Tinklalapio logotipas
Grįžti

Vežimėliu riedanti studentė: kiekvienoje mano klasėje buvo ypatingas vaikas
event 2017-06-21 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Vežimėliu riedanti studentė: kiekvienoje mano klasėje buvo ypatingas vaikas

Vežimėliu judanti moksleivė, akloji, jaunuolis su klausos aparatu – trys ypatingų poreikių turėję moksleiviai, sėkmingai baigę arba tuoj baigsiantys paprastą mokyklą.

Mokytojos padėjėja dėk vienos nereginčios auklėtinės pati išmoko Brailio raštą, pedagogai sudarė tvarkaraštį, palankų įvairiems vaikams. Skirtingų poreikių moksleivių bendruomenėje augusi studentė Vaiva Dulevičiūtė linkėtų panašaus mokymosi būdo, kai Vyriausybės sprendimu bus uždaryta pusė dabar veikiančių specialiojo ugdymo mokyklų, o vaikai iš jų persikels į paprastas.

Mokytojo padėjėja Brailio raštą savarankiškai mokėsi dėl aklos auklėtinės
 
„Per savo gyvenimą mokiausi trijose mokyklose. Ir visos jos puikiai tvarkėsi. Bet toji, kurioje mokiausi nuo penktos iki dešimtos klasės, buvo ypatinga. Kiekvienoje klasėje buvo koks ypatingas vaikas, kuris mokėsi kartu su kitais. Kartais – ir keli“, – apie Valakėlių pagrindinę mokyklą Pasvalio rajone pasakojo dabar Baltijos ugdymo centre dirbanti, buhalterinę apskaitą Panevėžio kolegijoje studijuojanti aktyvi neįgaliųjų teisių gynėja V. Dulevičiūtė.
 
Nereginti jos klasės draugė mokyklą baigė dešimtukais, taip pat puikiai perkrimto ir studijas. Intelekto sutrikimų turintys vaikai su mokytojo padėjėju sėdėdavo pamokose, neatskirti nuo sveikų vaikų.
 
„Viena iš mokytojo padėjėjų buvo paprasta moteris, kuriai reikėjo darbo. Mylėjo ypatingus vaikus. Dėl aklos mokinės išmoko skaityti Brailio raštą. Nemačiau, kad kas specialiai mokytųsi Brailį dėl mokinės! Ir ji, ta mokinė, buvo stebuklas, ne tik dėl tikrai aukšto intelekto lygio – daug darbo įdėjo aplinkiniai“, – gera patirtimi pasidalijo prieš šešiolika metų į pirmąją klasę įriedėjusi mergina.
 
Vienu metu jos mokykloje mokėsi dešimt ypatingų vaikų, turėjusių įvairių negalių. Buvo dvi mokytojo padėjėjos. Jai pačiai ir kai kuriems bendramoksliams padėjėjos pagalbos neprireikdavo. Kitiems suaugę specialistai padėdavo susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais, be to, ir pamokų tvarkaraštis buvo suplanuotas taip, kad intelekto sutrikimų turintiems vaikams užtektų laiko papildomai pasimokyti. Mokyklos komanda dirbo vieningai, be afišavimosi ir pagyrų, stengdamasi neišskirti nė vieno moksleivio.
 
„Galime visus ypatingus vaikus įgrūsti tarp tokių pačių neįgaliųjų. Tik jie vėliau bijo gyvenimo. Bijo susitikti sveiką, nes jo nesupranta, nepažįsta“, – pastebėjo V. Dulevičiūtė.
 
Jos šeima skatino norą mokytis su vaikais, kurie neturi judėjimo negalios, aiškindavo, kad mergaitei nereikia specializuotos įstaigos. Daugelis suaugusiųjų, pasak įvairių žmonių tarpusavio supratingumą skatinančios merginos, to nedaro ir ieško vaikams patogesnių variantų. Jie bijo nepritaikytos aplinkos, patyčių, specialistų trūkumo – kartais jų baimės pagrįstos, kartais – labiau susijusios su noru apsaugoti savo atžalas nuo tariamų pavojų.
 
Visi dar nepasiruošę?
 
