Tinklalapio logotipas
Grįžti

Apie studijų kokybę kitų valstybių universitetuose
event 2017-06-23 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Apie studijų kokybę kitų valstybių universitetuose

​Jau kurį laiką girdime Lietuvoje diskusijas, kad reikia pertvarkyti universitetus ir būtina siekti geresnės studijų kokybės. Nuolat kartojant apie geresnės studijų kokybės būtinumą, neretai  užsimenama ir apie kitų valstybių patirtį.

Apie studijas Europos valstybių universitetuose galime užtikti platų spektrą nuomonių: yra tokių, kurie teigia, kad ten „nieko gero“, yra ir tokių, kurie savo nuomonę išreiškia žargonu „vau“!

Dėl suprantamų priežasčių negalime lygiuotis į reitinguose aukštas pozicijas užimančius universitetus. Tačiau yra dalykų, kurie yra įprasti net ir neprestižiniuose Vakarų universitetuose ir kurių patirtis galėtų pasitarnauti gerinant Lietuvoje studijų kokybę.
 
Mano pašnekovė Justina baigė bakalauro studijas Vilniaus universitete, kur studijavo vadybą ir verslo administravimą, rinkodaros magistrantūros studijas baigė Golvėjaus nacionaliniame Airijos universitete. Doktorantūros studijas tęsia Roberto Gordono universitete Škotijoje, kur pradėjo dirbti dėstytoja. Trumpai dirbo vykdant tyrimo projektą Aberdyno universitete (Škotijoje), po to pradėjo dirbti Dublino miesto universitete, iš kur buvo komandiruota į Princesės Noros Abdul Rachman universitetą Rijade, Saudo Arabijoje.
 
Tai – didžiausias pasaulyje moterų universitetas, kuriame studijuoja maždaug 55 tūkst. merginų ir dirba beveik 4 tūkst. dėstytojų, o universiteto pastatų kompleksas tokio dydžio, kad jo teritorijoje yra nutiesta metro linija. Taigi mano pašnekovė savo asmenine patirtimi gali remtis apibūdindama studijų ypatumus Lietuvos, Airijos, Jungtinės Karalystės ir Saudo Arabijos universitetuose.
 
Ne kartą teko girdėti Lietuvoje išsakytą nuomonę, kad bakalauro ir magistro studijos daugmaž vienodos – dėstomi kursai dubliuoja, dažniausiai kartojasi anksčiau išdėstyta medžiaga, užduotys ir pan. Ar magistrantūros studijos Golvėjaus nacionaliniame Airijos universitete smarkiai skyrėsi nuo bakalauro studijų savo tematika, užduočių sudėtingumu ir kt.? Kaip tai teko patirti kituose universitetuose?
 
Kategoriškai nesutinku su šiuo teiginiu, kad bakalauro ir magistro studijos yra iš esmės tas pat. Pirmiausia – bakalauro studijos dažnai būna plačios apimties, kitaip sakant, visko po truputį, tuo tarpu magistro studijos jau koncentruojasi į vieną sritį, pvz., žmogiškieji ištekliai, rinkodara, tiekimo grandinės vadyba ir pan., ir labai giliai.
 
Antra, magistro studijos Govėjaus universitete buvo labai įtemptos, reikėjo skirti septynias dienas per savaitę. Pirmą studijų dieną magistro programos direktorius mums paaiškino, kad esame dieninio skyriaus studentai, o tai reiškia, jog tai yra mūsų kasdienis darbas, ir mums reikės sunkiai dirbti. Taip ir buvo, nė vienas iš magistro studijų studentų niekur nedirbo, nes mes kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 17 val. mokėmės universitete. Taigi magistro studijos buvo labai intensyvios. Bakalauro studijų studentai dažniau dirbo, bet tai darė paprastai vakarais arba savaitgaliais aptarnavimo sferoje, niekas nedirbo visu etatu.
 
Trečia, užduotys labai skiriasi. Bakalauro studijų metu Lietuvoje buvo orientuojamasi tik į egzaminus ir, kaip sakant, stengiamės „iškalti teoriją“, o magistro studijų metu Airijoje teko atlikti labai daug taikomojo pobūdžio darbų, kuriems reikėjo taikyti įgytas žinias įvairiose profesinės veiklos situacijose. Dažnai tai buvo įvairūs projektai su verslo ar kt. kompanijomis arba organizacijomis, kurioms buvo iškilusios tam tikros problemos, o magistrantai stengėsi ją išspręsti ir pateikti savo rekomendacijas tai kompanijai arba organizacijai.
 
