švietimui, socialinei psichologijai, pilietiniam ir politiniam dalyvavimui, karjeros planavimui gali būti vertinamas kaip trumparegiškas ir neatsakingas ateities kartų atžvilgiu.
 
Tad šį kartą dėl atsakingų moksleivių ir žurnalistų, informavusių apie tikybos pamokos Telšiuose turinį, esame pakviesti apmąstyti tikėjimo ir mokslo santykį bei dorinio ugdymo pamokų prasmingumą. Ar pasinaudosime šia proga?
 
Komentaro autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto docentė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė.
 
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.