Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Korepetitoriai: už ir prieš
event 2015-02-03 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Korepetitoriai: už ir prieš
Artėjant abiturientų brandos egzaminų sesijai, vis auga įtampa ir mokymosi intensyvumas. Mokytojų padedami dvyliktokai mėgina užkaišyti paskutines spragas ir įtvirtinti žinias. Tačiau ne visiems gana mokykloje išdėstomų valandų. Nemaža dalis samdosi korepetitorius ir mokosi papildomai. Asmeninės pamokos jau kurį laiką gana populiarus būdas pedagogams papildomai užsidirbti, o mokiniams...įvairiai. Apie papildomų pamokų teigiamus ir neigiamus ypatumus ir pagrįstumą kalbamės su valstybinių egzaminų vertintoja ir daugiau nei dvidešimties metų pedagoginio darbo patirtį turinčia matematikos mokytoja metodininke Jūrate Bakasėnaite.
 
Ar pastebėjote pokytį, ar daugėja moksleivių, einančių į papildomas pamokas pas korepetitorius?
 
Pastaruoju metu atrodo, kad šitas bumas truputį aprimęs. Maždaug prieš šešerius–septynerius metus tai buvo tapusi gryna mada. Klasėje būdavo mažuma tokių, kurie nesisamdo mokytojų.
 
Tu priežasčių gali būti įvairiausių. Tikrai yra mokinių, kuriems to reikia. Kai su kolegomis diskutuojame apie individualizuotą mokymą, kuris šiuo metu toks aktualus mokyklose, korepetitorius turbūt yra pats geriausias individualizavimas, kai vienas mokinys sėdi su mokytoju, padedančiu jam išspręsti iškylančias problemas. Tačiau tas mokymas naudingas tada, kai mokinys pats to nori: išsiaiškinti, sužinoti šiek tiek daugiau, siekti geresnio rezultato. Bet ne tada, kai jis ateina pas korepetitorių, nes geresnių rezultatų nori jo tėvai ar dar dėl kitų priežasčių. Tada jokio rezultato nebus.
 
Pati esu turėjusi mokinį, kuris pasirodydavo pamokoje kaskart vis su nauju sąsiuviniu, niekada neturėdavo savo klasės darbų sąsiuvinio ir ateidavo su nuostata, kurią būtų galima apibūdinti taip: nu aš atėjau, dabar mane mokyk. Mokiau jį gal keturias pamokas, bet kai pamačiau, kad situacija nesikeičia, nemačiau prasmės ir atsisakiau. Tada netgi finansiškai man gaila tėvų, kurie siunčia tokius vaikus. Gal ir keistai skamba, bet man gaila jų pinigų. Suvokiu, kad vaiką su tokiu nusistatymu mokyti yra beprasmiška.
 
Arba, tarkime, dabar būdama pavaduotoja kartkartėmis nueinu į pamokas pasižiūrėti, kaip mokytojui sekasi dirbti su klase. Neseniai dalyvavau chemijos pamokoje, klasėje vyko kontrolinio darbo aptarimas. Dauguma vaikų tikrai aktyviai aiškinosi su mokytoja, ypač gavę neigiamus pažymius, dėliojosi aspektus, aptarė klaidas. Tuo tarpu vienas mokinys sėdėjo ir 45 minutes absoliučiai nieko nedarė. Po pamokos priėjau prie jo ir paprašiau parodyti sąsiuvinį, ką nuveikė per pamoką. Aišku, ten nieko nebuvo užsirašyta. Paklausiau: kodėl tu nieko nedarei? Jis atrėžė, kad nueis pas mokytoją, ir ji jam viską išaiškins. Pasisamdė, matai, korepetitorių, kad išsitaisytų dvejetą iš chemijos. Mokinys dvi chemijos pamokas per savaitę po 45 min. nieko neveikia tam, kad po to nueitų pas korepetitorių. Galbūt yra mokinių, kuriems papildoma pagalba yra reikalinga, bet tikrai ne visiems.
 
Kas dominuoja, ar tie, kurie prastai mokosi ir samdosi mokytojus, ar kaip tik pažangūs ir gerai besimokantys jaunuoliai?
 
