Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Nuo Belgijos iki Rusijos, arba Kur Europoje vaikai mokosi lietuviškai?
event 2015-03-02 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Nuo Belgijos iki Rusijos, arba Kur Europoje vaikai mokosi lietuviškai?
Europoje veikia 10 lietuviškų formaliojo ugdymo mokyklų. Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Belgijoje įsikūrusiose mokyklose mokosi daugiau nei pusantro tūkstančio lietuviškai šnekančių vaikų. Kaip šiandien laikosi šios mokyklos? Daugelis – sutvirtėjusios, atradusios savo vietą, nuolat gausėjančios.     
 
Lietuviškas mokyklas globojanti Švietimo ir mokslo ministerija joms skiria finansavimą (pernai skirta beveik 3 mln. Lt), moka atlyginimus siunčiamiems mokytojams, kviečia į kvalifikacijos tobulinimo seminarus, nuo 2014-ųjų organizuoja lituanistinio švietimo projektų konkursus: mokyklos gauna paramą bendradarbiavimo projektams, įsigyja mokomosios medžiagos, grožinės literatūros ir kt. Mokiniai kviečiami dalyvauti vasaros stovyklose Lietuvoje. Pernai stovyklavo 130 užsienio lietuvių vaikų, kuriems 50 proc. stovyklos kainos padengė ministerija.
 
Lietuva mokyklas taip pat aprūpina įvairiomis šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis, skirtomis lietuvių kalbai mokytis. Be to, norint paskatinti užsienio lietuvius studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, formaliojo ugdymo mokyklų abiturientams stojant pridedami du papildomi balai. Užsienio lietuvių studentai gali gauti dar ir kitą paramą – stipendiją ir socialinę išmoką. Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai antri metai turi galimybę atlikti praktiką lietuviškoje mokykloje užsienyje.
 
Belgijoje ir Vokietijoje
 
Egidija Urbanavičienė, Lietuvių kalbos sekcijos Briuselio II Europos mokykloje Lietuvių kalbos skyriaus mokytojų koordinatorė, pradinių klasių mokytoja metodininkė, šioje mokykloje dirba devinti metai. „Mūsų mokykla skiriasi nuo kitų užsienio lietuviškų mokyklų, – pasakoja E. Urbanavičienė. – Ji nepriklauso nei Lietuvos, nei Belgijos sistemai, tai europinė švietimo įstaiga, kurioje mokosi Europos institucijų atstovybėse dirbančių tėvų vaikai“. 
 
Lietuvių kalbos skyrius buvo įsteigtas 2006 metais. Darželyje ir pradinėse klasėse dabar mokosi apie 126 lietuvių vaikai, o vidurinėje mokykloje lietuviai atskiro skyriaus neturi, integruojasi arba į britų, arba į prancūzų klases. Tik nuo 2015 metų rugsėjo bus įsteigta ir lietuvių kalbos skyrius vidurinėje mokykloje, ten mokysis dar apie 100 vaikų. Mokytoja Egidija, ketverius metus buvusi lietuvių bendruomenės valdybos narė, atsakinga už švietimą, gerai pažįsta Belgijos lietuvių bendruomenę – ji čia kitokia jau vien dėl to, kad nuolat keičiasi. Atvykėliai paprastai turi bent vieną aukštąjį išsilavinimą ir dažniausiai yra jauni.
 
E. Urbanavičienė domėjosi, kokios mišrios šeimos paprastai leidžia vaikus mokytis į Lietuvių skyrių. „Jeigu motina lietuvė, dažniausiai ir vaikai lankys lietuvišką mokyklą, o jeigu atvirkščiai – tėtis retai stengiasi. Bet tai normalu, juk gimtoji kalba – tai motinos kalba“, – sako mokytoja. Per 9 darbo metus pasitaikė tik kelios šeimos (mama britė, tėvas – lietuvis), kuri buvo apsisprendusi vaikus mokyti lietuvių kalba. Tiesa, šiemet japonės ir lietuvio šeima vaikus taip pat leidžia į Lietuvių kalbos sekciją.
 