Šiuo metu Lietuvoje daug nuolatinių studijų studentų dirba: vieni tai daro, nes patys save išlaiko, o kiti sako, kad „studijų metu nėra kas veikti“, todėl ir dirba. Kaip tuo požiūriu kituose universitetuose ir kiek studijos yra intensyvios?
 
Kaip jau minėjau anksčiau, studentai paprastai nedirba visu etatu, nes jų paskaitos būna nuo 9 iki 17 val. ir jos vyksta kas dieną. Taip buvo Golvėjaus Airijos nacionaliniame universitete. Tai galioja tiek magistrantūros, tiek ir bakalauro studijų studentams. Dažniausiai studentai dirba vakarais arba savaitgaliais, jie dirba aptarnavimo sferoje maždaug 8–12 valandų per savaitę. Tačiau reikia pasakyti, kad studentai gali gauti paskolą tiek Airijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje pragyvenimui, todėl jų neriboja finansiniai sunkumai, ir jie gali susikoncentruoti į studijas ir studentišką gyvenimą.
 
Vis dėlto studijos yra labai intensyvios, pvz., Dublino miesto universitete vienas bakalauro studijų modulis turi net 8 atsiskaitymo elementus: laiko testą, parengia stendinį plakatą, atlieka projektą, parašo keturis straipsnius tinklaraščiui apie keturias vykusias mini konferencijas universitete, po to galiausiai sumuojamas užsiėmimų lankomumo balas. Taigi, jei studentas praleidžia bent vieną mini konferenciją, jis nebegali parašyti straipsnio tinklaraščiui ir taip negauna balų.
 
Kiek yra toleruojamas studentų nelankomumas?
 
Studentų nelankomumas paprastai netoleruojamas. Iš magistrantūros studentų tikimasi 100 procentų lankomumo, jeigu studentas suserga, turi pranešti dėstytojui elektroniniu paštu prieš paskaitą. Jeigu numatytas koks nors atsiskaitymas, į kurį studentas negali atvykti, turi būti pateikta gydytojo pažyma su pateisinama priežastimi. Kadangi studentai gauna daug praktinių užduočių, naudingos informacijos, todėl manoma, kad praleisdami paskaitą studentai daug ko netenka.
 
Dirbant su bakalauro studijų studentais Roberto Gordono universitete reikėjo fiksuoti kiekvienos paskaitos lankomumą, ir ataskaitą perduoti administracijai po kiekvieno užsiėmimo.  Dublino miesto universitete studentų lankomumas taip pat yra fiksuojamas. Kai kuriais atvejais 5 ar 10 procentų galutinio įvertinimo sudaro lankomumo balas. Taigi tikimasi, kad paskaitos yra naudingos, ir kiekvieno studento pareiga – eiti į paskaitas kaip ir į normalų darbą.
 
Lietuvoje ir kai kuriose vadinamosiose Rytų bloko valstybėse neretai tenka girdėti teigiant, jog universitetai neturi rengti specialistų, kad jie rengia plataus intelekto, kūrybiškas, kritiškai mąstančias ir pan. asmenybes, kurios gebės dirbti daugelyje sričių. Kiti mano, kad universitetai turi suteikti konkrečių žinių ir padėti ugdytis konkrečiai veiklos sričiai reikalingus gebėjimus. Kiek kituose universitetuose per studijas yra orientuojamasi į praktinių kompetencijų įgijimą?
 
Iš dalies panašiai yra su bakalauro studijomis, kur studentai pirmus ar net pirmus dvejus studijų metus lanko plataus profilio dalykus, tačiau vėliau, aukštesniuose kursuose, yra dėstomi daugiau specifiniai dalykai. Tuo tarpu magistrantūros studijos, kiek man teko patirti, yra ne plataus profilio, bet labai orientuotos į tos srities specifiką. Taip pat užduotys būna daugiau taikomojo pobūdžio. Pvz., tiek Roberto Gordono, tiek Dublino universitete magistrams iš viso nėra egzaminų, vien taikomojo pobūdžio užduotys ir projektai. 
 
