Tinklalapio logotipas
Grįžti

D. Kuolys: nacionalinė literatūra turėtų padėti įaugti į krašto tradiciją
event 2017-06-02 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

D. Kuolys: nacionalinė literatūra turėtų padėti įaugti į krašto tradiciją

Kaip rodo Nacionalinio egzaminų centro neseniai atliktos mokinių apklausos, net 43 procentai aštuntokų galvoja apie nuolatinę emigraciją, o trečdalis nelaiko savęs šalies patriotais. Ar nacionalinė literatūra ir kultūra gali sustiprinti vaikų ir jaunimo ryšį su Lietuva, pasitikėjimą savimi, keisti mūsų santykius? Ar ji gali padėti susikalbėti Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, lenkams ir rusams? Apie tai – pokalbis su Dariumi Kuoliu, literatūrologu, pirmosios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės kultūros ir švietimo ministru.  

Gegužės 17 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas visuomenei pristatė pabaigtus rengti 5, 7 ir 9 klasių originalius vadovėlius pagal LR Švietimo ir mokslo ministro patvirtintą naująją Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąją programą. Vadovėlių rengėjai kelia ambicingą tikslą sudominti mokinius klasikine ir šiuolaikine literatūra. Kodėl, Jūsų nuomone, jaunam žmogui literatūra turėtų būti svarbi? 
 
Nacionalinė literatūra turėtų atverti jaunam žmogui jo gimtosios kultūros akiračius, padėti įaugti į krašto tradiciją. Tai nėra paprasta šiandienos pasaulyje. Kultūros sociologai teigia, kad tekstai mus jungia į interpretacines bendruomenes. Mus, lietuvius ir Lietuvos žmones, į vieną interpretacinę bendruomenę sieja Donelaitis, Maironis, Biliūnas, Geda, Granauskas. Mums nereikia aiškinti, kas yra „maža balta katytė“, kitos bendrosios vietos, bendri kultūros ženklai, kurie mums padeda susikalbėti. Bet mes priklausome ir kitoms interpretacinėms bendruomenėms.
 
Pavyzdžiui, mūsų vaikus jungia ir Haris Poteris. Ir kyla pagrįstas klausimas: kuri interpretacinė bendruomenė šiandien mūsų vaikus, jaunimą veikia, traukia savin stipriau? Ar mūsų nacionalinė kultūra dar turi pakankamos magnetinės galios telkti Lietuvos jaunimą į vieną kultūrinę ir politinę bendriją? Ar Jono Biliūno „Kliudžiau“, Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, kiti mūsų klasikos tekstai gali galynėtis su „Hariu Poteriu“, „Žiedų valdovu“? Jei galynėtis - kaip?
 
Tai svarbūs klausimai. Nuo jų negalime pabėgti. Turime mėginti į juos atsakyti. Dalis mokyklose dirbančių lituanistų šiandien neretai pasijunta paraštės žmonėmis: Lietuvos viešumoje įsigalintys reikšmių ansambliai, idėjų rinkiniai vis mažiau turi ką bendra su krašto tradicija, su pamatiniais nacionalinės kultūros dalykais. Ir ką tuomet daryti lituanistui? Tarp mokytojų ir mokslininkų pasigirsta balsų, kad metas ir mokyklai pereiti prie populiariosios literatūros, prie jos interpretacijų kino filmuose, kad reikėtų atsisakyti dalies savo literatūros, kurią vaikams ir jaunimui darosi per sunku suprasti.
 
Juk vaikus auginame šiandienos pasaulyje - kam jiems lietuvių tautosaka, Žemaitė, Maironis ar Kudirka? Gal mokykime jaunimą naudingesnių ir įdomesnių dalykų? Pagaliau, rūpinkimės, kad jaunimas iš viso skaitytų, o ką skaitys – ar svarbu? 
 
Literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai kartu su mokytojais pamėgino į tokius klausimus atsakyti – parengė naują pagrindinės mokyklos programą ir pirmąkart ėmėsi mokyklinių vadovėlių. Atnaujinta programa sukėlė nemaža abejonių ir ginčų: ją kritikavo kai kurios privačios leidyklos, ankstesnes programas rengę kolegos, dalis mokytojų. Buvo sakoma, kad vaikams tikrai nebereikia nei Mažvydo, nei Donelaičio, nei „tautinio kičo“ - Justino Marcinkevičiaus dramų.
 
Abejota, ar turėtų būti literatūros pamokose Biblija ir Antika. O mums rūpėjo parodyti, kad nauja programa duoda galimybių sudominti vaikus ir jaunimą nacionaline literatūra, paskatinti savo kultūra pasitikėti, padėti krašto kultūroje įsišaknyti. Siūlome ne atsisakyti savos klasikos, tautosakos, mitologijos, bet kitu žvilgsniu šiuos tekstus skaityti, atskleisti jų universalumą ir aktualumą. Taigi nutarėme išplėsti mokyklų, mokytojų, mokinių pasirinkimą: greta privačių leidyklų vadovėlių jie galės rinktis ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtus vadovėlius – su kiek kitu požiūriu į literatūrą, kitomis literatūros interpretacijomis ir kitomis kūrybinėmis užduotimis. 
 
Naujųjų vadovėlių pristatyme dalyvavo dainininkės Veronika Povilionienė ir Aistė Smilgevičiūtė, rašytojas Justinas Žilinskas, mokytojos Dainora Eigminienė ir Jurga Dzikaitė. Buvo akcentuojami netradiciniai būdai, kaip patraukliai ir įdomiai išdėstyti medžiagą, siekiant moksleivius sudominti literatūra. Mokytojas, būdamas tarpininku tarp mokinio ir vadovėlio, gali pasiūlyti labai netradicinius medžiagos pateikimo būdus – kad ir tokius, kokius pasiūlo Veronika Povilionienė, lankydamasi literatūros pamokose. Kuo svarbus čia būtų mokytojo vaidmuo? 
 
Mokytojo vaidmuo yra esminis. Mokytojas turi daug galimybių interpretuoti programas, rinktis vadovėlius. Yra privalomi ir laisvai pasirenkami autoriai ir jų kūriniai. Sovietmetyje tokio pasirinkimo nebuvo. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pereita prie labai bendrų programinių gairių, būdingų skandinavų ir kitiems kraštams.
 
Mokytojui patikėta kurtis savo asmenines ugdymo programas. Kraštuose, kur humanitarinė tradicija labai stipri, mokytojai turi orientyrus, perduotus tradicijos. Šie orientyrai leidžia išsaugoti ugdymo turinio bendrumą ir laisvai renkantis. O Lietuvoje po visų sąvartų patikimų orientyrų nebeliko. Tad labai dažnai konkretų ugdymo turinį ėmė lemti viena ar kita vadovėlius leidžianti leidykla, egzaminų užduotys. Atnaujinta programa siūlo pusiausvyrą – derinti apibrėžtą bendrą turinį ir pasirinkimo laisvę.
 
Kartu su Vilniaus tarptautinės mokyklos mokytoja metodininke Jurga Dzikaite, šv. Kristoforo gimnazijos mokytoja eksperte Dainora Eigminiene, kitais mokytojais ir mokslininkais ėmęsi rašyti vadovėlius, sutarėme su vaikais ir jaunuoliais kalbėtis labai pagarbiai ir rimtai. Ne iš aukšto, bet kaip su lygiateisiais savo bendruomenės nariais, kuriems rūpi tie patys gyvenimo prasmės, laisvės, savikūros, tapatybės, bendruomenės likimo ir išlikimo klausimai.
 