Belgijoje mokiniai mokosi daug intensyviau negu Lietuvoj. Mokykloje mokslo metai prasideda maždaug nuo rugsėjo 3 dienos ir tęsiasi iki liepos pradžios. Pamokos mažiesiems šioje mokykloje trunka nuo 8.30 val. iki 15.30 min., vidurinėje – iki 16.15 val. Ir tai dar ne viskas. Po to dar gali būti fakultatyvai, išlyginamosios pamokos. Mokiniai dirba kaip studentai, akademinėmis valandomis. Mokytojo darbas – mokyti bei ugdyti, o būreliai, mokinių maitinimas, budėjimo organizavimas per pertraukas, mokyklos transportas – visa tai tėvų asociacijos reikalas. „Mes, mokytojai, apie tai nieko nežinome“, – prasitaria mokytoja Egidija. 
 
Mokytoją nuo persidirbimo apsaugo stiprios profsąjungos. „Tarkim, po savaitgalio man priklausė trys dienos atostogų. Pasakiau, kad tiek nereikia. Bet profsąjungų atstovas buvo kategoriškas: tai labai blogas pavyzdys, nes jeigu tu ateisi į darbą, tai bus precedentas kitiems, – prisimena mokytoja Egidija. – Profsąjungos atstovas būna trečias asmuo, kuris padeda išspręsti problemą. Kartais nedrįsti eiti tiesiai pas direktorių su savo asmenine bėda arba jeigu iškyla tarpusavio santykių konfliktas, – juk dirbame daugiakultūrėje erdvėje, – eini pas profsąjungos atstovą, pasakai, jis pakalbės su direktoriumi, ir mes visi trys paskirtu laiku tai aptarsime. Profsąjungos – tik vienas iš administravimo elementų, nemačiau nė karto, kad konfliktuotų su vadovybe“.
 
Mokytoja Egidija kasryt į darbą keliolika kilometrų mina dviračiu. „Dažnai pasijuntu, kad dirbu tenai ne mokytoja, o savo šalies atstove. Važiuoju ir girdžiu: „litauen, litauen“, sako vokietis savo sūnui, jie net nežino mano vardo, bet žino, kad esu lietuvė“, – smagiai pasakoja mokytoja.
 
Vasario 16-osios gimnazija, duris atvėrusi 1950 metais, – unikali dvikalbė mokykla, kuriai 1999 metais buvo suteiktas valstybės pripažintos, privačios gimnazijos statusas, o 2010 m. – Vokietijos Heseno žemės švietimo ministerijos gabių vaikų ugdymo sertifikatas. Gimnazijoje mokosi apie 200 mokinių, dirba daugiau nei 30 mokytojų. Lietuvių kilmės mokinių gretas kasmet papildo ir vokiečiai mokiniai, o valstybės pripažintas brandos atestatas absolventams atveria kelius į Europos ir pasaulio aukštąsias mokyklas. Gimnazija ypač išsiskiria savo šeimyniška ir draugiška atmosfera.
 
Vasario 16-osios gimnazijos šių dienų iššūkis – įkurti mokyklėlę patiems mažiausiems lietuviukams, kad jie prieš ateidami į gimnaziją išmoktų lietuvių kalbos. Irena Sattler, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, pasakoja, kad jau gauti kelių tėvų prašymai. Nors dėl Heseno žemės švietimo ministerijos reformų gimnazija prarado 13-ąją klasę (o tai maždaug 25 vaikai kasmet), apskritai mokinių skaičius gimnazijoje išlieka stabilus.
 
