Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Mokyklos nepasiruošusios priimti grįžtančių emigrantų vaikų
event 2015-02-18 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Mokyklos nepasiruošusios priimti grįžtančių emigrantų vaikų
Statistiniais duomenimis, į Lietuvą grįžta vis daugiau užsienyje gyvenusių tautiečių. Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. į Lietuvą imigravo 22 tūkst., iš kurių 86,2 proc. – grįžtantys lietuviai. Svetur sukurtos ar pagausėjusios šeimos savo atžalas neretai siunčia į specializuotas imigrantų ar vakarines mokyklas. Kodėl sugrįžę lietuviai vengia leisti vaikus į paprastas bendrojo lavinimo įstaigas?

Edukologai pirštu baksnoja į tarpkultūrinio ugdymo politiką, kuriai, jų manymu, itin trūksta dėmesio ir nuoseklumo.
 
Vokietijoje gyvenusi Agnė ir jos brolis vietos paprastoje Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje nerado. Po šešerių metų, praleistų Vokietijoje, lietuvės ir Italijos piliečio šeimoje, 2006 m. Agnė sugrįžo į Lietuvą. Bet 12-ą klasę turėjo baigti suaugusiųjų mokykloje.
 
„Rasti mokyklą, kuri leistų sugrįžus eiti į 12-ą klasę nebuvo lengva. Mokyklos primygtinai rekomendavo lankyti 11-ąją, kad spėčiau pasiruošti egzaminams ir ištaisyti žinių spragas“, – prisiminė pašnekovė.
 
Švietėjai nuogąstavo be reikalo: suaugusiųjų mokyklą Agnė baigė geriau negu buvo tuometinis šalies abiturientų vidurkis ir, kaip planavo, įstojo į Vilniaus universitetą.
 
Vokietijoje gimęs 14-metis Agnės brolis į Lietuvą su mama atvyko gyventi praėjusių metų vasarą. Berniukas mokosi Vilniaus lietuvių namuose – specialioje mokykloje, skirtoje lietuvių kilmės užsieniečiams ir užsienyje gyvenusiems tautiečiams.
 
Kultūrinius skirtumus priima nevienodai
 
Didėjantį užsienyje gyvenusių moksleivių srautą pastebi ir pedagogai. Jų teigimu, kultūrinė įvairovė mokykloje prisideda prie teigiamų pokyčių – mažėja patyčių, vaikai labiau gerbia mokytojus. Tačiau ne visose mokyklose tokiems moksleiviams sekasi pritapti sklandžiai.
 
Vienas iš gerųjų pavyzdžių – Vilniaus lietuvių namai, kuriuose mokosi 350 moksleivių iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Australijos, Urugvajaus, Izraelio, Egipto ir kt.
 
Urugvajietis per pamokas siurbčioja iš Pietų Amerikos kilusią matės arbatą, greta jo sėdi egiptietė, išpažįstanti islamo religiją. Laikiną prieglobstį čia atranda ir ukrainiečių vaikai iš aneksuoto Krymo, netekę namų. Taip atrodo tipinė Vilniaus lietuvių namų klasė.
 
„Kolegos iš kitų mokyklų kalba, jog dabar vyksta naujoji sugrįžtančiųjų banga. Tendenciją pastebime ir patys, nes mokinių turime iš daugiau kaip 20 šalių“, – pasakojo šios mokyklos pedagogė Laura Zabulytė-Šapranauskienė.
 
Tačiau Vilniaus lietuvių namai yra vienintelė bendrojo lavinimo įstaiga užsienio lietuvių vaikams Lietuvoje, o jos galimybės priimti daugiau mokinių – ribotos.
 
„Suprantu vaikus, kurie „įkrenta“ į paprastą lietuvišką mokyklą. Jei jie nepasiduoda, tai labai gerai. Matome, kaip mūsų mokiniams rugsėjį būna sunku, kaip spalį nuleidžia rankas ir ant visų pyksta. Vėl juos keliame, motyvuojame, o patyrę sėkmę tiesiog trykšta džiaugsmu“, – sakė vokiečių kalbos mokytoja.
 
Vilniaus lietuvių namų pedagogai kuria ir diegia naujus bendravimo su skirtingais mokiniais metodus, organizuoja tarpkultūrinius projektus. L.Zabulytės-Šapranauskienės teigimu, tarpkultūrinis ugdymas atneša apčiuopiamos naudos. „Niekuomet nepastebėjau, kad tarp vaikų būtų buvę patyčių tautiniu atžvilgiu. Siekiame sukurti tokią aplinką, kurioje vaikai nebijotų būti savimi“, – pasakojo ji.
 
„Paprastose mokyklose vaikai galbūt yra labiau veikiami bandos jausmo. Kai mes esame visiškai skirtingi, bet lygūs, tai visiškai neskauda, kai į programas reikia įnešti naujovių“, – dėstė pedagogė.
 
