Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: G. Characiejienė: „Renkuosi mokyti“ buria švietimui neabejingus jaunus žmones
event 2015-02-24 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: G. Characiejienė: „Renkuosi mokyti“ buria švietimui neabejingus jaunus žmones
Gabrielė Characiejienė šiuo metu yra programos „Renkuosi mokyti“ vadovė. Pati dvejus metus praleidusi mokytojaudama kaip šios programos dalyvė, dabar ji kviečia kitus jaunus entuziastingus žmones įsilieti į būrį tų, kurie nori savo sukauptomis žiniomis dalintis su moksleiviais, taip pat ir keisti Lietuvos švietimo sistemą.
 
Gabriele, papasakok, kokie vėjai Tave pačią atnešė į „Renkuosi mokyti“ programą.
 
Aš studijavau politikos mokslus ir jau studijų metais pradėjau domėtis švietimu.
 
Pasitaikius galimybei, rašydavau rašto darbus būtent švietimo tema, nes ji mane domino. Tiesiog jaučiau, kad tai yra labai svarbi sritis ir norėjau prie jos prisidėti. Tada pradėjau dairytis galimybių išbandyti savo mokykloje. Svarsčiau, jog verta baigti mokytojo kvalifikacijos studijas. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, tai norėjau dirbti švietimo sektoriuje, galbūt labiau veikiant nevyriausybiniame sektoriuje.
 
Tačiau iš pradžių būtinai norėjau išbandyti ir mokytojavimą, kad suprasčiau, kaip ta švietimo sistema veikia praktiškai, susipažinčiau su jos kasdienybe. Apie tai galvodama pamačiau skelbimą, raginantį prisijungti prie „Renkuosi mokyti“ bendruomenės.
 
Supratau, kad dėl įvairių priežasčių ši programa yra būtent tai, ko ir ieškojau, nes ši programa suteikė galimybę ateiti dirbti į mokyklą neturint pedagogo kvalifikacijos, bet kartu leido ir tą kvalifikaciją įgyti, taip pat teikė ir pedagoginę pagalbą mokytojo darbo kasdienybėje. Svarbus buvo ir tas dviejų metų įsipareigojimas dirbti mokykloje. Tu įsipareigoji ne visam gyvenimui, tai yra tam tikras etapas, savotiška visuomeninė lyderystė per savęs išbandymą mokykloje.
 
Gal gali papasakoti apie mokyklą, kurioje teko praleisti dvejus metus. Jei gerai pamenu, Tau teko darbuotis Salininkuose.
 
Taip, dirbau Vilniaus pakraštyje esančioje Salininkų mokykloje, kuri dabar jau yra gimnazija. Man tai buvo labai turtingas ir iššūkių kupinas laikas. Dirbau anglų kalbos mokytoja, o kartu buvau ir klasės auklėtoja. Galiu pasakyti tai, kad mano įsivaizdavimas apie mokyklą prieš pradedant joje dirbti ir ta tikrovė, su kuria susidūriau, skyrėsi.
 
Nesileidžiant į detales, aš patyriau šiokių tokių nusivylimų iš savo kaip mokinės patirties – kad mokytojai nesudomina, jog galbūt nepakankamai nuoširdžiai žiūri į savo darbą. Kitaip tariant, maniau, kad kalti ir mokytojai. Tačiau, kai pradėjau dirbti ir su kolegomis ieškodavome sprendimų, pamačiau, kad tos problemos yra gerokai sudėtingesnės.
 
Supratau, jog ne viskas taip paprasta, kad nors ir mokytojai dirba nuoširdžiai, tačiau tuos vaikus įtraukti sunku. Nėra lengva pasiekti, kad kiekvienas mokinys mokydamasis patirtų mokymosi sėkmę.
 
Kodėl į mokyklą pasiryžusiam eiti jaunam žmogui yra svarbios tokios bendruomenės kaip „Renkuosi mokyti“? Kaip tai jam prideda?
 
