Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Pamokų stebėjimas – puikus mokymosi būdas
event 2015-01-26 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Pamokų stebėjimas – puikus mokymosi būdas
 „Nuo mokytojo priklauso tautos laisvė. Todėl jis turi būti laisvesnis už visus. Mokytojų bendruomenė, pažadinta rūpesčio vaiku, gali keisti valstybę ir jos ateitį.“ / M. Lukšienė/
 
Mokytojas – lyderis, jo laisvas apsisprendimas, kad pamokų stebėjimas – neišvengiamas ugdymo procese kaip būdas dalintis patirtimi, puiki galimybė mokytis bendradarbiaujant, turėtų būti vienas iš pagrindinių moralinių įsipareigojimų savo mokyklos ir visai švietimo bendruomenei. Turėtų būti… O kaip vis dėlto yra iš tikrųjų?
 
Deja, bet pamokų stebėjimas – mokytojus vis dar gąsdinantis procesas. Taip yra todėl, kad didelę dalį mokytojų „persekioja“ ne tokios ir tolimos praeities šešėliai.
 
Kadangi esu vyresnės kartos mokytoja, „paragavusi“, kas yra vizitacija, frontalinis patikrinimas, inspektavimas ir kitoks mokyklų tikrinimas, žinau, kaip buvo stebimos mokytojų pamokos ieškant net ne dalykinių, o labiau ideologinių klaidų ar „visokio“ ugdymo (pvz., ateistinio, internacionalinio ir kt.), tik niekada neteko išgirsti klausimo, o kokia nauda iš to stebėjimo ir vertinimo mokiniams.
 
Mokytojai dar sunkiai vaduojasi iš baimės, kad gali nepasisekti, gali nukentėti, kad bus barami, nes tokia buvo stebėjimo ir vertinimo kultūra.
 
Man savotiškai pasisekė išvengti dažno mano pamokų stebėjimo-tikrinimo (taigi ir streso): mokyklose, kuriose teko dirbti, administracija stebėjo vos vieną kitą pamoką, įvertindavo ir palikdavo ramybėje; kolegos mokytojai irgi kažkodėl „nesiveržė“ į mano pamokas, nors buvo kalbama, kad jos geros, įdomios, kūrybingos. O kai aš pasiprašydavau į jų pamokas pasimokyti, labai nedaug sutikau norinčių mane įsileisti – tai daugiausiai buvo puikiai dirbančios bičiulės, kurios pasitikėjo, dalinosi, joms buvo įdomi mano nuomonė.
 
Pastaruoju metu pamokų stebėjimas kaip ugdymo proceso tobulinimas tampa prioritetinis, tačiau mokytojams vis dar nėra patrauklus ir paprastas dalykas. Štai jau vos ne dešimtmetis, kaip mokyklose vyksta išorinis vertinimas. Vertintojams atrodo, kad į mokyklas jie atvyksta geranoriškai ir pozityviai nusiteikę, o mokytojai jų vizito laukia nerimaudami, „repetuodami“ parodomąsias pamokas. Vėl baimė, kad nepasiseks, o dar ir mokyklos prestižui pakenks.
 
Vis dar nepasitikima stebėtojais, kurie vertina, kad ir geranoriškai, pasidžiaugia mokytojo sėkme, atkreipia dėmesį į taisytinus dalykus. Svarbiausias stebėtojų tikslas – išsiaiškinti, ne ką pamokoje veikia mokytojas, o ką veikia mokiniai. Deja, mokytojams vis dar atrodo, kad svarbu pasirodyti, kaip jis moka dirbti. Todėl ir vertintojų pastabos vis dar skaudina, netgi žeidžia.
 
Kita problema – kolegų pamokų stebėjimas, kuris dažnai būna formalus (pagal ugdymo planą), kai iš anksto paskelbiama, kad tam tikrą laką bus stebimos pamokos kokiu nors aspektu. Mokytojams leidžiama pasirinkti, kurią dieną, kokioje klasėje, kokią pamoką jis norėtų „parodyti“ kolegoms ir administracijai.
 
Dažnam tai vis tiek sukelia stresą, nepatogumą. Jei kas nors (be administracijos) stebi tokias kolegų pamokas, kažkodėl neišvengiamai „nori“ vertinti kritiškai arba nenuoširdžiai gražbyliauti. Tik kokia nauda mokytojui, kuris „paruošia“ tokią pamoką, ir mokinimas, kurie dalyvauja neįprastoje pamokoje kaip eksperimente? Tai ydingi dalykai, bet mokyklose vis dar egzistuojantys. O juk jau būtų laikas suvokti, kad pamokų stebėjimas – tai mokytojų pagalba vienų kitiems ir mokymasis iš kolegų. Deja, aš asmeniškai tokio kolegialaus ryšio nesu patyrusi.
 