Edukologė siūlo keisti švietimo politiką
 
Rūpestis tarpkultūriniu ugdymu įrašytas kaip vienas 2013-2022 metų Valstybinės švietimo strategijos uždavinių. Nepaisant to Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorės Lilijos Duoblienės teigimu, tarpkultūrinis ugdymas švietimo įstaigose lieka nepastebimas.
 
Anot L.Duoblienės, tarpkultūriškumo stoka mokyklose lemia tai, jog vaikai dėl išskirtinumo ir toliau nepakankamai saugiai ir visaverčiai jaučiasi bendrojo lavinimo mokyklose, patiria patyčias, nejautrumą, yra atstumti.
 
„Iš emigracijos grįžusios šeimos ras gana moderniai orientuotą, siekiančią pertvarkų Lietuvos mokyklą. Tačiau tolerancijos kitokiam dar nepakanka. Užsienio šalyse mes taip pat galime rasti visko, tačiau tarpkultūrinio ugdymo prioritetas, ypač Vakarų šalyse, dažniausia yra ryškus“, – teigė ji.
 
„Švietimo politikai turėtų įvertinti visuomenės „įvairėjimo“ realijas ir tuomet galvoti, kaip galime sustiprinti dėmesį tokiam specialių tolerancijos nuostatų reikalaujančiam ugdymui. Nesu tikra, ar reikia tarpkultūrinio ugdymo dalyko mokykloje, bet neabejoju, jog kiekvienam mokytojui reikia tokio kurso. Ir tikrai ne 2 ar 4 valandų, o mažiausiai – 16“, – nuomonę dėstė L.Duoblienė.
 
Ministerija sukilimo minėjimą laiko tarpkultūriniu ugdymu
 
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) teigia, jog tarpkultūriniam ugdymui skiria pakankamai dėmesio ir problemos dėl sugrįžusiųjų migrantų vaikų švietimo neįžvelgia.
 
 „Iš užsienio sugrįžęs asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir priimamas į ją pagal bendrą visiems gyventojams tvarką. Mokykla, priėmusi atvykusį mokinį, parengia jo integracijos į mokyklos bendruomenės gyvenimą planą, prireikus – individualų ugdymo planą, nustato mokiniui adaptacinį laikotarpį“, – teigia ministerijos atstovai.
 
Paklausti, kaip vykdo Švietimo strategijoje įtvirtintą rūpestį tarpkultūriniu ugdymu, ŠMM atstovai mini įvairias programas: integruotą Darnaus vystymosi programą, prevencines programas prieš smurtą „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“, „Second Step“, „Olweus“, „Lions Quest“, mokomuosius projektus skirtingomis kalbomis „Skaitančios mokyklos – Česlovas Milošas“, „Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu“.
 
Kuo patyčių emocinius sunkumus padedantys įveikti ar 1863 m. sukilimo 150-ąjį metinėms paminėti bei Česlovo Milošo kūrybą skaityti skatinantys projektai siejasi su tarpkultūriniu ugdymu, ministerijos atsakyme nepaaiškinama.
 
Klaidingai suvokia tarpkultūrinį ugdymą?
 
Pasak Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA), kuri 2011-2012 m. įgyvendino projektą „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių ugdymų plėtra“, veiklų koordinatorės Eglės Tamulionytės, švietimo politikai nesuvokia tarpkultūrinio ugdymo svarbos, nors tai deklaruoja dokumentuose.
 
„Jeigu vienoje mokykloje kažkuri klasė sudalyvaus žinių apie istorinę atmintį teikiančiame projekte, kita klasė kitoje mokykloje sykį praktikuos gebėjimą susikalbėti su kitakalbiais, o trečia pasiklausys patyčių prevencijos instruktorių – ar turėsime trijose klasėse išugdytą tarpkultūrinę kompetenciją?”, – svarstė ji.
 
E.Tamulionytės teigimu, iš užsienio grįžusių lietuvių vaikus dabartinė švietimo sistema linkusi traktuoti kaip kliūtį, kurią geriausia apeiti – išsiųsti į kitą mokyklą.
 
„Migrantų vaikai išties kelia iššūkį, kuris nepasirengusiems mokytojams gali tikrai atrodyti neįveikiamas. Tačiau neįveikdami to iššūkio, neišmokstame spręsti problemų, neišmokome jų spręsti ir moksleivių, o tiesiog užsisklęsti“, – samprotavo TJA atstovė.
 
Pasak pašnekovės, tarpkultūrinio ugdymo pagrindas – santykis kultūrinėje įvairovėje. „Nepakanka pripažinti, jog egzistuoja ir yra lygiavertės įvairios kultūrinės grupės ir tapatybės, bet taipogi reikia siekti pagarbaus ir socialiai teisingo bendradarbiavimo toje įvairovėje. Akivaizdu, kad tarpkultūrinis ugdymas turi būti ne projektų lygio užklasiniai užsiėmimai, o nuolatinis visos mokyklos darbas”, – pabrėžė E.Tamulionytė.
 
Šis tekstas paskelbtas žmogaus teisių portale manoteises.lt