Mėginome parodyti, kad su šiais klausimais mes galime kreiptis į lietuvių literatūrą, kad skirtingų amžių autoriai ir tekstai mums gali pasiūlyti dėmesio vertų, išmintingų atsakymų. Litaratūra mums gali papasakoti, kaip mes, Lietuvos bendruomenė, save kūrėme, kuo būti norėjome ir kuo tapome, ką įgijome ir ko netekome, dėl ko tarpusavyje bei su kitais ginčijomės, grūmėmės ir dėl ko šiandien kartu diskutuoti ir tartis turėtume. 
 
Mums rūpėjo atskleisti lietuvių literatūrą kaip laisvų žmonių polilogo, diskusijos erdvę, kurioje gali ginčytis Vydūnas, Ričardas Gavelis ir Sigitas Geda, o Romualdas Granauskas - šnekučiuotis su Žemaite ir Vincu Krėve. Norėjosi, kad jauni žmonės patirtų, suvoktų, jog lietuvių kultūra turi daug stiprybės, kad ji gali duoti patikimas atramas šiuolaikinio asmens savikūrai. Mėginome mokinių pašnekovais paversti pasaulinio garso lietuvius: Mariją Gimbutienę, Algirdą Julių Greimą, Joną Meką. Knietėjo parodyti, kad lietuvių literatūra su Donelaičiu, Žemaite, Biliūnu, Krėve nėra provinciali, jog jos nereikia gėdytis. 
 
Taip pat mums rūpėjo ir universali išmintis, esanti senuosiuose mituose, pasakose, liaudies dainose, šių tekstų reikšmių, vaizdinių, idėjų universalumas. Stengėmės, kad jį mokiniams atskleistų Marcelijus Martinaitis, Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Veronika Povilionienė.
 
Mėginome parodyti, kaip ši tradicinė išmintis ir senieji vaizdiniai persipina su pačia moderniausia kūryba. Sekėme broliais latviais, kurie savo tautosakai mokykloje skiria rimtą dėmesį. Tik kaip kalbėti apie tautosakos pasaulį su mieste augančiais vaikais?
 
Taigi ieškojome būdų, padedančių priartinti šį pasaulį prie dabartinių mokinių, leidžiančių jiems išgirsti modernų mitų ir tautosakos skambesį. Pasitelkėme ir grupės „Skylė“ kūrinius, ir poetų Alfonso Nykos-Niliūno, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos, Rimvydo Stankevičiaus tekstus, ir tarptautinius šiuolaikinio meno projektus, kuriuose mūsų sutartinės įpintos į šiuolaikinės muzikos kompozicijas, kad jaunuoliai pajustų, jog tradicijos gali būti perduodamos labai modernia kalba.
 
O Algirdas Julius Greimas jaunimui primena, kad mitų negalime išvengti ir naujausiais laikais, kad jie mus veikia ir šiandien. Pateikėme daug nuorodų į interneto portalus – į edukacijai tinkamą garso ir vaizdo medžiagą. Manome, kad ši medžiaga mokytojams ir mokiniams gali padėti atrasti tradicinių tekstų naujų reikšmių. 
 
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje neseniai buvo pristatyti ilgamečio tyrimo rezultatai, atskleidę pagrindines mūsų piliečių pajamų nelygybės priežastis. Šis tyrimas siejasi su Nacionalinio egzaminų centro apklaustų aštuntokų atsakymais apie tai, kad net 43 procentai jų galvoja apie nuolatinę emigraciją. Emigruojama ir dėl mažų atlyginimų, ir dėl prastos darbo santykių kultūros.
 
Tyrimas atskleidė, kad net 90 procentų darbuotojų jaučia įtampą savo vadovų atžvilgiu. Lietuviai pageidautų demokratiškesnės darbo santykių kultūros – ne vertikalių, bet horizontalių santykių kultūros. Kaip tokią padėtį – turiu mintyje mūsų santykių kultūrą - galėtų keisti literatūra? Prisiminkime J. Biliūno tekstus – ar jie gali padėti ugdyti jauno žmogaus emocinį intelektą, užuojautą silpnesniam ir mažesniam? 
 