Kiekvienas dėstytojas turi orientuotis į studijų programai iškeltus numatomus siekinius, t. y. kokias žinias ir gebėjimus turi įgyti išėjus tam tikrą dalyką. Atsižvelgiant į juos, numatomos užduotys, ir jos vėliau vertinamos pagal tai, kaip studentai įgijo tas kompetencijas. Bet kuriuo atveju stengiamasi studijų metu įtraukti studentus į tokias veiklas, kad jie susipažintų su būsimos profesinės veiklos kasdienybe, pvz., kompiuterines programas ir įrankius, kad studentai įgytų tam tikros patirties prieš išeidami į darbo rinką.
 
Magistrantūros studijų metu teko atlikti daug užduočių, ir beveik kiekvieną užduotį atlikus reikėdavo pateikti prezentaciją kaip tos užduoties atsiskaitymo elementą. Po studijų Lietuvoje neįprasta buvo tai, kad į kiekvieną prezentaciją Golvėjaus nacionaliniame Airijos universitete reikėdavo ateiti apsirengus oficialiai, kaip į darbą.
 
Dažnai būdavo, kai prieš prezentaciją merginos ir vaikinai rūbinėje ar kur kitur persirengdavo, o po užsiėmimo vėl vilkėdavo džinsais. Tuo buvo pratinama, kad universitetas yra mūsų darbo vieta. Kartais per savaitę reikėdavo parengti dvi ar net tris prezentacijas. Mes sakydavome dėstytojams, jog nespėjame atlikti visų užduočių, kad mums yra per sunku. Tačiau mums atsakydavo, kad ateityje tikrame darbe niekam nerūpės, kiek ir kokių darbų vienu metu reikės padaryti, tad reikia mokytis planuoti savo laiką.
 
Airijos ir Jungtinės Karalystės universitetų absolventai įgyja skirtingų lygių diplomus. Kiek tokia praktika motyvuoja studentus siekti aukštesnio lygio diplomo?
 
Tai yra tiesa. Tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Airijoje svarbus ne pažymys, bet lygis. Taigi yra 100 balų vertinimo sistema: 70 ir daugiau surinktų vertinimo balų atitinka A arba pirmo lygio diplomą, 60–69 balų atitinka B arba 2.1 lygio diplomą, 50–59 balų atitinka C arba 2.2 lygio diplomą, 40–49 balų atitinka D arba tai, kad tiesiog išlaikyta ir 0–39 balų reiškia, kad yra neišlaikyta. Taigi šiuo atveju nėra svarbu pats pažymys, ar tai būtų 62 ar 68, svarbu kad tai atitinka 2.1 lygio diplomą.
 
Baigus bakalauro studijas norint stoti į magistranttūrą paprastai reikia 2.1 lygio diplomo. Todėl studentai labai stengiasi įgyti aukštesnio lygio diplomą. Kai po magistro studijų studentai ieško darbo, dažniausiai yra reikalaujama bent 2.1. lygio diplomo. Tas pats taikytina norit studijuoti kitas studijų programas įvairiose kompanijose arba doktorantūros studijas. Taigi diplomų lygis yra labai svarbus, ir studentai dėl to tikrai stengiasi.
 
Vienu iš sudėtingiausių studijų proceso dalių yra objektyvus vertinimas. Kiek teko patirti, siekiant užtikrinti objektyvų vertinimą, studentų raštu atlikti darbai yra pakartotinai vertinami kitų kolegų, netgi siunčiami užkoduoti darbai į kitą universitetą pakartotinai įvertinti. Ar galite plačiau apie tai papasakoti? Kaip elgiamasi, kai skirtingų dėstytojų vertinimai skiriasi?
 
Taip, studentų objektyvus darbų vertinimas yra labai svarbus dalykas. Dažniausiai visos užduotys turi vertinimo tinklelį, kuris aiškiai apibrėžia, kas užduotyje turi būti vertinama, pvz., analizė, argumentacija, papildomų šaltinių naudojimas, darbo struktūra, komunikacija, inovatyvus mąstymas ir pan. Tačiau vien to neužtenka. Pvz., Roberto Gordino universitete kiekvieną studentams skirtą užduotį turi vertinti du vertintojai.
 
Antras vertintojas turi iš naujo įvertinti ne mažiau kaip 10 procentų studentų darbų, kurie yra įvertinti to dalyko dėstytojo arba turi įvertinti ne mažiau kaip 10 darbų iš kiekvienos studentų grupės, nepriklausomai nuo studentų skaičiaus. Abu vertintojai turi aptarti kartu įvertintas užduotis ir sutarti dėl vienodo vertinimo: abu išsako vienas kitam savo argumentus, kodėl vienaip ar kitaip įvertino studento darbą.
 