Kiek kalbuosi su kolegomis, visada yra abi pusės. Yra ir mokinių, kurie ir šiaip turi gerus rezultatus, bet nori, kad jie būtų maksimalūs, ir siekia aukščiausio rezultato per egzaminą. Yra ir kita grupė, kuriems sekasi labai silpnai, vos vos laikosi. Jiems reikalinga pagalba užkaišyti spragas, neišmoktus ir praleistus dalykus.
 
Vidutinių gabumų mokiniai, būna, pasisamdo tam, kad pasisamdytų, o po to, kaip kolegos juokauja, kas antrą kartą, jei ne dažniau, siunčia mokytojui žinutę, jog šiandien neateis, nes parašė kontrolinį, tai ką čia dar mokytis...Toks supratimas – mokausi vienam kartui prieš kontrolinį darbą.
 
Ir tėvai, kai ateina per atvirų durų dienas, dažnai klausia – gal mums pasisamdyti mokytoją. Visada sakau – gerai pagalvokite, ar tikrai vaikas jau viską padarė, kad nereikėtų to mokytojo pasisamdyti. Gal klasėje paklausyti mokytojo reikia, gal užsirašinėti, kas pamokoje sakoma, gal pačiam dirbti pradėti? Niekas už patį mokinį nepadarys to darbo. Kas iš to, jeigu mokytojas išspręs vaiko namų darbus? Žinių nuo to nepadaugės.
 
Aišku, yra buvę ir tokių situacijų mano praktikoje, kai mokiniai ateidavo ne dėl to, kad papildomai kažką išmoktų, bet labiau dėl psichologinių dalykų – kad galėtų išsikalbėti. Tai galvodavau: gal tėvams labiau apsimokėtų samdyti psichologą? Bet jei žmogus išsikalbėjęs pasijaučia ramiau, pusę laiko spręsdamas matematiką, o kitu laiku išpasakodamas visas gyvenimo problemas, galbūt ir tai reikalinga.
 
Kita vertus, man atrodo, kad mokykla ir yra ta institucija, kuri skirta išdėstyti kursą, išmokyti tam tikrą programą, paruošti valstybiniams egzaminams. Visa tai turėtų būti suteikta mokykloje ir nereikėtų jokių papildomų pamokų. Juk programos sudarinėjamos tokios, kurios turi būti išdėstomos per numatytą valandų skaičių ir mokinių išmoktos. Tuomet kyla klausimas, kodėl taip populiaru tapo asmeninis mokymasis pas korepetitorius: ar brandos egzaminai tokie sudėtingi, kad mokykloje vargiai galima jiems pasiruošti, ar  mokytojai tokie prasti, kad negali išdėstyti savo dalykų, ar tėvai nori išspausti iš vaikų tai, ko jie nesugeba, nes visi turi pabaigti aukštąjį? Truputį ironizuoju, nes nesinori nuvertinti pedagogų darbo...
 
Labai dažnai sunku išaiškinti ir vaikui, ir tėvams, kad dešimtbalė sistema ir yra tam, kad skirtingų gebėjimų vaikus vertintume skirtingai. Negali kiekvienas vaikas visų dalykų mokėti idealiai. Aišku, tobuloje mokykloje taip turbūt turėtų būti, kad kiekvienas idealiai viską išmoktų, bet vaikai yra iš prigimties skirtingi. Vienam galbūt tikrai sunkiai sekasi tikslieji mokslai, bet jis gali puikiausiai piešti ar dainuoti. Tad tikslingiau būtų padėti tam vaikui atrasti dalykus, kuriuos jis puikiai sugeba daryti.
 
Kitas dalykas, kurį kartoju, yra tai, kad man niekas neįrodys, jog vaikas, mokydamasis normalioje mokykloje pagal įprastinę programą, ne kažkokią diferencijuotą, negalėtų išmokti bet kurio dalyko ketvertui – tam minimaliam rezultatui. Niekas nesako, kad kiekvienas turi mokėti dešimtukui. Vadinasi, dažniausiai tiesiog neįdedama pastangų.
 