Mišrių šeimų daugiau
 
Baltarusijoje esanti Rimdžiūnų vidurinė mokykla lietuvių dėstomąja kalba artėja prie 20 metų jubiliejaus. „2014–2015 mokslo metus pradėjome su 61 mokiniu, pirmą pusmetį atėjo dar vienas, o nuo sausio – dar du vaikai, taigi, bus 64, – kiekvieną skrupulingai suskaičiuoja mokyklos direktorė Svetlana Lukšienė. – Be to, Rimdžiūnų vaikų darželyje dar yra 15 vaikų. Tai mūsų ne tiek jau ir mažai“. Kaip pasakoja mokyklos vadovė, vaikai į jų mokyklą mokytis atvažiuoja ir iš kitų rajonų. Jauni žmonės, turintys lietuviškų šaknų, gyvena išsibarstę po Astravo, Smurgainių, Ašmenos rajonus.
 
 „Kartais pajuokaujame: ar tu „šimtaprocentinis“, ar pusiau?... Tokių vaikų, kurių abudu tėvai būtų lietuviai, mažiau. Jeigu šeima mišri, bandome pasakyti, kad jie dvigubai turtingesni, kad turi nebijoti kultūros ar kalbos barjero. Nuo to santykiai ir pagarba tik tvirtėja“, – sako direktorė.    
 
Tėvų apsisprendimą, ar leisti vaikus į lietuvišką mokyklą, dažnai nulemia finansinės galimybės: ar po 11 mokslo metų galės jį išleisti studijuoti į Lietuvą, kur kitokia ekonominė situacija ir sąlygos. Mokykla bando tėvams aiškinti, kad tai nėra neįmanoma. Mokinius stengiasi nuvežti į studijų muges, kad jie galėtų susipažinti su galimybėmis ir sąlygomis studijuoti Lietuvoje. Ir visada atsiranda tėvų, kurie tam iš anksto ruošiasi. Pvz., mokyklą dabar lanko du vaikinai iš Smurgainių (tai yra už 40 km), kurių tikslas – studijuoti Lietuvoje. Tėvai sąmoningai tam ryžosi ir ruošėsi iš anksto.
 
Kaip ir dauguma užsienio lietuviškų mokyklų, Rimdžiūnų mokykla intensyviai bendrauja su Lietuvos mokyklomis, dažnai jose lankosi, dalyvauja konkursuose ir renginiuose.
 
„Buvome maloniai nustebinti, kai kartu su Lietuvos ir Lenkijos vaikais mus pakvietė dalyvauti Dariaus ir Girėno skrydžio jubiliejiniame minėjime Lenkijoje. Būdami visi kartu, jautėmės vienos didelės tautos dalis, tai mums suteikia jėgų“, – nuoširdžiai sako S. Lukšienė. 
 
„Mūsų mokykla Baltarusijoje išskirtinė, tai – bendrojo lavinimo vidurinė mokykla, kurios savininkė yra Švietimo ir mokslo ministerija. Visi dalykai mokomi lietuvių kalba, išskyrus baltarusių ir rusų kalbas, kurios yra valstybinės“, – pasakoja Pelesos vidurinės mokyklos lietuvių mokomąją kalba direktorius Jonas Matiulevičius.
 
Pelesiškiai egzaminus laiko lietuvių kalba, nors mokosi pagal Baltarusijos švietimo sistemos ugdymo planus tautinėms mokykloms. Šioje mokykloje – 90 vaikų. Pastatas nedidelis, netipinis, jau ima trūkti patalpų. „1992 metais buvo tik 8 vaikai, o vėliau vaikų mokykloje pagausėjo. Ir dar plečiamės, nebetelpam, poreikis yra, juk čia etninės lietuvių žemės“, – sako direktorius. Jis pats gimęs Pelesoje, pagal profesiją matematikas ir pradinių klasių mokytojas. Abudu direktoriaus sūnūs – Vytautas ir Linas – taip pat mokosi šioje mokykloje.
 
„Geriausi mūsų abiturientai, žinoma, stoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kasmet įstoja maždaug apie pusę visų baigusiųjų“, – pasakoja J. Matiulevičius. Pagal Lietuvos ir Baltarusijos susitarimą mokyklos baigimo atestatai pripažįstami Lietuvoje. Direktoriaus džiaugsmas – kad į mokyklą dirbti grįžta buvusieji mokiniai. Šiuo metu mokykloje dirba keturi mokytojai, po studijų Lietuvoje sugrįžę į gimtinę.
 