Kiek kitaip yra Dublino miesto universitete, kur mokslo metų pabaigoje reikia pateikti peržiūrai 6 įvertintus iš savo dalyko darbus: pateikti du studentų darbus, kurie dėstytojo buvo įvertinti žemiausiu balu, du darbus, kurie buvo įvertinti vidutiniu balu ir du studentų darbus, kurie buvo įvertinti aukščiausiu balu. Taip pat reikia pateikti vertinimo tinklelį (vertinimo instrukciją), kuria buvo vadovautasi atliekant vertinimą.
 
Visa tai turėdamas išorinis vertintojas, t. y. kito universiteto dėstytojas, pakartotinai vertina visas užduotis ir tikrina, ar atitinka įvertinimai nustatytus vertinimo kriterijus.
 
Tiek anksčiau, tiek ir šiuo metu mūsų darbo praktikoje pasitaiko, kad studento darbai yra vertinami, neteikiant jiems atgalinio ryšio. Įvertinti kiekvieną studento rašto darbą ir kiekvienam nurodyti jo darbo pranašumus ir trūkumus yra daug laiko atimantis darbas. Kokia jūsų asmeninė patirtis ir ką manote tuo klausimu?
 
Kadangi absoliuti dauguma darbų yra vertinami naudojant vertinimo tinklelius, kur yra aiškiai apibrėžti vertinimo kriterijai, tokiu atveju studentas sužino, kur yra jo silpnoji vieta. Tačiau vertinimo pabaigoje visada turi būti pateiktas komentaras, kur yra įvardytos stipriosios ir silpnosios darbo vietos. Studentai visuomet turi gauti šiuos dėstytojo komentarus. Pvz., Dublino miesto universitete tiek magistro, tiek ir bakalauro studijų studentams turi būti skirtos papildomos valandos: kai studentams gražinami įvertinti jų darbai, jiems suteikiama galimybė ateiti pas dėstytoją ir išklausyti daugiau komentarų apie atliktą darbą.
 
Kai kurie darbai studentams sudaromi taip, kad jie atlieka juos etapais. Kai atlikę pirmą darbo etapą gauna grįžtamąjį ryšį, atlikdami darbo antrą etapą, atsižvelgia į išsakytas dėstytojo pastabas ir siekia tą darbą patobulinti bei ištaisyti trūkumus galutiniame etape. Todėl grįžtamasis ryšys yra labai svarbus studijų metu, nes tik gavę komentarus ir žinodami, kur yra silpnoji vieta, studentai gali pasitaisyti ir suprasti, kaip reikia tinkamai atlikti užduotis. Nors tai labai naudinga praktika studentams, tačiau dėstytojams tai sudaro kasdieninio darbo didelę dalį.
 
Jungtinėje Karalystėje norintys dirbti universitete turi įgyti dėstytojo kvalifikaciją. Ką turėjote atlikti, norėdama įgyti sertifikatą? Kiek tos studijos jums davė praktinės naudos?
 
Jungtinėje Karalystėje yra organizacija, kuri kuruoja dėstytojų kvalifikaciją. Pradėjusiems dirbti universitete dėstytojams dažnai būna sutartyje įrašyta, kad per pirmuosius, t. y. bandomuosius, metus reikia įgyti kvalifikaciją. Kitu atveju numatyta, jog kontraktas nebus pratęstas. Mokymų metu siekiama suteikti teorinių žinių apie tai, kaip reikia dėstyti ir kaip studentai turi studijuoti bei kaip jiems padėti įgyti tam tikrų įgūdžių. Viena iš skiriamų užduočių buvo stebėti kitų kolegų paskaitas, o kiti kolegos turėjo stebėti ir mano paskaitas. Po to vyko stebėtų paskaitų aptarimas.
 
Taip pat kursų metu analizuojama šiuolaikinė dėstymo praktika, kursų pabaigoje reikia aprašyti, kaip teorinės ir praktinės žinios pakeitė kiekvieno kursų dalyvio paskaitų kokybę ir pan. Iš tiesų pati buvau nustebusi, kai sužinojau, kiek daug yra teorijų ir atliktų tyrimų apie tai, kaip dėstyti efektyviai ir kas garantuoja aukštą studentų motyvaciją bei jų aktyvų dalyvavimą paskaitose.
 
Nuolat buvo akcentuojama, kad dėstytojas neturi būti vien tik informacijos perteikėjas, kaip dažnai nutinka per paskaitas, o studentai tuo metu tik būna pasyvūs klausytojai. Studentai turi būti aktyviai įsitraukę į studijų procesą, o dėstytojas stengiasi sukurti palankią studijų aplinką.
 
