Tinklalapio logotipas
Grįžti

Konfliktai su mokiniais: 5 būdai, kaip juo suvaldyti
event 2015-02-18 domain Lietuvos vaikų ir jaunimo centras

Konfliktai su mokiniais: 5 būdai, kaip juo suvaldyti

Nesutarimų, nesusipratimų, incidentų tarp mokytojų ir mokinių mokyklos  koridoriuose kyla kasdien.

Nuo mokytojų turimų įvairių socialinių bei konfliktų valdymo gebėjimų priklauso tai, ar šios konfliktų užuomazgos peraugs į kažką didesnio. Pasak psichologės Loretos Juravičienės, tobulinti šiuos gebėjimus mokytojai gali kiekvieną darbo dieną. Ko gero, todėl didžioji beprasidedančių konfliktų dalis, bent jau sostinės mokyklose, neperauga į nieką – jie išsprendžiami pačioje jų pradžioje. 

Vaikams augant, konfliktinių situacijų tarp vaiko ir mokytojo skaičius didėja

Pasak psichologės Loretos Juravičienės, pradinukai mokykloje beveik nekonfliktuoja. Mokytojai jiems – nekvestionuojami, pasitikėjimo verti autoritetai, kurių jie klauso, kuriais seka, iš kurių mokosi ne tik matematikos ar gimtosios kalbos, bet ir elgesio, vertybių. Paaugliai, kitaip nei pradinukai, nelinkę paklusti. Jie tikrina mokytojus ir, stengdamiesi praplėsti nustatytas ribas, išbando įvairius elgesio būdus, konfliktus sukeldami net ir lygioje vietoje. Maištaudami jie ieško savęs. Pagrindinė paauglių konfliktų su mokytojais priežastis – vertybių skirtumai, nevienodas santykis su naujomis technologijomis. Pavyzdžiui, mokytojai dažnai ieško tikro santykio ir gyvo bendravimo su kitais žmonėmis, tuo tarpu vaikui svarbesniu gali atrodyti asmeninis vaizdas feisbuke, o ne realiame gyvenime. Konfliktai gali kilti ir dėl konkurencijos tarp mokinių, kitokių, nei tikėtasi, vertinimo rezultatų ar aprangos (čia vaikas gali užkliūti su savo ieškojimais, ypač, jei mokykloje nėra uniformų). Vyriausieji moksleiviai sugeba matyti ir kritiškai vertinti realybę – dažnas jų elgiasi ir bendrauja beveik kaip suaugęs. Tačiau vis dar pasitaiko konfliktų dėl įvertinimo (pažymys turi lemiamą reikšmę stojant į aukštąsias mokyklas), mokytojų kaitos, savo vietos ar reitingo kitų moksleivių bei mokytojų akyse.  

Apibendrindama mokykloje kylančių konfliktų priežastis, psichologė Loreta Juravičienė išskyrė 4 svarbiausias: 

1. Skirtingos vertybės

Mokykloje susiduria labai skirtingi žmonės – skirtingų kartų (mokytojai ir mokiniai), pasaulėžiūrų, nevienodos socialinės padėties. To neįmanoma išvengti, kadangi priėmimas į mokyklas vyksta pagal gyvenamą vietą. Tačiau, pasak L. Juravičienės, mokykla – kaip tik vieta, kur ugdomos / formuojamos vaikų vertybės. Kadangi vaikai lankstūs ir pasiduoda ugdymui, galima pasiekti gerų rezultatų.   

2. Skirtingas to paties dalyko suvokimas.

Skirtingi žmonės tuos pačius dalykus suvokia nevienodai. Labai paprastas pavyzdys – skambutis mokykloje. Jo muzika mokytojui gali atrodyti nesuprantama, nes per daug moderni, o vaikui – atvirkščiai: atgyvenusi, senoviška, liūdna. Nuomonių skirtumai gali kilti ir vertinant klasės valandėles ar pamokas, jų turinį ir metodus. 