Specializuotose mokyklose mokosi beveik 10 procentų vaikų, kurie turi įgimtų ar įgytų sutrikimų. Po kelerių metų tokios mokyklos palaipsniui bus uždaromos, o auklėtiniai turės mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. „Niekas to nenori – nei pedagogai, nei tėvai, nei patys neįgalieji“, – svarstydama apie būsimus pokyčius, įvertino V. Dulevičiūtė, prisipažinusi, kad dalindamasi savo nuomone apie bendrų ugdymo įstaigų visiems poreikį, susidūrė su priešiška reakcija.
 
Kol kas lieka neaišku, kiek vaikų su specialiais poreikiais galėtų būti priimta į klases, ar bus spėta paruošti mokytojo padėjėjų, kitų reikalingų specialistų. Diskutuodama su žmonėmis apie planus visiems vaikams mokytis kartu, neizoliuojant turinčių kitokių poreikių, ji išgirdo nuomonių, kad bendrojo lavinimo mokyklos nenori priimti moksleivių, kuriems teks skirti papildomo dėmesio. Kai kurie negalią turėję ir specializuotas mokyklas baigę žmonės tikino, jog šios turi metodikas, kaip dirbti su įvairiais auklėtiniais – būtent tai padėjo siekti išsilavinimo, kurio nesuteikė įprastos ugdymo įstaigos.
 
Pirmokei su Dauno sindromu mokytis su 25 bendraklasiais per sunku
 
Rusėjo 1 dieną Dauno sindromą ir lengvą dešinės pusės paralyžių turinti pirmokė pravers vienos iš Klaipėdos specializuotų mokyklų duris. Ji eis į specialią klasę, kurioje mokysis kartu su vienuolika kitų vaikų – įprastoje mokykloje jų būtų dvigubai daugiau.
 
„Rinkausi šią klasę, nes iš kitų mamų patirčių žinau, kad vaiko su Dauno sindromu nei viena Klaipėdos mokykla priimti nenori. Kitas dalykas, nemanau, kad mano dukra gerai jaustųsi tarp 25 ar 30 vaikų klasėje.
 
Puikiai suprantu, kad vaikai su fizine negalia gali mokytis įprastoje mokykloje, bet turintys psichines negalias, būna, žaloja save ir kitus. Kas tokioje mokykloje atsakys už juos? Nebent kiekvienas turės pagalbininką, bet tai nerealu“, – apie praktikoje kylančius iššūkius Alfa.lt kalbėjo anonime norėjusi likti klaipėdietė.
 
Jos dukra lankė logopedinį darželį, kuriame gavo logopedo, judesio korekcijos, kitų specialistų pagalbą, turėjo daug įvairių pritaikytų veiklų. „Svarbiausia, kad galėjo bendrauti su sveikais vaikais, mokytis iš jų vaikščioti, valgyti. Neatmetu galimybės, kad ateityje bandysime eiti į paprastą mokyklą“, – vylėsi pašnekovė.
 
Pamačiusi, kad bendrojo lavinimo mokyklos tampa draugiškos vaikams su įvairiais poreikiais, jose atsiranda pakankamai reikiamų specialistų, ji specializuotų klasių nebeieškotų.
 
Spaudžia kitokius vaikus mokyti namuose
 
„Tik tada, kai skirtingi vaikai su skirtingais poreikiais mokysis ir darželiuose, ir mokyklose, reikalai pajudės į priekį. O kol mes turėsime krūvas specializuotų įstaigų, tol bus viena sveikųjų ir kita, neįgaliųjų, žmonių bendruomenė“, – kovo mėnesį Seime vykusioje konferencijoje apie Lietuvos pasiekimus neįgaliųjų teisių srityje kalbėjo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova.
 
Realybėje atskirtis pastato sunkiai įveikiamas sienas. Moksleivis, baigęs mokyklą, negauna atestato – vien dėl to, kad yra neįgalus, gydytojų komisija nusprendžia jam skirti mokymą namuose, o mokykla lengviau atsidūsta: sutaupysime lėšų pastato pritaikymui. Nematantis vaikas praranda galimybę įgyti savarankiškumą, nes mokykla jo asistentu įdarbina mamą – mokinio asistento pareigybės paprasčiausiai nėra. Kai kurios savivaldybės nevežioja negalią turinčių vaikų į mokyklas – nėra autobusiukų.
 