Visų pirma mūsų valstybėje nėra sukurta tokia sistema, kuri padėtų pradedančiajam mokytojui. Tai priklauso nuo mokyklos, vienos tokią pagalbos pradedančiajam mokytojui sistemą turi parengusios, o kitoms tai sekasi sunkiau. Tad viena iš „Renkuosi mokyti“ verčių ir yra tai, jog gauni tą profesinę pagalbą ir nelieki vienas. Kartais taip jau nutinka, kad iš tik ką į mokyklą atėjusio jauno specialisto yra daug reikalaujama, ir jis iš karto yra baudžiamas, jei jam nepavyksta. Tačiau natūralu, kad kai pradedi naują veiklą, o ypač tokią sudėtingą kaip mokytojavimas, reikia laiko įsivažiuoti, reikia pagalbos, reikia išmokti susidoroti su iššūkiais, reikia išmokti ieškoti išeičių iš susidariusių situacijų.
 
Tai yra vienas dalykas. Tačiau kartu „Renkuosi mokyti“ programa yra judėjimas, ilgalaikis įsipareigojimas dirbti švietimui. Tai nėra tokie žmonės, kurie tik apmokomi ir veikia pavieniui. Šiuos bendruomenės narius jungia tam tikros idėjos ir supratimas apie švietimą. Tai yra ilgalaikis įsipareigojimas, kai pirmuosius dvejus metus įsipareigoji dirbdamas mokykloje, o paskui, kad ir pasirinkęs kitą karjeros kelią, vis vien prisidedi prie švietimo pokyčiams svarbių idėjų sklaidos visuomenėje.
 
O kodėl Tu pati, praleidusi dvejus metus mokykloje, nelikai joje dirbti?
 
Kaip jau minėjau anksčiau, jau eidama dirbti mokytoja ilgalaikėje perspektyvoje nesiejau savęs su šia profesija. Tai buvo būdas suvokti, kaip veikia mokykla.
 
Beje, neseniai žiūrėjau mūsų kartos, kuri apskritai buvo pirmoji visoje programoje, apklausas, kiek dalyvių planavo likti dirbti mokykloje prieš pradėdami programą, po pirmų programos metų, ir galiausiai – kiek jų iš tikrųjų liko ten dirbti pasibaigus programai. Turiu pasakyti, kad tas procentas nuosekliai augo. Iš mano kartos trys ketvirtadaliai dalyvių liko dirbti mokykloje, nors iš pradžių tai planavo vos keletas. Vadinasi, daugelio požiūris į mokytojo darbą pakito, ir ši profesija juos tiesiog užkabino.
 
Tuo tarpu aš svajojau išvažiuoti studijuoti. Pasitaikius tokiai galimybei, apsisprendžiau išvažiuoti, nes maniau, kad vėliau rizikuoju to ir nebeįgyvendinti. Tada išvažiavau į Londoną, kur studijavau ugdymo filosofiją. Po metų grįžau į Vilnių ir pradėjau darbą jau pačioje „Renkuosi mokyti“ programoje.
 
Kalbant ne tik apie Tavąją kartą, tačiau ir kitas „Renkuosi mokyti“ kartas, tai kiek dalyvių po dvejų mokytojavimo metų lieka aktyviai veikti švietimo sferoje?
 
Mokykloje dirbti lieka apie 60–70 proc. programos dalyvių. Aišku, šis procentas varijuoja skirtingose kartose. Su švietimu susiję lieka daugiau nei 80 proc. dalyvių. Mūsų programos alumnų gretose turime vieną mokyklos direktorių, vieną direktoriaus pavaduotoją, yra vienas mokytojas metodininkas, du vyr. mokytojai, yra vienas dalyvis, kuris įkūrė savo verslą ir toliau aktyviai savanoriauja su vaikais, yra tų, kurie pradėjo savo nevyriausybines iniciatyvas, yra ir tų, kurie perėmė vadovavimą jau veikusioms organizacijoms. Tas lyderystės spektras yra ganėtinai platus. Yra apsigynusiųjų daktaro disertaciją, yra jos siekiančiųjų. „Renkuosi mokyti“ jungia daug ir įvairų žmonių.
 