Ir lietuvių, ir visuotinė literatūra turi didžiulį humanistinį potencialą, kuriuo mokykla gali remtis kurdama labiau humaniškus, demokratinius žmonių santykius. Tik reikia suinteresuoto, atviro, jautraus literatūros skaitymo. Atkūrus nepriklausomybę nacionalinės mokyklos idėja buvo iš esmės susieta su humanistinės ir demokratinės mokyklos idėjomis. Tai nuosekliai darė Meilė Lukšienė, remdamasi Stasiu Šalkauskiu.
 
Pati Meilė Lukšienė buvo baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, įkurtą pirmosios vokiečių okupacijos metais – 1915-aisiais, kurios vienas tikslų buvo „išdirbti liuosus ir insitikėjimu pagrįstus santykius“ - taigi kurti humanišką laisvų žmonių bendruomenę.
 
Šis humanistinis matmuo, šiandien kiek primirštas, galėtų būti mokyklos susigrąžintas. Ir pasitelkta mūsų kultūros tradicija gali padėti tai padaryti. Dabar mes vis dažniau entuziastingai grumiamės su pasekmėmis, užuot grįžę prie ištakų, prie priežasčių. Mums reikės vis daugiau „patyčių prevencijos“, „tolerancijos ugdymo“ ir kitokių programų, jei ir toliau vengsime su mokiniais rimtai kalbėtis apie garbę, padorumą, žmogaus kilnumą, kaip mokyklose buvo kalbėta nuo Antikos. 
 
Apie tai kalbama ir mūsų dainose, pasakose, ir mūsų klasikos tekstuose. Pavyzdžiui, Donelaitis vaizduoja baudžiauninkų bendruomenę, kurios nariai šnekučiuojasi tarpusavyje ir su pasakotoju, dalinasi skirtingomis nuomonėmis ir kiekvienas yra išklausomas. „Metuose“ nelaisvieji elgiasi kaip laisvi žmonės. Jie kalbasi apie esminius savo bendruomenės reikalus - kaip jiems išlikti, kaip išsaugoti savo tapatybę, kaip bendrauti su kitais, svetimais, kaip kalbėtis su Dievu ir pasauliu. Ir ne tik – jiems rūpi, kaip išlikti „viežlybiems“, kaip neprarasti savigarbos ir padorumo. 
 
Sovietmečiu Donelaitis buvo kiek suprimityvintas. Šiandien mėginame atskleisti jo reikšmę lietuvių kultūrai, lietuvių tapatybei. Donelaitį suaktualina kultūriniai ir politiniai kontekstai. Ką reiškė jo apsisprendimas XVIII amžiuje rašyti lietuviškai – ir rašyti apie baudžavinius lietuvių valstiečius hegzametru, taip, kaip graikai ir romėnai rašė apie savo herojus? Ką reiškė to meto intelektualui, kuris vokiškai gebėjo kurti gerus filosofinius eilėraščius, atsistoti greta labiausiai pažemintų, paniekintų, patyčias patiriančių Prūsijos karalystės gyventojų? Šalies karaliai tais laikais vadino lietuvius „vergų tauta“, laikė nevykėliais ūkininkais, kuriuos naudingiau pakeisti kolonistais.
 
Karaliaučiaus universiteto profesoriai, atsakingi už lietuvių religinimą bei švietimą, aiškino, kad nėra reikalo leisti brangiai kainuojančių lietuviškų knygų, nes po dešimtmečio Prūsų Lietuvoje jau visi kalbės tik vokiškai. Taigi Donelaitis laidojamai lietuvių bendruomenei rašo herojinį epą! Kelia nelaisviems lietuviams tokius pačius kilnumo reikalavimus, kuriuos Homeras ir Vergilijus kėlė laisviems graikams ir romėnams.
 