Kalbant jau konkrečiai apie matematiką, nuolat kartoju dvyliktokams, kad tai yra sistemingas, nuoseklus mokymasis. Mokantis ir kitus tiksliuosius mokslus, ne tik matematiką, viską reikia žinoti iš iš ankstesnių kursų, kitaip tikrai labai sunku keliauti vis toliau. Gal ir ne visai tinkamas pavyzdys, bet galėtume sugretinti su istorija. Galima visai neišmanyti viduramžių epochos, bet kartu puikiausiai orientuotis naujųjų amžių istorijoje. Žinoma, išsilavinimo spraga ties viduramžių istorija lieka, bet yra ir kita sritis, kurioje puikiai orientuojamasi.
 
Mokantis matematikos taip nėra – jeigu neišmokai skaičiuoti septintoje klasėje, neišmokai daugybos lentelės ar teigiamų ir neigiamų skaičių, tai nuolatos susidūrus su elementariu skaičiavimu, kyla problemų. O kai kyla problemų dėl skaičiavimo, visada kils keblumų išspręsti lygtį ar nelygybę ir kitus uždavinius. Jeigu planimetrijos neišmokau, kaip galiu keliauti į erdvinius uždavinius? O tai, kad dalis mokinių mokosi tik kontroliniam darbui, taip pat yra faktas.
 
Kai aptarėme šių metų dvyliktokų bandomųjų egzaminų rezultatus, pastebėjome įdomų dalyką. Gamtamokslių klasė, kurie labai gerai rašo kontrolinius darbus, gabūs vaikai ir rodantys puikius rezultatus, bandomąjį parašė prasčiau nei kitos klasės. Išvada ta, kad nėra sistemos. Vieną temą pasiruošiau, kiek reikia atidirbau, o į visumą to nesulipdau. Gabūt šioje situacijoje papildomas mokytojas gali padėti mokiniui sujungti atskiras žinias į bendrą sistemą.
 
Ir dabar dvyliktokams sakau, kad be darbo nieko nebus. Negali išmokti spręsti uždavinių, jeigu jų nespręsi. Tu turi klysti, tau gali nesisekti, bet turi bandyti. Ką reiškia, jeigu mokinys perskaito sąlygą ir klausia: „Tai nuo ko čia pradėti?“ Tu tiesiog pradėk, kokia mintis ateina, bandyk rasti sprendimą. Pasakyti mokytojas visada gali. Deja, lengviausio varianto ieškojimas yra labai populiarus.
 
Galvoju, ar papildomos pamokos ir nėra to lengvojo varianto ieškojimas. Atrodo, kad ir į mokymosi procesą jau atėjo vartotojiška kultūra – viskas turi būti pramoga, greita, paprasta ir malonu. Vadinasi, ir mokytis turi būti malonu. Aišku, smagiau, kai man vienam aiškina kažką, galbūt ir tą pačią istoriją. Mokymosi procesą vėlgi mėginama supakuoti kaip produktą, skirtą suvartoti.
 
Mes jau einame to link, kai sakoma, kad mokykla yra praktiškai tas pat, kas parduotuvė. Mokiniai yra klientai, o mes teikiame paslaugą. Yra tokia nuomonė. Bet ar tokiu požiūriu mes viską ne per daug supaprastiname?
 
Atrodo, kad čia galėtume brėžti paralelę su kita vertybes ugdančia vieta – Bažnyčia. Daugeliui atrodo, kad ir Bažnyčia yra specifinio pobūdžio paslaugas teikianti institucija. Tikėjimo neišpažįstantys ir nepraktikuojantys žmonės sugalvoja, kad nori pakrikštyti vaiką kokioje nors populiarioje bažnyčioje, o krikštavėviais parenka taip pat krikščioniškomis vertybėmis negyvenančius draugus. Tuomet išgirdę iš kunigo neigiamą atsakymą, kad pirmiausia reikia elgtis pagal Bažnyčios mokymą, žmonės labai pasipiktina. Kaip čia yra, mes mokame pinigus, o jie atsisako teikti paslaugą?! Nebeskiriame, kur yra prekių ir paslaugų sektorius, o kur vertybiniai ir švietimo klausimai.
 
Visiškai iškreiptos vertybės. Tie dalykai ateina į mokyklas ne iš niekur – esame, kokie esame, visuomenė yra kokia yra, tėvai yra tokie, kokie yra. Iš tikrųjų pastaruoju metu pastebiu, kad dažnai gerokai lengviau bet kuriuo klausimu susikalbėti su vaiku negu su jo tėvais. Su vaikais tampa paprasčiau susikalbėti negu su suaugusiaisiais. Jų reikalavimai kartais jau atrodo per daug keisti.
 