3. Skirtingi interesai.

Kodėl tu ateini į mokyklą? Čia tik mums, suaugusiems, atrodo, kad mokytis. Vaikai čia ateina gyventi – susirasti draugų, atrasti, išreikšti save, išsiskirti, būti įvertintais ir sėkmingais. 

4. Skirtingi psichologiniai poreikiai.

Mokytojas nori, kad pamoka vyktų sklandžiai, o vaikai – išreikšti save.

Vaikas, trukdydamas pamoką, galbūt sprendžia savo savivertės problemą – nori pasirodyti šaunesniu prieš klasioką, o ne įžeisti mokytoją.  

Psichologė Loreta Juravičienė išskiria 5 veiksnius, kurie padeda spręsti konfliktus:

1. Pagarba

Kiek per vieną dieną mokykloje turime kontaktų – pokalbių, susidūrimų ar tiesiog žvilgsnių? Tikriausiai tūkstančius. Ir juos ne taip lengva atlaikyti.  Pagarba – bendravimo amortizatorius. Pagarbūs santykiai, nuostata būti pagarbiu ir gerbti kitą – esminiai dalykai,  mokyklos bendruomenėje ypač svarbūs ir mokytojams, ir mokiniams.

2. Aktyvaus klausymosi įgūdžiai būtini abiems pusėms –  ir mokytojams, ir mokiniams. Abi pusės turėtų būti atsakingos už pokalbį, už pamoką. Deja, vaikai atsakomybę linkę perkelti mokytojui – „nesudomino“, o  mokytojai –  neįsiklausyti, o nurašyti mokinį – „dvejetukininkas“.

3. Gebėjimas reflektuoti savo nuostatas. Visi žmonės turi nuostatas, tačiau ne visi jas pažįsta ar  yra įsisąmoninę. Nuostatas būtina pažinti, įsisąmoninti, bet ne visada jomis vadovautis. „Gal aš čia nematau konkretaus žmogaus, o tik savo nuostatą, kylančią žiūrint į tą žmogų?“

Deja, dalis mokytojų turi problemų su savirefleksija. Jie įpratę vertinti ir šis vertinimas dažnai pereina ir į asmeninę plotmę ir bendravimą, klijuojant etiketes („šitas – toks, tas – anoks“). Tai nėra gerai.

4. Konfliktų užuomazgų pastebėjimas. Svarbu būti atidžiam ir kuo ankstyvesnėje stadijoje pastebėti konflikto užuomazgas. Tuomet galime imtis priemonių, kalbėtis. Sustabdyti įsiplieskusį konfliktą, kai abi pusės įkaitusios – beveik neįmanoma, tuomet galima tik gesinti gaisrą, o pokalbį pratęsti abiems pusėms ataušus.

Suvaldytas konfliktas, pasak psichologės L. Juravičienės, dažnai turi potencialių galimybių pereiti į kitą, brandesnį santykių lygį, atskleisdamas naujų bendradarbiavimo galimybių.

5. Nusiteikimas spręsti konfliktus, apimantis tokus dalykus, kaip atvirumas bendravimui, nusiteikimas kalbėtis, laiko skyrimas. Neskyrę laiko, jėgų, intelekto, pastangų –  neišspręsime konflikto užuomazgų.

Pasak psichologės L. Juravičienės, mokykloje gali išlikti tik lankstūs, jautrūs, aktyviai klausytis mokantys ir norintys padėti vaikams žmonės. Jos teigimu, mokytojai dažnai pastebi konfliktų užuomazgas ir turi nusiteikimo neleisti jiems peraugti į konfliktus. 

Pasisemti patirties apie mokytojo ir mokinių darnų bendradarbiavimą ir konfliktų prevenciją  kviečia Pedagogų forumas „Pozityvus mokytojo ir mokinių bendravimas: ar tai (ne)įmanoma?“, rengiamas vasario 26 d. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. 

Daugiau informacijos ir registracija - ČIA​ 

(http://bit.ly/PEDAGOGU_FORUMAS