Nuo mokslo metų pradžios atlieku ilgalaikę pedagoginę stažuotę Mokyklų tobulinimo centre, kur viena iš mano veiklų – pedagoginio konsultanto funkcija. Iš pradžių nelabai įsivaizdavau, ką turėsiu daryti, nes apie konsultavimą, mentorystę žinių turėjau nedaug.
 
Susipažinusi su programa „Renkuosi mokyti!“ ir šios programos dalyviais RM 5-osios kartos jaunaisiais mokytojais, patyriau netikėtą atradimą – pozityvų požiūrį į kolegų pamokų stebėjimą, apskritai į pamokų stebėjimą kaip būdą mokytis, drąsą būti stebimam ir patiems stebėti, analizuoti, pozityviai vertinti, tartis, konsultuotis. Naujas požiūris, kurį nelengva išsiugdyti – tai mokymosi būdas, dalijimasis gerąja patirtimi, bendradarbiavimas, pagalba vienas kitam, gebėjimas būti kritišku draugu.
 
Būdama pedagogine konsultante supratau labai svarbų dalyką: reikšmingiausia – tai nuostata, kuria vadovaujasi stebėtojas ir stebimasis. Konsultanto nuostata – geranoriškumas, pastangos palaikyti mokytoją, kurio pamokos stebimos, kad jis geriau jaustųsi, kad pasitikėtų savimi, atviri klausimai, etika, pagarba.
 
Stebėjau „Renkuosi mokyti!“ mokytojos Julijos pamokas – likau sužavėta ir nustebinta. Kodėl? Ogi todėl, kad mokytoja ne tik puiki lituanistė, bet ir talentinga pedagogė bei psichologė, charizmatiška asmenybė, nors ir jautri, bet pasitikinti savimi, palaikanti betarpiškus ir gražius santykius su savo mokiniais. Pagrindinė mokytojos Julijos nuostata – pasitikėjimas mentoriumi (stebėtoju), noras mokytis ir kaupti patirtį, gebėjimas priimti grįžtamąjį ryšį, todėl ir į savo pamokas stebėtoją įsileidžia be išankstinių nuogąstavimų.
 
Mane stebino mokytojos profesionalumas – ne tik dalyko išmanymas, bet ir kūrybingumas, gebėjimas matyti ir girdėti kiekvieną mokinį (tiesa, mokinių skaičius klasėse nedidelis), padėti, konsultuoti, patarti, nes jos tikslas – uždegti mokinius noru mokytis. Todėl neteko stebėti Julijos „mono spektaklių“, nes visas dėmesys buvo nukreiptas į mokinių veiklą, o ta veikla – labai aktyvi, kryptinga. Mokytojos patirtis nėra didelė, bet mokinių veikla parodė, kad ugdymo metodai, kuriuos taiko Julija, formuoja mokinių savarankiškumą, teigiamus įpročius, pozityvias nuostatas mokantis lietuvių kalbos.
 
Stebėdama šios mokytojos pamokas supratau, kad ir pati mokausi: ne dėstyti, o aiškinti; ne moralizuoti, o tartis; ne nurodinėti, o konsultuoti; ne kritikuoti, o apdovanoti mokinius „džiugenomis“, jei mokinys stengiasi.
 
Susižavėjau refleksijų sąsiuviniais, kuriuos pamokos pabaigoje pildo patys mokiniai: tai padeda mokiniams įsivertinti, pasakyti, kaip jie jaučiasi, ką išmoko, kur dar turėtų pasistengti. Jaunatviškas idealizmas ir maksimalizmas kainuoja daug energijos, bet kai matai blizgančias mokinių akis ir spinduliuojančią mokytojos šypseną, supranti, kad šiems mokiniams pasisekė – juos moko mylinti širdis. Ir jokios vaidybos!
 
 O pajusti tuos dalykus stebint pamokas padėjo mokytojos Julijos pasitikėjimas stebėtoju – pedagogu konsultantu. Malonu išgirsti, kad tavo patarimai – svarbūs, reikalingi, padeda pamatyti klaidas (kurių nereikia bijoti!), kad mokytojai su tavim ramu „kaip su mama“, kad patirtis – puiki pagalba mokantis… Galėčiau daryti išvadą: teigiamos nuostatos padeda ir stebimajam, ir stebėtojui.
 
Susitikime su mokyklų, kuriose dirba „Renkuosi mokyti!“ mokytojai, vadovais ir mentoriais MTC direktorė Eglė Pranckūnienė kalbėjo apie tai, kad pamokų stebėjimas yra neišvengiama ugdymo proceso tobulinimo dalis. Tai, ko gero, ir yra atsakymas į klausimą, ko šiandien labiausiai reikia mokiniams: tik stebėdami ir analizuodami pamokas, rinkdami duomenis galėsime išsiaiškinti mūsų ugdytinių poreikius.
 