„Renkuosi mokyti“ programa, kviesdama jaunus mokytojus, siekia ne tik trumpalaikių, tačiau ir ilgalaikių tikslų. Kokie jie ir kokio mokytojo laukia?
 
Kalbant apie ilgalaikius programos tikslus, kalbame apie kelias sritis, kuriose regime aktyviai veikiant mūsų dalyvius. Pirmiausia siekiame keisti mokytojo ir mokinio santykį mokykloje. Siekiame, kad mokymas būtų orientuotas į mokinį, pabrėžtų jo individualumą, o ne būtų standartizuotas. Norime, kad būtų matomas kiekvieno mokinio unikalumas, jo konkretūs poreikiai.
 
Antra kryptis yra siekis, kad mokyklose būtų ugdomos ne tik žinios, tačiau ir kompetencijos. Reikia ugdyti ir įgūdžius, nuostatas, nes vien tik akademinių žinių šiandien nepakanka. Tačiau, kadangi tas akademines žinias yra lengviau pamatuoti, tai jos dažnai ir vyrauja. Bet būtina pripažinti, kad tol, kol nepaliesi vaiko širdies, ir tas žinias jam perteikti bus sudėtinga, ypač, jei jis netrykšta didžiule motyvacija.
 
Trečias dalykas yra noras pasiekti mokyklas, kurios yra ne tik didžiuosiuose miestuose, tačiau ir miesteliuose, provincijose. Mes regime, kad įvairūs tyrimai atskleidžia, jog tose mokyklose dažnai yra prastesni mokinių pasiekimų rezultatai. Ten taip pat yra ir daugiau opių socialinių problemų, tad mokiniams reikia daugiau pagalbos, pavyzdžio, įkvėpimo.
 
Ketvirtas dalykas yra mūsų noras stiprinti bendradarbiavimo ryšius tarp mokyklų ir visuomenės. Mes visais būdais stengiamės skleisti gerąją žinią apie Lietuvos mokyklas ir apie mokytojo darbo svarbą. Labai sunku vesti dialogą tarp švietimo bendruomenės ir visuomenės, jei jis paremtas kaltinimo forma. Reikia, kad abi pusės norėtų suprasti viena kitą, kad toks dialogas vyktų.
 
Mes apskritai siekiame ugdyti naują švietimui neabejingų žmonių kartą. Visos šios temos persmelkia patį ugdymą, mokytojo darbą. Tačiau svarbu, kad į tai įsitrauktų ir visuomenė, kad jos balsas būtų girdimas, nes vien pačios mokyklos vargiai sugebės susidoroti su šiandienos iššūkiais. Tam reikia ir nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos pagalbos.
 
Kaip aktyviai šioje programoje dalyvauja pačios mokyklos, o ypač esančios mažuose miesteliuose ir kaimuose? Juk pati programa kaip ir orientuota į tas mokyklas, tačiau provincijoje mokinių skaičius mažėja, dalis mokyklų uždaromos, o mokytojai siekia išsaugoti savo darbo vietas, tad jaunimo tarsi ir nereikia.
 
Visų pirma mokyklas kviečiame priimti jauną mokytoją. Tai yra pačios mokyklos bendruomenės apsisprendimas, ir niekam neperšame mokytojų, jei jų nereikia.
 
Tiesa, kad mokinių mažėja, tačiau mokytojų kaita vis tiek vyksta. Dalis mokytojų keičia darbą, dalis išeina į pensiją, tad tų vietų atsiranda. Kiek pati matau, tai noras priimti jaunus žmones vis auga. Taip, visada buvo tokių mokyklų, kurios entuziastingai žiūrėjo į programą ir laukdavo jauno žmogaus. Kiti turėdavo daugiau abejonių. Tačiau šiandien pastebima tendencija, kad mokyklos ieško jaunų žmonių ir noriau juos priima. Tai natūralu, nes reikia žiūrėti į ateitį, o mūsų mokytojų amžiaus vidurkis yra toks, kuris verčia susimąstyti. Tad reikia užsiauginti žmonių, kurie pakeistų tuos, kurie išeis į pensiją.
 