Kol Vyriausybė didžiuojasi programoje minimu įtraukiuoju švietimu ir sako, kad specializuotų mokyklų mažės, neįgalieji ir jų reikalais besirūpinančios organizacijos sako tiesiai – daugelį įsisenėjusių problemų būtina spręsti kuo greičiau. Neįgalūs, specialių poreikių turintys vaikai dažnai yra nelaukiami ugdymo įstaigose, mokytojams trūksta žinių ir pagalbos, kad galėtų su jais dirbti, savivaldybės taupo lėšas ir dažnai kitokiems mokiniams verčiau skiria namų mokymą.
 
Šiuo metu daugiau nei 3 tūkst. mokinių mokosi 46 specialiosiose mokyklose. Tik dešimt bendrojo lavinimo mokyklų turi neįgaliesiems pritaikytus ne vien įvažiavimus, bet ir vidinę aplinką.
 
„400 iš jų gauna mokymąsi namuose, kas yra labai didelė nusikalstama veika, labai brangu ir neefektyvu, – įvertino Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. – Dalis mokinių gauna mokymą namuose, mokytojas ateina kelis kartus per savaitę, vien dėl to, kad jie turi fizinę negalią, elgesio ar psichikos sutrikimų. Klasėse trūksta asmeninių asistentų, nėra galimybės naudotis įtraukiuoju švietimu, lankyti bendrojo lavinimo ikimokyklines ir mokyklines įstaigas“.
 
Prievolę į bendrojo ugdymo mokyklas vesti įvairius vaikus daugelis neįgaliųjų organizacijų vertina teigiamai, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad mokantis bendrojo lavinimo mokyklose, daugeliu atvejų tėvai skundžiasi, kad labai prasta ugdymo kokybė, ir mokiniai, kurie turi proto negalią arba autizmo spektro sutrikimus, patiria daug patyčių. Dažnai patys tėvai turi tapti savo sūnų ir dukrų asmeniniais asistentais.
 
Vežimėliu judantis vienuoliktokas mero paprašė išasfaltuoti gatvę
 
Nusprendus mokyklas padaryti prieinamas tiek judėjimo, tiek psichikos ar kitokių negalių turintiems vaikams, teks aktyviau imtis kasdienių problemų sprendimo. Pernai Alfa.lt rašė, kaip vežimėliu judantis sostinės vienuoliktokas, kuriam rudenėjančios dienos kelią iš namų iki mokyklos autobusiuko paverčia neįveikiamu, išsiuntė laišką merui klausdamas, ar ketinama jo gatvę asfaltuoti. Šis pažadėjo: ateis eilė ir jai.
 
Nuo gimimo cerebriniu paralyžiumi sergantis aštuoniolikametis vilnietis Jokūbas Maknavičius juda tik neįgaliojo vežimėliu. Programavimu ir interneto puslapių kūrimu besidomintis jaunuolis gyvena Jurgio Bielinio gatvėje Liepkalnyje, kurios neįveikia vežimėlio ratai, o mokyklinis autobusiukas, atėjus rudens darganai, taip pat nepravažiuos.
 
„Tai sudaro man daugybę nepatogumų. Pirmiausiai, mokyklos autobusiukui dėl kelio būklės sudėtinga privažiuoti prie mano namų, ypač rudenį ir žiemą. Man pačiam su vežimėliu važiuoti gatve praktiškai neįmanoma, o mane lydinčiam žmogui stumti vežimą yra labai sudėtinga“, – problemas laiške vardijo moksleivis, socialiniame tinkle „Facebook“ viešai paklausęs Vilniaus mero Remigijaus Šimašius, ar būtų galimybė Jurgio Bielinio gatvę išasfaltuoti.
 
Pasiekęs mokyklą, vilnietis gali jaustis patogiai – ši neįgaliems mokiniams pritaikyta. Tačiau gyvenimas mokykla, pasak J. Maknavičiaus, nesibaigia, už jos ribų tiek jam, tiek likimo draugams tenka kasdien įveikti daugybę kliūčių. Dažnai telieka pasikliauti ne patogiais sprendimais, o paprasčiausia žmogiška pagalba.
 
Rugilė Audenienė