Todėl vengimas stebėti kolegų pamokas – keista pozicija, o dar keisčiau, kai administracija „neranda“ laiko, nes „pasitiki“ savo mokytojais, kad vyrauja nuomonė, jog tai priverstinė praktika, nereikalingos įtampos kūrimas, mokytojų profesionalumo ignoravimas. Laikomasi nuostatos, kad stebėti mokytojų pamokas reikia tik tada, kai iškyla problemų – tėvų skundai dėl netinkamo ugdymo proceso, drausmės klausimai.
 
Teko dalyvauti programos „Renkuosi mokyti!“ 5 kartos mokymuose, kur buvo aptariamos individualiai stebėtos pamokos. Kartu su jaunaisiais kolegomis stebėjome patyrusios mokytojos ekspertės, kuri dažnai dalinasi savo profesiniais pasiekimais seminaruose, veda mokymus respublikos mokytojams, pamokas.
 
Ir vėl nuostaba – iš naujo „atradome“ žinomus dalykus, pasitikrinome savo patirtį, išsisklaidė abejonės dėl ugdymo metodų tinkamumo. Kai paklausėme, kaip ji jaučiasi, iš pirmo žvilgsnio, gana lengvai įsileisdama stebėtojus, mokytoja prisipažino, kad jaudinasi – visada. Bet! Nuostata, kad nesuprastų kolegų, kurie nesutiktų dalintis savo patirtimi, bendradarbiauti, tartis ir konsultuoti, mokytojai yra svarbiausia.
 
Juk tobulėjantis mokytojas – tai naujos galimybės tobulinti mokinių mokymąsi. Neatmesdamas įprastos praktikos, mokytojas turi nuolat atsinaujinti, mokytis apie mokymąsi, išmokti priimti sprendimus remdamasis duomenimis ir tyrimais. Taigi tik bendradarbiaudamas ir dalindamasis mokytojas išplečia savo tobulėjimo ribas.
 
Dabar teoriškai „pasikaustyti“ mokytojams – tikrai puikios galimybės: įvairūs mokymai, patyrę lektoriai, naujos literatūros gausa. Tik dažnai atsitinka taip, jog visa informacija taip ir lieka dūlėti stalčiuose, nes trūksta praktinių pavyzdžių, kuriais dažniau ne tik galėtų, bet ir privalėtų dalintis kolegos.
 
Vokiečių pamokų tyrimo ekspertas A. Helmkė siūlo šiuo pamokos tobulinimo modelius ir scenarijus: besimokančios profesionalų bendruomenės, bendras pasirengimas pamokoms, abipusis lankymasis pamokose – išorinė ir vidinė stebėsena, ugdomasis konsultavimas, tiriamoji pamoka, virtualus pamokos stebėjimas, tyrimo grupės filmuotoms pamokoms analizuoti ir kt. Deja, tenka suabejoti, ar mokyklose šie scenarijai įgyvendinami.
 
Mokyklose dar neįsitvirtino pamokų stebėjimo kultūra, dar nesuvokta, kokia svarbi mokymuisi yra pamokų stebėjimo Sistema, kurią turėtų turėti kiekviena besimokanti organizacija. Tokia Sistema padėtų plėtoti mokykloje besimokančią bendruomenę, daryti teigiamą poveikį mokytojų nuostatoms ir profesiniam pasitikėjimui, susitelkti į mokytojų praktinės veiklos tobulinimą, užtikrinti daugiau galimybių mokiniams geriau mokytis, daryti teigiamą įtaką mokytojų, mokyklos vadovų ir tėvų santykiams.
 
Mokytojai pagaliau turėtų išsivaduoti iš nemotyvuotų baimių. Anot profesorės M. Lukšienės, metas suvokti, kad mokytojas yra laisvas kūrėjas. Gera žinoti, kad naujosios kartos mokytojams, programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviams, kurių pagrindinė motyvacija – noras būti gerais mokytojais, pamokų stebėjimo kultūra yra savaime suprantamas ir priimtinas dalykas. Taip norėtųsi, kad šį procesą kaip esminį moralinį įsipareigojimą priimtų visa švietimo bendruomenė.
 
Straipsnio autorė – Jolanta Labuckaitė, Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų vidurinės mokyklos lietuvių k. mokytoja metodininkė, Mokyklų tobulinimo centro stažuotoja, programos „Renkuosi mokyti!“ pedagoginė konsultantė
 
 
Jolanta Labuckaitė