Jis pastebi, kad vaikų iš grynai lietuviškų šeimų mažėja. „Ką gi, gyvename pasaulyje, kuriame žmonės sukuria mišrias šeimas, bet tai netrukdo. Pelesa – lietuviškas kraštas, šalia mokyklos bažnyčia, šv. Mišios laikomos lietuvių kalba. Esu ir Pelesos bendruomenės „Gimtinė“ pirmininkas, ir vaikai, ir bažnyčia, ir bendruomenė – čia viskas susisieja“.
 
Lietuviai ir lenkai – kartu  
 
Jonui Vydrai, Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos ir gimnazijos direktoriui, šiemet patikėti 324 mokiniai: lenkai ir lietuviai, mat tai mokykla su lenkų ir lietuvių dėstomąja kalba. Lenkiškose klasėse mokosi apie 90 mokinių, o lietuviškose – daugiau nei 200. Šiemet į lietuvišką klasę atėjo 26 pirmokai, o į lenkišką – 6. „Būna visaip, – nesureikšmina direktorius. – Juk tai vienintelė tokio tipo mokykla Punske. Mums labiau rūpi, kad ateitų vaikai iš mišrių šeimų. Bet tai priklauso nuo tėvų“.
 
Pusiau rimtai, pusiau juokais jis išsitaria, kad tai galbūt vienintelė tokia mokykla Europoje, kur kartu mokosi ir lietuvių, ir lenkų vaikai. Ar netenka gesinti konfliktų? „Tarp jaunimo būna susižodžiavimų, – ramiai sako direktorius. – Kad viskas sklandžiai funkcionuotų, turim dvi mokinių savivaldas – lietuviškų ir lenkiškų klasių, jos bendradarbiauja, rengiant darbo planus, renginius, bet veikia atskirai. Bet per pastaruosius keletą metų pastebėjau tendenciją, kad į Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimus prašosi ir lenkiškų klasių mokiniai. Na, lietuviai Lenkijos valstybinėse šventėse privalo dalyvauti... Jeigu tas noras dalyvauti kyla iš pačių mokinių, vadinasi, geru keliu einame“. 
 
Atsiranda daugiau vaikų, norinčių išmokti lietuviškai
 
Kaip šiomis dienomis gyvena Maskvos lietuviai? Perdėto valdžios dėmesio sako kol kas nejaučiantys. Maskvos Jurgio Baltrušaičio bendrojo lavinimo mokykloje (tai valstybinė Rusijos mokykla su etnokultūriniu lietuvių komponentu) mokosi 387 įvairių tautybių mokiniai. 
 
„Išaugome ir nelabai sutelpame. Apie 50 vaikų dar mokosi paruošiamojoje grupėje, tėvai mielai veda vaikus ir į mokamą grupę, ir į nemokamą“, – sako anglų kalbos mokytoja Juneta Sidorčiuk. Mokėti tėvams tenka tada, kai yra daugiau norinčių, negu galima priimti, ir nebeužtenka biudžetinių pinigų.
 
Etnokultūrinį komponentą mokykla įgyvendina per atskirus dalykus ir bendroje ugdomojoje veikloje: moko lietuvių kalbos, integruotai supažindina su Lietuvos istorija, geografija, lietuvišku folkloru. „Gyvename lietuvišką gyvenimą – projektai, koncertai, tradicinės šventės, pvz., mokykloje dengiamas didelis Kūčių stalas, vyksta labai informatyvi lietuvių kultūros savaitė, – pasakoja mokytoja Juneta. – Dažnai atvyksta svečių iš Lietuvos. Su mokiniais kasmet keliaujam po Lietuvą ir kasmet norinčių atsiranda vis daugiau“.    
 