Iš vaiko ir mokytojų reikalaujama paties aukščiausio rezultato. Ir labai keista reikalavimo forma – negi jums gaila? Tarkime, vaikui išeina neigiamas pažymis. Ateina tėvai ir sako: negi jums gaila parašyti keturis? Iš tikrųjų gaila. Pradedu galvoti, kad tas vaikas klasėje yra ne vienas. Be jo mokosi dar, sakykime, 25 vaikai. Ir kodėl kitas ketvertą turi užsidirbti juodu savo darbu, nes galbūt jam tikrai daug pastangų reikia tam ketvertui gauti, o kitam už nieką turiu rašyti. Reikia kažką daryti dėl to pažymio, įdėti pastangų.
 
Mokau vieną mokinį, kuris iki šiol visada turėdavo modifikuotą programą. Šiuo metu jis pasirinko matematikos A lygį ir automatiškai šioje pamokoje neteko diferencijuotos programos. Juodu darbu jis pasiekia keturis ar penkis, bet visgi turi šiuos balus A lygiu. Jeigu tiek, kiek jis dirba, dirbtų ir turintis daugiau gabumų ir visada mokęsis pagal įprastą programą, jis negautų neigiamų įvertinimų. O dabar taip yra – tie, kurie visad mokėsi įprastai, gauna neigiamus įvertinimus. Tai nenormalu.
 
Ar daug yra mokinių, kuriems niekas neįdomu?
 
Daug yra sąlyginis dalykas, tačiau daugėja tokių mokinių, kurių niekas nedomina. Net jeigu nepatinka mokytis, tai galbūt yra kitų dalykų, kuriuose mato prasmę, tarkime, sportuoja, dainuoja, bet ne, neturi.
 
Kartais klausiu mokinių, kurie nelanko mokyklos ar yra prisirinkę daug neigiamų pažymių, ar jie turi kokią nors gyvenimo viziją, ką norėtų veikti.
 
Viena dešimtokė atsako – turėsiu savo verslą. Sakau, bet, vaikeli, tu nebaigsi dešimties klasių, tau išeina septyni neigiami pažymiai. Šalia sėdi mama. Klausiu jos, ar jie turi galimybių padovanoti dukrai verslą? Sako, kad ne. Tada klausiu: o su kuo susijęs būtų tas verslas, ar yra bent kokia nors vizija? Neaišku...
 
O štai ką apie papildomas pamokas su korepetitoriais mano patys moksleiviai:
 
Korepetitorių paslaugomis nesinaudoju, nes manau, kad mokytis ir plėsti žinias bei tobulinti įgūdžius ar sugebėjimus puikiausiai galiu ir pats. Mano manymu, papildomos pamokos, norint geriau išlaikyti egzaminus yra nereikalingos. Norint gerai išlaikyti egzaminus, svarbiausias dalykas yra motyvacija, o to negali įdiegti korepetitoriai ar papildomos pamokos. Jei asmuo turi motyvacijos, jis pats gali kompetentingai ruoštis egzaminui, visos priemonės yra prieinamos.
 
Gerai, kad yra žmonių, kurie gali padėti norintiems tobulėti. Kai kurie mokiniai sunkiai gali mokytis vieni patys, jiems reikia kontakto su kitu žmogumi arba metodiško ir struktūruoto mokomosios medžiagos pateikimo.
 
Marius, Jėzuitų gimnazija
 
Korepetitoriaus aš nesisamdau. Pasitikiu savo jėgomis. Nemanau, jog korepetitorius yra gerai išlaikyto egzamino garantas.Tiesa, suprantu, kad kai mokinys jaučia žinių ar įgūdžių stoką, o savo jėgomis jos panaikinti nesiseka, korepetitorius yra išeitis. Pavyzdžiui, mano klasėje koreptitorius samdo tik tie mokiniai, kurie nesijaučia saugūs dėl egzamino rezultato. Jų pažymiai mokykloje dažnai svyruoja, nors darbo įdeda daugiau nei dalyko „lyderis“. Turiu maždaug 4 tokius klasės draugus. Mano požiūris į korepetitorius yra teigiamas. Tai puiki proga užsidribti tiems, kurie išmano, ir puiki proga išmokti tiems, kurie neišmano.
 