Rudenį išsiuntėme paklausimus mokykloms, kiek reikės jaunų specialistų nuo ateinančio rugsėjo. Dabar kaip tik renkame naująją „Renkuosi mokyti“ kartą ir vėl kviečiame mokyklas registruotis. Atsiliepė iš tiesų daug mokyklų, o bendras mokytojų poreikis buvo apie 100, tai iš tiesų mums didžiulis skaičius. Dar buvo daug tokių mokyklų, kurios teigė, kad mielai priimtų jauną mokytoją, tačiau dabartinėje situacijoje tokių galimybių neturi. Tačiau džiaugiamės bent užmegztu kontaktu ir tuo, jog mokyklos teigiamai žiūri į šią programą.
 
O ką iš „Renkuosi mokyti“ programos gauna pats jos dalyvis?
 
Visų pirma kiekvienas kandidatas iki tapdamas programos dalyviu pereina itin kruopščią atranką. Taip, į programą kviečiame ir tuos, kurie neturi pedagoginio išslavinimo, tačiau tai nereiškia, kad mokytoju gali būti bet kas. Vykdydami atranką nuo pat pradžių bendradarbiaujame su savo bičiuliais verslo konsultacijų įmone „Primum Esse“, kuri mums padeda atsirinkti dalyvius. Atrankos modelis yra paremtas aukšto lygio vadovų atranka. Kiek esame kalbėję su pačiais dalyviais, tai jau pats faktas, kad jiems pavyko įveikti sudėtingą atranką, jiems prideda pasitikėjimo. Tai reiškia, kad kvalifikuota akis pamatė jų potencialą.
 
Vėliau dalyviams vyksta pirminis parengimas – mėnesio trukmės įžanginis kursas, kuriame susipažįstama su pedagogikos ir psichologijos pagrindais. Šis laikas skirtas tam, kad būsimieji mokytojai pasirengtų atsistoti prieš tikrą klasę ir galėtų vesti tikrą pamoką. Mėnuo nėra labai ilgas laiko tarpas, tačiau šie mokymai pasiteisina.
 
Be to, visus dvejus programos metus dalyviai periodiškai susitinka čia, pas mus Vilniuje, Mokyklų tobulinimo centre, kur toliau vyksta tie tęstiniai mokymai. Taip pat kiekvienas programos dalyvis, be tęstinių mokymų, išeina lyderystės kursą, įgyja galimybę burtis į savipagalbos grupes. Tai yra didelė pagalba, ypač pradžioje.
 
Mokyklų prašome suteikti programos dalyviams mentorius – labiau patyrusius kolegas, kurie padėtų įsivažiuoti naujame darbe. Mentorius taip pat apmokome, supažindiname su pagrindiniais mentorystės principais. Mentorius ateina stebėti pamokų, teikia grįžtamąjį ryšį, į jį visada galima kreiptis pagalbos.
 
Galiausiai mes patys skiriame pedagoginį konsultantą, kuris kartkartėmis atvyksta į mokyklą, stebi pamokas, suteikia grįžtamąjį ryšį, aptaria su mokytoju, kaip jam geriau tobulėti.
 
Daug pagalbos teikia pati bendruomenė. Galima mokytis ir atsiremti tiek į savo kartos dalyvius, tiek į vyresnius kolegas, turinčius daugiau patirties.
 
Be to, tie dalyviai, kurie į programą ateina neturėdami pedagogo kvalifikacijos, dažniausiai stoja į universitetų rengiamas metų trukmės programas, po kurių tokia kvalifikacija yra suteikiama.
 
Kalbino Donatas Puslys