Lietuvių kalbos čia mokoma 3 lygiais. C lygis skirtas nemokantiems lietuviškai. „Dabar atsiranda daugiau vaikų, norinčių išmokti lietuvių kalbos, dėl to mokymą norime padaryti kokybiškesnį – šiuo metu tai iššūkis mokyklai“, – sako mokytoja Juneta.  
 
Mokykla – svajonės išsipildymas
 
„Mano svajonė buvo sukurti tokią mokyklą, kuri kai kuriems vaikams būtų gal net ir pirmieji namai“, – sako Aldona Treija, Rygos lietuvių vidurinės mokyklos direktorė. Per direktorės atkaklumą ir darbštumą svajonė išsipildė su kaupu. 
 
Mokykla, gimusi buvusiame apleistame darželio pastate su išdaužytais langais, – jauki, neįprastai švari, šilta. Viskas kruopščiai apgalvota, pvz., įrengus palėpes, prisidėjo vienas aukštas, o drabužinės (kiekvienas vaikas turi savo spintukę) tvarkingai įrengtos rūsyje. Mokiniai turi dėvėti uniformas, o atėję į mokyklą privalo persiauti. Ar tikrai direktorė kasryt stovinti prie durų ir tikrinanti, ar mokinės susirišusios plaukus? (Sako, kad kitos iš anksto turi pasiruošusios segtukus, kad, išvydusios direktorę, spėtų susiimti plaukus). „Paprastai atvažiuoju anksčiau, kai budžiu, išeinu sutikti vaikų. O palaidi plaukai trukdo dirbti, tam yra kita vieta ir laikas, kai tuo gali pasidžiaugt... Vaikui labai svarbi aplinka. Jeigu jis išauga tvarkingoje, estetiškoje aplinkoje, gal ir toliau gyvenime tvarkysis. Jeigu aplinka tvarkinga, ir pats žmogus toks yra“, – sako direktorė.
 
Mokyklą padėjo įrengti ir Lietuva, ir Ryga. Pastaroji, pvz., padovanojo visą futbolo aikštę su danga. Iš viso mokykloje dabar mokosi 386 mokiniai, iš jų 76 yra lietuviai. Pagal brandos egzaminų rezultatus šios mokyklos abiturientai iš kai kurių dalykų gerokai pralenkia kitas Latvijos mokyklas. 
 
Mažiukai prieš mokyklą ateina į šalia esančią estetikos mokyklėlę, lietuviai mokosi latvių kalbos, o latviai ir kitų tautybių – lietuviškai, kad jau 1 klasėje visi susikalbėtų.
 
Direktorė A. Treija apgailestauja tik dėl vieno, – kad nebespėja susipažinti su kiekvienu vaiku taip, kaip kadaise, kai jų buvo mažiau, kai pažinojo ir tėvus, ir senelius. Mokyklos bendruomenė stengiasi padėti tiems, kam reikia pagalbos. Pvz., įvedus uniformas, tėvų taryba nusprendė, kad išaugtas jie surenka, išvalo ir atiduoda tiems, kurie negali nusipirkti. Poniai Aldonai įstrigęs jaudinantis atvejis, kai vienai vargingai gyvenančiai šeimai turtingas verslininkas, kurio anūkai mokosi šioje mokykloje, suremontavo butą, nupirko baldus, o motinai mokykla surado darbą.  
 
„Turim sugyventi draugiškai kaip šeima. Ir savo mokytojams esu pasakiusi, kad mokykla – ta vieta, kur nesibaram, jeigu kas širdį spaudžia, – mano kabinetas visada atidaras, viską išspręsim... Normaliai, patogiai gyvenam“, – tiesiakalbiškai, kaip įprasta žemaičiams, sako A. Treija.    
 
Ir gal geriausias mokyklos įvertinimas, kad norinčių čia mokytis tiek, kad visų negali priimti, kad buvę mokiniai atveda savo vaikus. Ir jeigu išsipildytų dar viena A. Treijos svajonė – įrengti aktų salę, kad dabartinėje būtų galima įrengti klases...
 
Alma Vijeikytė