Juozas, Vilniaus Žirmūnų gimnazija
 
Esu vienuoliktokas, o dvyliktokai gal turėtų visai kitokią nuomonę. Pats korepetitoriaus nesisamdau, bet manau, kad tai puikus būdas pasigilinti į tam tikras temas, kurių mokykloje nesupratai, o grupė nebegali grįžti. Tai taip pat padeda labiau motyvuotis, laiką pas korepetitorių atidedi vien mokymuisi, o tai yra vertinga, nes nebėra tėvų, kurie nuolat žiūrėtų, ar mokaisi.
 
Vytas, Vilniaus Jėzuitų gimnazija
 
Korepetitorių nesisamdau, nes pasirinktų egzaminų dalykų mokytojai organizuoja konsultacijas, visuomet mielai išklauso ir padeda, jei tik rodai iniciatyvą. Kiekvienas turi savo kelią, tačiau papildomos pamokos tikrai nėra būtina. Korepetitoriai – puiki išeitis moksleiviams, kurie neturi valios patys prisėsti prie mokslų ir jiems reikia, kad kas nors nuolat juos stumtų. Taip pat geras būdas kompensuoti praleistas temas, prasirgtus mėnesius.
 
Arnoldas, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija
 
Samdausi korepetitorius, nes man nepakanka to, kiek pasiruošti egzaminui padeda vieno dalyko mokytoja. Ar papildomos pamokos reikalingos gerai išlaikyti egzaminus, priklauso nuo mokykloje dėstančių mokytojų. Jei jie sugeba mokinius tinkamai paruošti egzaminams, tada pakankamai motyvuotas mokinys sugebės puikiai išlaikyti egzaminus vadovaudamasis tik pamokose išgirstais dalykais. Priešingu atveju, papildomos pamokos yra reikalingos. Manau, kad, nors tai nemažai kainuoja, korepetitoriai yra labai reikalingi. Bent jau tol, kol Lietuvos švietimo sistemoje nebus įvykdyta tam tikrų teigiamų pokyčių.
 
Ieva, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija
 
Manau, kad korepetitoriai neturėtų būti samdomi norint gerai išlaikyti egzaminus. Mokyklose dėstantys mokytojai turėtų sugebėti gerai paruošti mokinius egzaminams. Taip pat manyčiau, kad mokytojų, dėstančių mokykloje, kompetencija dažnokai nuvertinama, tuo grindžiant korepetitorių samdymą. Be to, korepetitorius juk taip pat neišmoks visko už patį mokinį, o kartais to tikimasi.
 
Marija, Vilniaus licėjus
 
Samdausi anglų kalbos korepetitorę, nes jaučiu, jog vien pamokų mokykloje man neužtenka, o anglų kalbą moku kiek silpnokai. Korepetitoriai reikalingi tiems, kuriems mokykloje nepasiseka su mokytojais. Kad ir kaip būtų gaila, bet tikrai ne visi mokytojai, dėstantys mokyklose, geba paruošti egzaminui.
 
Pasitaiko, kad korepetitorius būna pasamdytas tėvų, o ne mokinio noru, o tokie mokiniai dažnai neturi noro mokytis nei mokykloj, nei pas korepetitorių.
 
Paulina, Kauno Santaros gimnazija
 
Nesisamdau, nes kol kas pakanka žinių, kurias gaunu iš mokytojų, be to, tai reikalauja daug išlaidų ir laiko. Bet turbūt kitąmet, 12 klasėje, teks samdytis. Manau, kad šis reikalas kiek išpūstas - papildomas mokslas tampa lyg kokia mada, nes atrodai rimtesnis, atsakingesnis, brandesnis, kai mokaisi papildomai. Kita vertus daugelyje mokykloje mokytojų, ruošiančių abiturientus, kvalifikacija būna nepakankama gerai paruošti 12 egzaminams, todėl kitos išeities, kaip tik samdytis korepetitorių, nelieka.
 
Jūratė, Vilniaus Žirmūnų gimnazija
 
Parengė Monika Midverytė