Donelaičio pasirinkimas, kaip vėliau teigė Maironis, paveikė jo ir jo kartos tautinius apsisprenimus. Donelaičio „Metai“ liudijo lietuvių kultūros gyvybingumą Vincui Kudirkai, Ignui Šeiniui, Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, Kaziui Binkiui. Donelaičio raštus ant staliuko buvo pasidėjęs mirštantis Kudirka – kadaise į Prūsiją atsikėlusių prancūzų kolonistų giminės palikuonis. 
 
Mums atrodė svarbu atskleisti jaunimui tankų Lietuvos kultūros audinį. Ne panardinti į informacinį triukšmą, ne įstumti į atsitiktinių kultūros šukių krūvą, kaip šiandien mokykloje neretai nutinka, bet atverti sąryšingos, prasmingos visumos vaizdą. Ir dar padėti suvokti, kaip dabartis su ta visuma yra suaugusi.
 
Rūpėjo mokiniams parodyti, kad mūsų pasaulis nėra savaime atsiradęs, kad jis sukurtas prieš mus gyvenusių žmonių apsisprendimais, įsipareigojimais, darbais – dažnai einant prieš srovę, susiduriant su aplinkinių panieka, patiriant galingųjų persekiojimus. Pavyzdžiui, ką reiškia Vinco Kudirkos pasirinkimas būti visuomenės pašiepiamu litvomanu, įsipareigoti lietuvybei, laikytis savo principų? Kaip toks pasirinkimas keičia Lietuvos gyvenimą?
 
Arba litvomanė Žemaitė? Ji vaizduoja žmogų, sukilusį prieš nužmoginančią tikrovę, prieš „gyvulių ūkį“. Jos Katrė nesutinka paklusti inercijai, atsisakyti savigarbos, ji grumiasi už žmoniškesnį gyvenimą. Jaunimui tai aktualu: ar šiandien mes susitaikome su žmoniškumo stokojančia tikrove, ar mėginame priešintis? Kokį stiprų humanizmo krūvį turi Vinco Krėvės „Skerdžius“, Kazio Binkio „Atžalynas“, Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“. Įmintos jų reikšmės, suvokti vaizdiniai tikrai gali tapti svarbūs mokinių savikūrai. 
 
Beje, ir seniesiems lietuvių mitams būdingas demokratinis kodas. Pasakojimai apie Palemoną, apie Vaidevutį daug amžių kalbėjo lietuviams apie tai, kaip Lietuvoje atsirado laisvų žmonių bendruomenė, civilizuota politinė tauta. Palemono mitas aiškino, kad savo teises ir laisves lietuviai su žemaičiais atsinešę iš garbingos Romos Respublikos ir Lietuvos krašte per šimtmečius atkakliai jas gynę. Vaidevučio mitas vaizdavo, kaip lietuviai su prūsais patys susikūrė civilizuotą tvarką, sekdami bičių pavyzdžiu. Šis mitas teigė ne tik bendro gyvenimo taisyklių, įstatymų, bet ir piliečių bičiulystės svarbą kuriant ir saugant laisvą Respubliką. Lietuvos vaikams ir jaunimui šiandien tai galėtų būti aktuali išmintis. 
 
Mūsų nacionalinė kultūra saugo ir perduoda laisvo, savarankiško ir socialiai jautraus, visuomenei įsipareigoti pajėgiančio žmogaus idėją. Meilė Lukšienė prisimena, kaip Vytauto Didžiojo gimnazijoje per pamokas mokytojai jiems emocingai aiškinę Vydūno „sau žmogaus“ sampratą. Ši samprata buvusi svarbi ir Marijai Gimbutienei, jau gimnazijoje apsisprendusiai nebūti paprasta avimi avių kaimenėje, bet ieškoti savo nepakartojamo gyvenimo ir mokslinių tyrimų kelio. Dabarties jaunimui svarbu patirti, kad Lietuvos kultūra, mokykla yra užauginusi stiprių, pasaulinio garso asmenybių, kad šios asmenybės neišsižadėjo savo lietuvybės, bet ja patikimai rėmėsi. 
 