Šiuo metu dirbate Saudo Arabijoje – valstybėje, kur valdžia įpareigoja gyventojus laikytis konservatoriškos pakraipos sunitų islamo, kur ir šiuo metu sostinėje viešai vykdomos egzekucijos, kur varžomos moterų teisės, kur ribojamas internetas ir kt. Kuo studijos universitete tokiomis sąlygomis skiriasi nuo Europoje įprastų sąlygų? Ką galite pasakyti apie „dviejų šventųjų mečečių žemės“ švietimo politiką?
 
Iš tiesų įdomu yra tai, kad tik nesenai Saudo Arabijoje valdžia pradėjo skirti daug dėmesio moterų švietimui universitetuose. Tai galima paaiškinti tuo, kad valstybė yra visiškai priklausoma nuo naftos, o pradėjus kristi naftos kainoms, šalies vadovai nusprendė didinti valstybės konkurencingumą kitose srityse, ne tik naftos gavyboje.
 
Taigi šiuo metu sparčiai plečiasi moterų universitetai, tiek valstybiniai, tiek ir privatūs.
 
Nepasiturinčių šeimų studentams vyriausybė skiria stipendijas, kad studentai galėtų pragyventi. Taip pat yra skiriamos didelės stipendijos magistro ir doktorantų studijoms kitose valstybėse. Tokiems studentams apmokamos visos studijos užsienyje, tačiau grįžę į Saudo Arabiją merginos ir vaikinai turi išdirbti tiek metų universitete, kiek metų praleido svečioje šalyje studijuodami. Buvę studentai turi atiduoti skolą valstybei. Dažniausiai vykstama studijuoti į Airijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ar Australijos universitetus.
 
Taip pat labai skiriasi universitete studijos, nes yra daug įvairių apribojimų. Pvz., negalima universitete užsiėmimų metu vartoti šių žodžių: Kalėdos, Velykos, Valentino diena, politika, alkoholis, kiauliena ir pan. Taip pat draudžiama muzika. Kartais iškyla problemų, kai, aiškinant studentams apie įvairias verslo ar rinkodaros kompanijas, pateikiant jų veiklos pavydžius ar demonstruojant žymius pasaulyje prekės ženklus, reikia visą laiką save kontroliuoti, kad nepasakytumei ar nepademonstruotumei to, kas yra draudžiama.
 
Kitas įdomus dalykas yra tai, kad bakalauro studijų studentams vyksta paskaitos keturias dienas per savaitę nuo 8 ryto iki 14.30 valandos tik su vienintele 30 min. pertrauka. Todėl studijos labiau primena bendrojo lavinimo mokyklą, o ne universitetą. Tačiau studentės yra labai aktyvios, smalsios ir noriai dalyvauja diskusijose, išsako savo nuomonę ir pateikia pavyzdžių. Šiuo požiūriu Saudo Arabijoje dėstytojui yra palankiau dirbti nei Lietuvos ar Airijos universitetuose, kur neretai labai būna sunku studentus „išjudinti“, kad jie aktyviai dalyvautų paskaitose.
 
Jeigu kas nors jūsų paklaustų, ką reikia daryti, kad studijų kokybė Lietuvos universitetuose pagerėtų, ką į tai atsakytumėte?
 
Tai tikrai nėra vienareikšmis ir lengvas atsakymas. Mano nuomone, turi keistis ne tik universitetai, bet ir patys studentai bei visuomenės požiūris į aukštąjį išsilavinimą.
 
Studentai turi studijuoti tai, ką norėtų dirbti ir kur mato savo ateitį, o ne tik tam, kad gautų diplomą. Universitetai turi labiau orientuotis į žinių taikymą per studijas, o ne vien tik teorijos perteikimą ir jos atkartojimą. Svarbu padėti studentams ugdytis gebėjimą, kaip įgytas žinias taikyti praktikoje. Galiausiai visuomenė turi suprasti, kad ne kiekvienam reikia studijuoti universitete ir įgyti universiteto diplomą. Mano nuomone, nemažai studijų programų, kurios daugiau orientuotos į praktinių kompetencijų suteikimą, galėtų būti kolegijose, o aukštasis koleginis išsilavinimas yra pakankamas, jeigu jis kokybiškas. 
 
Benediktas Šetkus, Lietuvos edukologijos universitetas