Ką galėtumėte pasakyti apie vadovėlius kitakilmių Lietuvos piliečių vaikams? Ar lietuvius, rusus, lenkus turėtų jungti bendri literatūros tekstai?
 
Turėtų, žinoma. Ir nauja lietuvių kalbos ir literatūros programa, ir nauji vadovėliai pirmąkart yra skirti visoms Lietuvos mokykloms – ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, baltarusių mokomąja kalba. Kurdami programas, rašydami vadovėlius apie tai galvojome. Ir lenkų, rusų, baltarusių kilmės Lietuvos piliečiams vadovėliai turėtų būti savi. Lietuviakilmiams taip pat būtina pažinti daugiakalbę Lietuvos kultūrą.
 
Todėl greta Veronikos Povilionienės mūsų vadovėlyje kalba ir apie savo kūrybą pasakoja Marija Krupoves, dainuojanti įvairių Lietuvos tautų dainas. Mokiniai susipažįsta su senaisiais Lietuvos metraščiais, rašytais rusėnų kalba, skaito didžiųjų romantikų Adomo Mickevičiaus ir Juliaus Slovackio poeziją. Ir lietuviškose, ir lenkiškose mokyklose pirmąkart bus atsiverstos Tadui Kosciuškai skirta lietuvių liaudies daina, Slovackio Lietuvos sukilėliams parašyta „Lietuvių legiono giesmė“. Vyresnių klasių lietuvių literatūros pamokose mokiniai atras Česlovą Milošą, Josifą Brodskį.
 
Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos matmenį turėtų ir šalies kitakalbėse mokyklose dėstoma lenkų, rusų, baltarusių literatūra. Lietuva turi gerų autorių, rašiusių lenkiškai, rusiškai, kuriems lenkų ir rusų literatūros programose galėtų būti skiriama daigiau vietos.
 
Kadaise Atviros Lietuvos fondo programos „Švietimas Lietuvos ateičiai“ iniciatyva buvo parengtos solidžios mokyklinės Lietuvos rusų literatūros ir Lietuvos lenkų literatūros chrestomatijos. Į Lenkų literatūros chrestomatiją šviesaus atminimo Algis Kalėda greta Česlovo Milošo, Teodoro Bujnickio, Tadeušo Konvickio kūrinių buvo sudėjęs ir lenkiškai rašytus istoriko Motiejaus Strijkovskio, Antano Baranausko, Maironio, Vinco Krėvės tekstus. Rusų literatūros chrestomatijoje skelbti Pranciškaus Skorinos, Andrejaus Kurbskio, Jurgio Baltrušaičio, Jurgio Jurkūno, Levo Karsavino, Grigorijaus Kanovičiaus ir kitų kūriniai. Manau, kad prie šios temos tiek Švietimo ir mokslo ministerijai, tiek kolegoms polonistams, rusistams, lituanistams būtų gerai sugrįžti. 
 
Kada pasirodys vadovėliai 6, 8,10 klasėms? 
 
Pirmosios jų dalys turi pasirodyti rudenį. Mokytojai ir moksininkai tolesnius vadovėlius jau rašo. Mums labai svarbus grįžtamasis ryšys.
 
Praėjusią savaitę Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pakvietė į kūrybinį seminarą Vilniaus miesto ir rajono mokytojus lituanistus. Kartu aiškinomės naujų vadovėlių galimybes. Su instituto vadovėliais šiais metais pradėję dirbti mokytojai tvirtino, kad jų mokinius nauji tekstai ir siūlomos užduotys įtraukia, „užkabina“, kad jie su nuostaba atranda ir jiems niekad negirdėtą Mariją Gimbutienę, ir Viduramžiais lietuvių kurtas karo dainas, ir partizanų kūrybą. Tai didžiausias mūsų darbo įvertinimas, skatinantis tai, kas pradėta, tęsti.
 
Rasa Baškienė